Mus supa ambicijos ir nuolatinė jų kova. Politikai didžiuojasi savo nuopelnais; verslininkų sėkmę nusako pelnas. Pelną galima išmatuoti daug lengviau ir tiksliau nei nuopelnus. Pelnas yra apskaičiuojamas, o nuopelnas privalo būti pripažintas sprendimo teisę bei gebą turinčios žmonių grupės.
Kas yra toji grupė, kai kalbame apie politikos sritį? Iš pirmo žvilgsnio – visi rinkėjai. Teisę spręsti, kas vertas eiti politines pareigas ir kas ne, turi visi piliečiai. Tačiau vargu ar net šiandien įsigalinti politinio korektiškumo mada gali mus priversti manyti, jog visi piliečiai turi vienodą gebą nuspręsti, kurio politiko nuopelnai didesni. Sprendžiama neretai pagal principą „patinka–nepatinka“, „myliu–nemyliu“. Todėl nebūtinai nusipelnę politikai šiandien yra populiarūs, ir atvirkščiai – anaiptol ne visi populiarūs politikai išties nusipelnė užimamų pareigų.
Kuo grindžiama ambicija
Pelnyti populiarumą ir jo lemiamą sėkmę pirmiausiai padeda įvaizdis. Tai tinka ir verslui, ir politikai. Nuopelno kelias dažnai ilgesnis ir sunkesnis nei populiarumo. Tačiau gera reputacija, pelnoma einant šiuo keliu, taip pat yra svarbi ir politikai, ir verslui. Įvaizdis daugiau skirtas tam, kaip atrodys partija arba įmonė, investavusi į atrodymą; reputacija savo ruožtu pirmiausia bylos apie tai, kokia yra partija arba įmonė, investavusi arba per menkai investavusi į turinį, vertybes, kokybę.
Taigi kalbėdami apie verslo arba politikos reputaciją turime galvoje pirmiau tuos, kurie iš tiesų išmano, kas yra geras daiktas, vertina pagrįstai ir turi tam reikalingos patirties, gebėjimų, racionalių argumentų. Kai sakome „įvaizdis“, turime galvoje santykį tarp kūrėjo pastangų gražiai pristatyti prekę ir masinio vartotojo polinkio pasiduoti arba nepasiduoti šioms pastangoms. Tad įvaizdis labiau susijęs su manipuliacija, o reputacija – su kompetencija (ir vertintojų, ir vertinamųjų). Šiuo atžvilgiu posakį „įvaizdis neatitinka tikrovės“ neretai galime prilyginti pasakymui „įvaizdis neatitinka reputacijos“. O ambicijos dažnai verčia trokšti ir geros reputacijos, ir gero įvaizdžio.
Ambicingi kandidatai taikosi į aukštus postus; politikai varžosi dėl progų patekti į televizorių ekranus; apygardose rinkti Seimo nariai ir merai stengiasi būti arba atrodyti esą geri savo globojamų „parapijų“ šeimininkai. Kokie motyvai visus juos skatina? Dažnai atsakome: jie nori iškilti, prasimušti, sulaukti sėkmės. Tačiau toks apibūdinimas neleidžia atskirti ambicingo asmens nuo savanaudžio karjeristo arba gobšuolio – šie taip pat yra ištroškę sėkmės. Be to, jis nepalieka vietos skirčiai tarp politiko gyvenimą sąmoningai pasirinkusio kandidato ir „ant bangos“ iškilti panorusio „šiltų vietelių“ ieškovo. Sulig kiekvienais rinkimais daugelį Seimo kėdžių užsėda tokie ieškovai. Jie ateina ir dingsta, nepalikę reikšmingo pėdsako šalies politiniame gyvenime. Jie nėra politiškai ambicingi tikrąja to žodžio prasme.
O kas yra išties ambicingi? Tai tie politikai ir kandidatai į politikus, kuriems pirmiausia svarbu ne asmeninė materiali gerovė, privatus jų saugumas ir pinigai, bet vadovavimas, viešas žinomumas ir išskirtinumas, kitaip tariant – galia, reputacija ir nuopelnai. Žinoma, galią kai kas panaudoja blogam, reputacija gali būti prasta, ir nuopelnai tokiais atvejais atsiduria kabutėse. Tai jau moralinis politinės ambicijos dėmuo: ar siekiama kilnių ir teisingų tikslų, ar ne.
