Norėdama pademonstruoti nepritarimą amerikiečių ir rusų Strateginės ginkluotės mažinimo sutarčiai (START1), mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė dar pernai balandį atsisakė vykti į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama. Šalies vadovė kiek vėliau aiškino nenorėjusi gerti šampano už susitarimą, kuris neatitinka Baltijos valstybių interesų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis taip pat teigia, kad branduolinis nusiginklavimas yra labiau idealas nei tikrovė.
„Pasaulis be branduolinio ginklo yra tikslas, idealas, tačiau mes turime realybę, su kuria irgi reikia skaitytis“, - teigė ministras, reaguodamas į vokiečių kolegos teiginius apie nusiginklavimo bei branduolinio ginklo neplatinimo siekius.
Siūlo susieti nusiginklavimą ir priešraketinę gynybą
Viešėdamas Maskvoje, kur susitiko su Rusijos diplomatijos vadovu Sergijumi Lavrovu, vokiečių ministras G. Westerwelle savo ruožtu pasiūlė rusams prisidėti prie NATO priešraketinės gynybos sistemos Europoje, o atvykęs į Vilnių aiškino, jog branduolinis nusiginklavimas turi būti suvokiamas 5-ojo NATO sutarties straipsnio kontekste. Iš esmės tai reiškia, kad Vokietija teikia prioritetą konvencinei, o ne branduolinei ginkluotei, ir mano, jog 5-asis NATO sutarties straipsnis yra pakankamas Aljanso saugumo pagrindas.
„Esmė labai paprasta: mes manome, kad šiuo metu yra palankios galimybės branduoliniam nusiginklavimui ir neplatinimo susitarimams. Tokia galimybė gimė po prezidento B. Obamos kalbos Prahoje. Tai, mūsų požiūriu, yra istorinis šansas, galimybė, kurios neturėtume praleisti. Tai sudarytų sąlygas saugumui. Įsivaizduokite, kas galėtų nutikti pasauliui, jeigu dar kitos šalys įgytų galimybę turėti branduolinį ginklą. Tai būtų labai dramatiškas iššūkis pasauliui ir visiems žmonėms bei kiekvienai šaliai atskirai. Tai pagrindinė priežastis, kodėl mes remiame tokią politiką“, - viešėdamas Vilniuje sakė G. Westerwelle.
Vokietijos užsienio reikalų ministro teigimu, šitoks požiūris nėra naivus – esą užtenka įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu branduolinį ginklą gebėtų įgyti daugumą pasaulio valstybių arba, dar blogiau, jei branduoliniai ginklai pakliūtų į rankas teroristams.
„Nemanykite, kad mes naivūs: esame NATO nariai, bet manome, kad situacija yra sudėtinga ir būtų labai pavojinga ne tik mums bet ir viso pasaulio šalims, jeigu vis daugiau ir daugiau valstybių įgytų branduolinį ginklą. O įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu branduolinį ginklą į savo rankas perimtų teroristai!“, - teigė Vilniuje viešėjęs vokiečių ministras.
Oficialiais duomenimis, branduolinį ginklą turi JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, Indija, Pakistanas. Manoma, jog prie branduolinių valstybių galima priskirti ir Izraelį, nors ši šalis niekada nėra to patvirtinusi. Kad turi branduolinį ginklą yra pasiskelbusi Šiaurės Korėja, siekiais pasigaminti tokį ginklą kaltinamas Iranas.
Vokietija nėra branduolinė valstybė, tačiau Šaltojo karo metu jos teritorijoje buvo dislokuota JAV ginkluotė, turėjusi atgrasinti Sovietų Sąjungą nuo Vakarų Europos valstybių puolimo. Nors po Šaltojo karo baigties branduolinis arsenalas Vokietijoje buvo stipriai sumažintas, o pati ginkluotė nebeteko konkrečios atgrasymo krypties (retargeting), tačiau prie koalicinės Vyriausybės Vokietijoje prisidėję Laisvieji demokratai branduolinį nusiginklavimą laiko vienu pagrindinių savo užsienio politikos tikslų.
Lietuva entuziazmu nedega
Vokietijos užsienio reikalų ministrui degant entuziazmu, Lietuva savo ruožtu mano, jog daugiašalis branduolinis nusiginklavimas gali būti labiau idealas nei tikrovė. Pasak Lietuvos užsienio reikalų ministro A. Ažubalio, kaip tikslas ši idėja yra sveikintina, tačiau esą branduolinio nusiginklavimo srityje esama daug problemų.
„Pasaulis be branduolinio ginklo yra tikslas, idealas, tačiau mes turime realybę, su kuria irgi reikia skaitytis. Kalbant apie nusiginklavimą, pirmiausia tai liečia branduolines valstybes. Vienas iš pagrindinių principų tai yra abipusiškumas, skaidrumas, aš taip sakyčiau“, - teigė A. Ažubalis.
Jis taip pat pabrėžė, kad kova su terorizmu, bei baimė, jog teroristai neįgytų branduolinio ginklo, yra kito lygmens problema, dėl kurios suinteresuotos visos pasaulio valstybės.
