Šios spekuliacijos išnyktų, jei socialinė parama priklausytų nuo žmonių statuso, bet ne nuo pajamų – pavyzdžiui, išmokos vaikams ar nemokamas maitinimas mokykloje turėtų būti prieinami visiems tėvams. Mat skurstantiems parama gyvybiškai būtina, o turtingiesiems valstybė taip kompensuotų didžiulius mokesčius, kuriuos jie moka valstybei.

Gaunant pašalpą dirbti už minimalų atlyginimą neapsimoka

„Minėtas tyrimas neatskleidė, kokio dydžio nelegalias pajamas gavo respondentai. Jos gali siekti 2 tūkst. litų per mėnesį ir 20 litų per metus. Dabar iš tiesų susidaro dviprasmiškas bedarbio įvaizdis – žmogus normaliai uždirba, gerai gyvena, o dar registruotas Darbo biržoje ir gauna bedarbio pašalpą.

Taigi peršasi mintis, kad valstybės socialinė politika yra labai dosni, ir žmonės vengia dirbti, nes gerai gyvena iš socialinių pašalpų bei dar prisiduria iš nelegalaus darbo. Tačiau nelegalus darbas gali būti nueiti pas kaimyną, pataisyti čiaupą bei gauti už tai 20 litų arba padėti kaimynui daržus nuravėti ir už tai parsinešti krepšelį braškių. Būčiau linkęs manyti, kad daugiau yra tokių bedarbių, kurie dirba atsitiktinius darbus“, - svarstė R. Lazutka.

Ekonomistas sutinka, kad mūsų socialinės paramos sistema, susieta su žmogaus pajamomis, iš tiesų neskatina žmogaus dirbti. Jeigu žmogus gauna vos litu daugiau, jis praranda bent 90 centų savo socialinės pašalpos. Tokiu atveju racionalus žmogus tuomet neturėtų dirbti, jei nepajėgia uždirbti gerokai daugiau.

„Jei paimsime šeimą su dviem vaikais, kurioje abu tėvai nedirba, ir paskaičiuosime visą paramą – socialinę pašalpą, kompensacijas už išlaidas komunaliniams mokesčiams, nemokamą maitinimą vaikui mokykloje ir pan., tokiai šeimai paramos gali susidaryti iki 2 tūkst. litų. Suprantama, kad tėvams eiti dirbti už minimalias algas neapsimoka. Tačiau tai nereiškia, kad socialines pašalpas reikėtų panaikinti, kadangi tiems žmonėms, kurie jas gauna, nėra pasiūlytas darbas“, - teigė ekonomistas.

Anot jo, nereikėtų manipuliuoti teiginiu, kad darbo yra, o žmonės nedirba todėl, kad jie per daug remiami ir yra tinginiai. „Tai nesąmonė, žinant, kad yra 300 tūkst. bedarbių ir paskelbta labai ne daug darbo vietų, o ir tos pačios gana įtartinos ir paprastai negarantuoja darbo užmokesčio. Pavyzdžiui, siūloma platinti kokią nors prekę, pačiam surasti klientus ir nuo jų sumokėtos sumos gauti procentus. Tokiame darbe žmogus gali turėti daugiau išlaidų nei pajamų. Žinoma, jei mes remiame tik žmones, kurių pajamos yra mažos, tie, kurie nepajėgūs daug uždirbti, praranda paskatą dirbti. Todėl prasideda tų bedarbių gainiojimas – užsiregistruoti, ateiti į Darbo biržą ir taip toliau“, -įsitikinęs R. Lazutka.

Todėl kitos šalys imasi skurdo prevencijos – teikti paramą nepriklausomai nuo pajamų: pavyzdžiui, teikti nemokamą maitinimą ar išmoką visiems vaikams, nepriklausomai nuo tėvų pajamų.

„O kad gaila tokią išmoką mokėti tiems, kurie daug uždirba – be reikalo, kadangi jie valstybei sumoka mokesčių labai daug. Jei nebūtų sąsajos tarp pajamų ir išmokų, tokia parama nemažintų paskatų dirbti“, - teigė ekonomistas.

Skurdo veidas ne visada tikras

Paklaustas, kodėl, kaip rodo tyrimai, net ir skurde gyvenantys žmonės neretai savo padėties nevertina kaip visiškai apgailėtinos, ekonomistas pabrėžė, kad ir turtingi žmonės dažnai save priskiria tik prie vidutiniokų.

