Tačiau net ir niūriausiuose D.Chanocho prisiminimuose apie Kauną nėra pykčio.
„Savo akimis mačiau, kaip civiliai lietuviai dalyvavo žydų pogromuose Kaune. Tai, ką prisimenu ir ką pasakoju, turėtų būti kaip vaistai, padedantys išgydyti labai giliai įsišaknijusias ligas“, - pabrėžė buvęs kaunietis, nuolat primenantis, kad Lietuvoje buvo nužudyta 96 procentai žydų.
Aplankė ir senelių miestą
D.Chanochas didžiuojasi, kad jo giminės šaknys Lietuvoje – labai gilios. „Mano protėvius čia atvežė Vytautas Didysis“, - teigė vyras.
D.Chanochas apsilankė aštuoniasdešimties kilometrų atstumu nuo Kauno esančius Žaslius, iš kur buvo kilę jo seneliai ir kur jis yra praleidęs ne vieną savo vaikystės vasarą.
„Ar žydus Žasliuose šaudė ir lietuviai, ar tik vokiečiai?“, - D. Chanochas klausinėjo vokiečių okupacijos metus gerai prisimenančių garbaus amžiaus moterų.
„Tik vokiečiai“, - tvirtino Emilija Pinelienė ir Janė Vankevičienė.
Pasižvalgęs po Žaslius svečias iš Izraelio emocingai stebėjosi: „Žasliai atrodo kaip mirę. Negyvas miestelis. Labai gaila, kad po vokiečių okupacijos čia nebeliko žydų. O mano vaikystės laikais miestelis buvo kupinas gyvybės – spindėjo sinagoga, skambėjo bažnyčių varpai, veikė didelis turgus, daug parduotuvių, buvo linksma ir gera“.
Vokiečių okupacijos metų prisiminimai apie Žaslius – žiaurūs. Pasak iš Izraelio atvykusių svečių, vokiečių sušaudytų žydų palaikai būdavo atkasami ir ieškoma auksinių dantų.
Į Žaslius D.Chanochas atvyko su originaliu sumanymu: geležinkelio stoties keleivių salėje buvo pademonstruotas filmas „Pica Aušvice“, kuriame užfiksuota jo kelionė su savo jau suaugusiais dukra ir sūnumi po buvusias mirties stovyklas iki galutinio tikslo – Aušvico. Šioje nacių koncentracijos stovykloje D.Chanochas sugalvojo įgyvendinti seną sumanymą – praleisti naktį savo senajame barake.
Iš filmo aiškėja, kad D.Chanocho duktė savaip vertina tėvo dažnai pasakojamas tragiškas istorijas. Tėvo nuoširdžiai besigailinti duktė mano, jog skaudūs prisiminimai varžo ir trukdo džiaugtis gyvenimu. Besiginčydama duktė nevengia net kandokos ironijos. Kai besikalbant su tėvu suskambo telefonas, duktė atsiliepė sakydama: „Ar čia Adofas Hitlertis? O, Adolfas...Žydus – lauk...“ Tačiau aštrų humorą puikiai suprantantis tėvas ant savo kandžiosios dukters net neketina pykti: po panašaus pobūdžio susikirtimų dažniausia ją apkabina ir atlaidžiai pabučiuoja.
Vilijampolėje pravirko
Nors penkių koncentracijos stovyklų pragarus iškentęs D.Chanochas filme teigė, kad ašaros – beprasmis dalykas, tačiau atvykęs Vilijampolės getą karčiai pravirko.
Vaikščiodamas netoli Neries esančioje teritorijoje, prisiminė, kaip vokiečiai Kaune žemino, kankino, masiškai žudė žydus ir kartojo, kad tarp tų padugnių buvo ir lietuvių.
Susitikime su Kauno visuomenės atstovais, D.Chanochas pasakojo, kaip jo tautiečiai buvo varomi iš geto Vilijampolėje į darbus Aleksote: per Vilijampolės tiltą, pro buvusį žuvies turgų, pro Rotušės aikštę, Vytauto bažnyčią, Aleksoto tiltą. Geto gyventojai būdavo alkani ir išsekę, tačiau užuojautos ir pagalbos nesulaukdavo. Greičiau atvirkščiai: kartą vienam žydui kažkas pasiūlė atiduoti drabužius už gabalą sviesto. Gavęs ryšulėlį geto gyventojas pamatė, kad jame – tik skudurai.
Visi šviesūs buvusio geto kalinio prisiminimai susiję su prieškariniu laikotarpiu. Prisiminus nerūpestingas dienas darnioje šeimoje, D.Chanochą apėmė nostalgiškai pakili nuotaika. „Kad mano vaikai taip gyventų, kaip aš Kaune gyvenau“, - džiaugsmingai prakalbo vyras.
Kaune įsitvirtinus vokiečiams, Chanochų šeima iš Rotušės aikštės 13 namo buvo išvaryta į Vilijampolės getą.
Buvęs kaunietis prieš porą dienų apsilankė savo buvusiame name. Atėjęs prie jo, pamatė balkone rūkantį vaikiną ir paprašė įleisti į vidų. Paaiškėjo, kad iš vieno Chanochų buto dabar padaryti trys, ir juose gyvena studentai.
Su žurnalistu dalindamasis atsiminimais apie Kauną svečias pasakojo apie garsųjį dainininką Kiprą Petrauską, kurio jo tėvai dažnai eidavo klausytis į muzikinį teatrą, apie gražias ponias Kauno Laisvės alėjoje, žvilgančius limuzinus, prabangius restoranus.
Viename filmo epizodų, skambant nostalgiškai muzikai, D.Chanochas nuo Aleksoto tilto žvelgia į Kauną ir sako: „Dekoracijos tos pačios, bet aktoriai jau kiti.“
„Galima pajusti, kad Kaune kažkaip įtariai žvelgiama į svetimtaučius, yra ir brutualumo. Tačiau yra ir didelių pasikeitimų. Buvau susitikime su Vytauto Didžiojo universiteto studentais ir pamačiau atvirus, draugiškus žmones. Tai, manau, įkūnija geras permainas Kaune“, - teigė buvęs Vilijampolės geto kalinys.