Moteris pasakojo, kad apie tėvą daugiau galvoja ne per Vėlines, bet per galimą jo žūties dieną.
„Manau, kad tai turėjo būti maždaug rugpjūčio 5–7 dienomis. Kažkurią iš tų dienų susapnavau, kad Kauno senamiestyje esanti Nemuno gatvė, kurioje mes užaugome – visiškai sudegusi. Savo vaikystės gatvę iki tol sapnuodavau kaip rojų. Tuomet pajutau, kad tėvas nebegrįš“, – sakė J. Kuzmienė.
64 metų mokslų daktaras L. Štacas Baltijos jūroje prapuolė 2008 metų rugpjūtį. Jis su draugu Alfonsu Sinkevičiumi jachta plaukė iš Belgijos į Klaipėdą.
Paskutinėje SMS žinutėje, kurią gavo L. Štaco žmona Danguolė, buvo rašoma, kad jachta plaukia Danijai priklausančios Bornholmo salos link. Tačiau vyrai į krantą niekada nebegrįžo.
Po kurio laiko Karklės ir Papės (Latvija) pakrantėse buvo aptiktos jachtos nuolaužos, kurias atpažino L.Štaco žmona.
Važiuoja prie jūros
„Jau susitaikėme su ta keista padėtimi, kad tėvo nėra, bet nėra ir kapo. Nuo praėjusių metų kiekvieną rugpjūtį su savo vaikais Domantu, Pijumi ir globotiniu Jonu važiuojame dviračiais nuo Klaipėdos iki Neringos ir ten kelias paras praleidžiame kopose. Tuo metu esame tarsi kartu su tėvu“, – pasakojo J. Kuzmienė.
„Kartais per Vėlines apima keistas jausmas: ką daryti? Gal važiuoti prie jūros? Šiais metais prie jo nuotraukos uždegsiu žvakutę ir pasimelsiu. Meldžiuosi kiekvieną dieną ir nors žinau, kad jo sulaukti būtų neįtikėtina, tačiau būčiau nenuoširdi sakydama, kad nebeturiu nei kruopelės tikėjimo“, – prisipažino D. Štacienė.
Keturis vaikus auginanti L. Štaco dukra J. Macienė pasakojo, kad tėvo atminimo diena tapo birželio 12–oji.
„Tai – mano mamos ir jo pirmos žmonos mirties data. Tą dieną už juos abu Vytauto Didžiojo bažnyčioje užsakome mišias. O per Vėlines už tėvo vėlę pasimeldžiame, kaip ir už visus kitus artimuosius“, – sakė J. Macienė.
Neįsivaizdavo ligos patale
J. Kuzmienė pabrėžė, kad jūroje prapuolusį tėvą prisimena šviesiai, be tragizmo.
„Jis buvo labai gyvybingas, vietoje nenusėdintis, planus nuolat kuriantis žmogus, kurį greitai imdavo varginti rutina. Neįsivaizduoju tėvo mirties laukiančio ligos patale. Jis pagal savo būdą buvo panašus į neramią jūrą, tad savotiškai logiška, kad jūra jo nebepaleido ir jis joje surado amžiną poilsį“, – dalijosi mintimis J.Kuzmienė.
„Kartais, kai jūroje pamatau laivelį, nesąmoningai dingteli – o gal... Kartais pagalvoju, kokia baisi turėjo būti ta žūties akimirka, o gal tai buvo ištisos valandos? Be galo gaila ir vaikų iš antrosios santuokos. Kai jis prapuolė, jauniausiam sūnui Tajui buvo tik šešeri, ir jis prie tėvo buvo labai prisirišęs. Aš su tėvu paskutinį kartą buvau susitikusi, kai minėjome mano mamos ir jo pirmosios žmonos mirties metines“, – sakė J.Macienė.
Lemtinga diena
„Į uostą, iš kurio Leonardas išvyko į savo paskutinį plaukiojimą, aš jį išvežiau birželio 13–ąją. Buvo penktadienis. Taigi nieko gera nelemianti diena. Prieš jam išvykstant mane kamavo labai neramūs sapnai. Sapnavau, kad šalia mūsų namo už lango surikiuotos ilgos stalų eilės, prie kurių sėdi Leonardo giminės, kažkas vyksta, o aš nuo viso to tarsi atskirta. Nubudau labai prislėgta. Atsisveikindama jam pasakiau: neplauk, nes jaučiu, kad negrįži. Jis atsakė: tai negi aš dabar dėl to neplauksiu“, – apie paskutines akimirkas su vyru pasakojo D. Štacienė.
Praėjus trims mėnesiams, rūgpjūčio pradžioje, D. Štacienę užvaldė blogos nuojautos, juolab kad vyras nustojo siuntęs SMS žinutes.
„Kelias dienas slėgė didžiulė įtampa, nerimas. O vieną dieną ta įtampa netikėtai, visiškai nesuprantamai atlėgo, pajutau netgi tam tikrą euforiją. Tačiau naktį susapnavau baisų sapną: vyras grįžo verkiantis, labai neramus ir sakė, kad vėl turi grįžti atgal. Atsibudau raudodama. Pamačiau, kad lovoje blaškosi jauniausias sūnus Tajus. Jam buvo labai pakilusi temperatūra. Iškviečiau gydytoją. Gydytoja, norėdama jį šiek tiek pažvalinti, pasakė: tuojau sugrįš tavo tėvelis. Tajus į ją pažvelgė tokiomis akimis, kad mus net persmelkė“, – pasakojo apie nerimo sklidinas dienas našlė.
Po kelių savaičių jai buvo atsiųstos nuotraukos su pakrantėje rastomis jachtos nuolaužomis.
„Aš ir vaikai iš karto atpažinome tėvo laivą – jis pasižymėjo išskirtiniu dizainu, tarsi būtų senovinis laivas“, – sakė D. Štacienė.
Įsimintinas, L. Štaco atminimui skirtas ritualas buvo surengtas praėjusią vasarą Kauno mariose. Viduryje marių jachtos išsirikiavo garbės ratu ir į vandenį nuleido jūroje prapuolusiems vyrams pagerbti skirtus vainukus.