„Prie vidutiniokų save priskiria dauguma žmonių. Į šią grupę neretai patenka ir tie, kurių pajamos siekia 2 tūkst. litų, ir gaunantys vos 500. Taip yra todėl, kad žmonės paprastai bendrauja su sau artimu socialiniu sluoksniu. Jei žmogus yra sėkmingas verslininkas, jis nedraugais su bedarbiais ir atvirkščiai. Taigi savo sluoksnyje matydamas ir skurdesnių, ir turtingesnių, save žmogus identifikuoja kaip vidutinioką. Beje, dalis žmonių, kurių pajamos yra labai mažos, nepriskiria savęs prie skustančiųjų vien todėl, kad visuomenėje būti skurdžiumi yra gėda: vadinasi,esi negabus, nesėkmingas, nevykėlis“, - teigė pašnekovas.

Anot jo, turtingų žmonių Lietuvoje taip pat būtų kur kas daugiau, jei jie neskaitytų apie turtingiausius pasaulio žmones ir nelygintų savęs su jais.

„Vis dėlto toks subjektyvus savo padėties įvertinimas yra prasmingas, nes matosi žmonių nuotaikos. Vakarų šalys, kuriose tikrai niekas nebadauja, subjektyviai žmonių savijautai skiria ypač daug dėmesio. Pavyzdžiui, jei 800 litų gaunantis pensininkas, kuris sugeba ir prasimaitinti, ir skolų neturėti, galbūt būtų visiškai patenkintas savo gyvenimu, jei iš žiniasklaidos nežinotų apie neteisybę, kaip valdžia išsidirbinėja.

Tuo tarpu žmogus, kuris turi dideles pajamas, pasiėmęs paskolą ir gyvenanti puikiame bute, gali būti tokioje įtampoje, kad visos jo mintys suksis tik apie paskolą, kurią šiuo metu dar gali grąžinti, bet kalbos apie firmos padėtį jo nedžiugina. Tokiam žmogui irgi reikalinga pagalba – ir gal greičiau nei tam pensininkui, kuris piktinasi tik valdžia, o šiaip savo gyvenimą yra susitvarkęs“, - svarstė mokslininkas.

Nelegalios bedarbių pajamos sudaro trečdalį namų ūkio biudžeto

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ vasarą atliktas tyrimas atskleidė, kad 54 proc. oficialaus darbo neturinčių asmenų gauna su įvairia darbine veikla susijusių pajamų. Didžiausią šių pajamų dalį sudaro pajamos iš atsitiktinių darbų Lietuvoje (tokių pajamų gauna 32 proc. nedirbančių namų ūkių narių), o 18 proc. bedarbių dirba nuolatinius arba reguliarius, tačiau nelegalius darbus. Dar po 6 proc. bedarbių pajamų gauna, kaip prisipažįsta, iš savo versliuko (t.y. nesamdomo darbo) ir iš trumpalaikių darbų užsienyje.
Remiantis tyrimo rezultatais, statistinio darbo neturinčio namų ūkio nario pajamos susideda iš 23 proc. sudarančios nedarbo išmokos, dar 24 proc. prisideda iš kitų socialinių pašalpų, o didžiausią dalį – 36 proc. – šių pajamų sudaro kitų šeimos narių ar giminaičių parama. Likę 17 proc. yra nelegaliai uždirbti.

„Reikia pabrėžti, kad pajamos iš nelegalaus darbo beveik trečdaliui (29 proc.) bedarbių sudaro didžiausią jo finansinių pajamų dalį. Tyrimo atskleista realybė skatina daryti prielaidą, jog gaudami nedarbo išmoką ir dar nelegaliai užsidirbdami daugelis žmonių jaučiasi saugesni ir finansiškai tvirtesni, nei jaustųsi oficialiai įsidarbinę“, - teigė Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.

62 proc. neoficialų darbą turinčių bedarbių bei gyvenančių su tokiu bedarbiu arba tokį bedarbį pažįstančių asmenų sako, kad legaliai šie bedarbiai neįsidarbina, nes to nenori darbdavys. Be to, 35 proc. pripažįsta, kad nuo oficialaus įsidarbinimo sustabdo ir nenoras netekti kitų pajamų ar socialinių lengvatų, dar tiek pat – kad tai tiesiog neapsimoka, nes įsidarbinus legaliai būtų mokama mažesnė alga.

87 proc. versliukų savininkų įmonės neregistruoja ar verslo liudijimo neįsigyja dėl per didelių mokesčių, o 46 proc. priežastimi įvardija ir tai, kad legalizavus veiklą netenkama socialinių pašalpų ir lengvatų.