Šventa vakarienė su mirusiaisiais
Kaip DELFI pasakojo etnologas Libertas Klimka, kapų priežiūra – daugelio kultūrų savastis, tačiau įvairios kultūros tai daro skirtingai. Protėvių kultas ypač būdingas žemdirbių tautoms. Jos nuo seno manė, kad protėvių vėlės padeda gyventi gyviesiems, globoja jų darbus, pasėlius, o rudenį kartu su derliumi iš laukų sugrįžta į namus, kuriuose gyveno.
„Tautinės mažumos, kurios gyvena Lietuvoje, taip pat turi mirusiųjų paminėjimo šventę, tačiau ji būna kitu metu. Pavyzdžiui, rusų sentikiai kapus lanko vasarą. Reformatai, liuteronai taip pat juos mini kitu metų laiku. Tačiau lietuviai Vėlinėms pasirinko labai tinkamą laiką – tai virsmas ir gamtoje, ir žmogaus sieloje, derlius jau surinktas, medžiai numeta lapus, vakare danguje prasiveria gelmė, kurioje aiškiau matomas Paukščių takas, o jis kažkada buvo suvokiamas kaip vėlių kelias į mirusiųjų pasaulį“, - įsitikinęs pašnekovas.
Protėvių kulto papročius Lietuvoje vaizdžiai dar 15-ame amžiuje yra aprašęs lenkų kronininkas Janas Dlugošas: „Išrinkę žemės duodamų vaisių drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais lietuviai eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus ir kitokius gyvulius juos sudegindami. Pasibaigus trijų dienų aukojimų apeigoms imdavo puotauti – šoko, valgė, ir numesdavo valgio bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Šis aukojimas buvo kasmet atliekamas ir niekam nevalia būdavo jo nepaisyti“, - rašė istorikas.
Šiandien maisto aukojimo tradicija Lietuvoje išnykusi. Valgomų dalykų galima pamatyti tik ant pravoslavų, tiesa, maisto savo mirusiems artimiesiems jie dažniausiai palieka per Velykas. Tiesa, tai nėra tas pats paprotys. Lietuviai dalyvaudavo bendrose vaišėse su vėlėmis.
„Paprotys valgyti šventą vakarienę ar pietauti su mirusiaisiais vėliau Lietuvoje tapo Rudeninių sambūrių, arba Ilgių, papročiu, kuris palaipsniui peraugo į Vėlines. Gana ilgai archaiškumą išlaikė dzūkai, turėję dziedų (protėvių) paprotį. Vaišės, panašios į šermenis, vykdavo ne tik per Vėlines, bet ir po tam tikrų derliaus etapų. Prieš važiuodami į bažnyčią, sekmadienį, visi susėsdavo prie stalo, ant jo pastatytą kryželį atsukdavo į durų pusę, o duris praverdavo. Taip būdavo kviečiamos vėlės. Šeimininkas uždegdavo žvakelę, kurią paleisdavo ratu per rankas, ir įstatydavo į indą su rugiais. Mat grūdas susieja kartas – jį sėjo tėvas, sūnus ir tą patį darys anūkas“, - pasakojo etnologas.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad kai kuriuose dzūkų kaimuose dar ir šiandien išlikusi sena ir labai įdomi tradicija kapinėse užkurti laužą, kuris anksčiau būdavo kuriamas iš senų, jau apipuvusių kryžių. Visi susirenka apie laužą ir pradeda pasakoti prisiminimus – prisimenami išėję žmonės, jų charakteris, graudūs ir linksmi nutikimai. Taip vaikai sužino savo kaimo istoriją.
„Žvakutės ant kapo mūsų krašte paplito ne taip ir seniai. Varėnos rajone yra Akmens vardu vadinamas bažnytkamis. Sakoma, kad 1880 m. jame kunigas sumanė paminėti visus iš kaimo išėjusius ir negrįžusius žmones – emigravusius ar žuvusius karuose. Buvo supiltas kapas, susmaigstyta žvakelių, jos palaimintos ir uždegtos. Tuomet kunigas paragino žmones pasiimti žvakeles ir pastatyti ant artimųjų kapų, kad vėlėms būtų šviesiau. Nuo tada šis paprotys sparčiai plito. Greičiausiai kunigas nusižiūrėjo jį iš kaimynų, nes Europoje žvakutės jau buvo paplitusios“, - teigė L. Klimka.
Anot etnologo, kai kurie dzūkai dar yra išlaikę beišnykstantį raudų paprotį, kai su artimaisiais kalbamasi aukščiausio lygio poezijos posmais. Žmogus balsu išsakydavo savo švelniausius jausmus, savo ilgesį, skausmą. Yra žinių, kad šis paprotys buvo žinomas visoje Lietuvoje. Dabar Šiandien kapinėse savo kasdienius džiaugsmus ir skausmus artimiesiems lieja nebent senutės pravoslavės. Lietuviai su mirusiaisiais pasikalba nebent mintimis.
Helovino ištakos – pagonybėje
Šiandien kapus lankome ne per Vėlines, lapkričio 2-ąją, o per Visų Šventųjų dieną, kuri jau priskirtina katalikiškajai tradicijai, nors bažnytiniame kalendoriuje figūruoja abi šventės.
Katalikų Bažnyčia mirusiųjų dieną pradėjo švęsti vėliau nei Visų Šventųjų dieną. Ji oficialiai pradėta minėti 988 m. Prancūzijos benediktinų vienuolyne. Vienuoliai atkreipė dėmesį, kad visos žemdirbių tautos turėjo tokią šventę.
Ne taip seniai į Lietuvą plūstelėjo vakarietiškos Helovino tradicijos. Su Visų šventųjų diena sutampančios šventės ištakos – Airijoje. Istorikų nuomone, šiai tradicinei šventei pradžią davė senovės keltų genčių Naujieji metai, kurie buvo švenčiami lapkričio pirmąją. Buvo tikima, kad tą dieną visų per tuos metus mirusių žmonių sielos grįžta pas gyvuosius. Tik visos šios klajojančios dvasios buvo laikomos nešančiomis gėrį ir ramybę, o šiandien, kalbėdami apie Heloviną, tradiciškai įsivaizduojame vampyrus, raganas ir velnišką dvasių siautulį.
„Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės kviečia mus susimąstyti apie amžinuosius dalykus. Nors jaunimas šiandien mieliau švenčia Heloviną, tradicijos dažnai keičiasi. Labai tikiuosi, kad po 40 metų visa Lietuva švęs tik Visų Šventųjų iškilmes ir Vėlinių dieną, o visokios prietarus skatinančios neaiškios kilmės šventės išnyks. Kita vertus, sutinku, kad visos religinės šventės šiandien yra labai komercializuotos. Tačiau kiekvienas žmogus lieka laisvas apsispręsti, kaip jam elgtis tų švenčių proga“, - teigė kunigas Robertas Šalaševičius.