„Kova su terorizmu – kitas dalykas, čia visi mes prisidedame: tiek Vokietija, tiek Lietuva, bandome tuos teroristus pasodinti už grotų, vienaip ar kitaip, ir sutrukdyti jiems galimai įsigyti tą branduolinį ginklą, kuris iš tikrųjų yra labai pavojingas. Ir čia mes turime du lygmenis, tad turime rasti tinkamą balansą. Kaip pats tikslas nusiginklavimas yra teisingas, tačiau šiuo metu vienas iš sulaikymo esminių elementų NATO yra branduolinis ginklas“, - antradienį kalbėjo A. Ažubalis.
Kad branduolinio nusiginklavimo siekiai neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų, yra pareiškusi ir Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, kuri šių metų balandį atsisakė vykti į Prahą susitikti su JAV prezidentu B. Obama bei Vidurio ir Rytų Europos lyderiais.
„Tai buvo susiję su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl nusiginklavimo pasaulyje, tame tarpe ir Europoje. Matydama, kad tai gali neatitikti Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampano už tokią perspektyvą“, - interviu yra teigusi D. Grybauskaitė, nors padarinių Lietuvai neprognozavo.
V.Urbelis: Lietuvos interesas – atgrasinimas ir amerikiečių buvimas Europoje
Kaip DELFI pasakojo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Euroatlantinio bendradarbiavimo departamento direktorius Vaidotas Urbelis, Šaltojo karo metu pagrindiniu karinio konflikto židiniu manyta būsiant Vokietiją, kuri buvo padalinta į dvi valstybes – Vokietijos federacinę respubliką (VFR) ir sovietinę Vokietijos demokratinę respubliką (VDR). Dėl šios priežasties Vakarų Vokietijoje buvo dislokuota įvairiausių tipų branduolinės ginkluotės, kuri turėjo atgrasinti sovietus.
„Šaltojo karo metais NATO buvo suformavusi lankstaus atsako (flexible response - angl. k.) strategiją. Kiekviena pusė, kuri turėjo branduolinius ginklus – ar NATO, ar SSRS – siekė atgrasinti priešininką ir tas atgrasinimas buvo paremtas ne tik konvencine, bet ir branduoline ginkluote. Pagrindinis faktorius buvo ir karinis, ir psichologinis, nes branduolinė ginkluotė generuoja baimės jausmą, kad priešininkas gali jį iš tiesų panaudoti“, - pasakojo V. Urbelis.
Jo teigimu, Šaltojo karo metu Vakarų Vokietijoje buvo dislokuota apie 11 tipų branduolinės ginkluotės tipų – nuo branduolinių minų, iki branduolinės artilerijos, o šiuo metu yra likusios tik branduolinės bombos, naudojamos su dvejopų galimybių naikintuvais. „Sumažėjo ir pats tipų skaičius, sumažėjo ir kiekis: NATO statistika skelbia, kad ginkluotė sumažinta 85 proc.”, - pasakojo V. Urbelis.
Pasak jo, po Šaltojo karo baigties likę branduoliniai ginklai taip pat prarado tikslinę kryptį – tai yra jie jau buvo skirti atgrasinti ne SSRS ar Rusiją, o bet kokį priešininką. „Tai atgrasinimas, skirtas bet kuriam priešininkui. Mes nesakome, kad norime atgrasinti vieną ar kitą valstybę, o sakome, kad bet kuriuo atveju, jeigu mums grasintų biologiniais, cheminiais ar kitais masinio naikinimo ginklais, mes svarstytume galimybę panaudoti branduolinį ginklą“, - teigė KAM Euroatlantinio bendradarbiavimo departamento vadovas.
Tačiau jis pripažino, kad artimiausio meto branduolinis nusiginklavimas Europoje nėra Lietuvos interesas, juolab, kad visuotinai pripažįstama, jog po Šaltojo karo baigties taktinių branduolinių ginklų srityje nusiginklavimas buvo labiau vienašalis nei daugiašalis.
„Jeigu branduolinius ginklus traktuotume dviem prasmėmis – pirma, kaip amerikiečių buvimo Europoje elementą, antra, kaip bendrų NATO atgrasinimo pastangų dalį – tai, aišku, amerikiečių branduolinis ginklas Europoje yra susijęs su Lietuvos saugumu“, - svarstė V. Urbelis, bet pasiūlė palikti šį klausimą spręsti vokiečiams su amerikiečiais.
Manoma, kad po Šaltojo karo Vokietijos Büchel karinių oro pajėgų bazėje JAV kariai saugo tik apie 20 amerikiečių branduolinių bombų B61.
T.Janeliūnas: apie nusiginklavimą kalbama ilguoju laikotarpiu
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas, kalbėdamas apie Vokietijos siūlymus nusiginkluoti, teigė matąs visiškai natūralią šios valstybė reakciją, nes po Antrojo pasaulinio karo Vokietija ypač stipriai deklaravo savo pacifistinius siekius ir atsargiai žiūrėjo į savo karinių pajėgų dalyvavimo tarptautinėse misijose galimybes.
Tačiau, pasak politologo, kol kas kalbos apie branduolinį nusiginklavimą gali būti vertinamos kaip ilgojo laikotarpio tikslai, nes pasaulyje esama nemažai branduolinių valstybių, o nusiginklavimo klausimas verčia ieškoti visuotinio sutarimo.
„Skirtingos valstybės turi skirtingus motyvus, kodėl joms reikia branduolinių ginklų – vienoms reikia atgrasinti savo kaimynus, kitoms reikia šiaip užtikrinti didesnį saugumą bendrai, trečios nepasitiki kitomis branduolinėmis valstybėmis ir panašiai“, - pasakojo T. Janeliūnas.