Lietuvoje kai kurie politikai yra mėginę nuvertinti moralinį politikos dėmenį ir taip grindę kelią dažnėjančiai demagogijai, kai tai, kas juoda, vadinama balta, o balta – juoda. Antai buvęs sostinės meras Artūras Zuokas tvirtino, jog politinę padėtį Lietuvoje destabilizuoja... pernelyg aukšti moralės standartai. „Mes esame tokia visuomenė, tokie žmonės, ir šiandien kelti aukščiausius moralumo standartus, kurie apskritai egzistuoja teorinėje diskusijoje kaip siekiamybė, yra, manyčiau, destabilizuojantis faktorius mūsų politikoje“, – samprotavo A. Zuokas (ELTA, 2005 06 02).
Kad ir kokią galią įgytų šitaip mąstantys politikai, gera reputacija jiems remtis nebeišeina, nes sunku remtis tuo, ko net nevertini ir nesieki. Tačiau ne vien moralės nuvertinimas šiandien plauna politinės reputacijos pamatus. Apsukruoliams ir prisitaikėliams būtų sunku išlaikyti populiarumą ir galią, jei šalia atsirastų daugiau išprususių ir ideologiškai savo politinėms pasaulėžiūroms įsipareigojusių asmenybių. Tarp tokių asmenybių gudrūs, bet išmintimi ir išprusimu nepasižymintys apsukruoliai jaustųsi negerai. Jie rizikuotų ne tik savo reputacija, kuri ir taip negali būti gera, bet ir postais.
Antai juk buvęs parlamentaras Alfredas Pekeliūnas neteko Europos reikalų komiteto pirmininko kėdės, nes mąstysena neatitiko pareigų. Taip pat ir iš frakcijos į frakciją ar iš partijos į partiją nuolat migruojantys personažai nebeatrodytų normalus reiškinys, jei rinkėjams reputacija imtų rūpėti labiau nei „myliu–nemyliu“ nuostatas kuriantys vienadieniai įvaizdžiai.
Suvokdami šią grėsmę, prisitaikėliai ieško įvairių savo elgsenos ir mąstysenos paaiškinimų bei pateisinimų. Jie stengiasi įtikinti save ir kitus, kad morale, protu ir idėjiniu nuoseklumu grįsta reputacija nėra reikšmingas dalykas. Antai vienas Liberalų sąjūdžio lyderių Arūnas Štaras net išvadino kvailiais politologus, kurie mano, kad politikai turi principingiau įsipareigoti savo atstovaujamoms ideologijoms. Savo ruožtu buvęs prezidento Rolando Pakso patarėjas Gintaras Šurkus viešai svarstė apie tai, kad prezidento patarėjais turėtų dirbti ne protingi, bet ištikimi žmonės. Šį visuotinio nukvailėjimo ir principų išsižadėjimo vajų taikliai įvardijo filosofas Leonidas Donskis:
Pasitikėjimas, greitis, išlaidos
Versle, kaip ir politikoje, aukšto lygio ambicija ir gera reputacija yra neatsiejami dalykai. Gerą reputaciją lemiantys verslo nuopelnai kuria pasitikėjimą, o šis savo ruožtu kloja tvirtus sėkmės pamatus. Stephenas R. Covey bestseleryje „The Speed of Trust“ („Pasitikėjimo greitis“), kurį korporacijos „Black&Decker“ generalinis direktorius Nolanas D. Archibaldas rekomenduoja kaip „būtent tai, ko verslo lyderiams šiandien reikia“, pažymi, jog pasitikėjimas kuria greitį, o greitis šiandienėse rinkose lemia konkurencinę sėkmę. Pasak S. R. Covey, pasitikėjimas nėra kažin koks neišmatuojamas ir neapčiuopiamas dydis. Jis visuomet lemia greitį bei išlaidas, ir tai nusakoma paprasta formule:
Pasitikėjimas ↓ Greitis ↓ Išlaidos ↑
Pasitikėjimas ↑ Greitis ↑ Išlaidos ↓
Remdamasis 2005 m. paskelbtu „Annual Reputation Quotient“ (RQ) tyrimu, aprėpiančiu 60 žinomiausių JAV kompanijų, S. R. Covey parodo, jog šiuolaikinės rinkos sąlygomis gera reputacija gali ne tik greitai žlugti, bet ir greitai susiformuoti. Tai išsklaido plačiai paplitusį stereotipą, žinomą iš Warreno Buffetto žodžių, jog „reputacijai sukurti reikia dvidešimties metų, o jai sugriauti pakanka penkių minučių“. Pagal minėtą tyrimą pirmoje vietoje septintus metus iš eilės buvo kompanija „Johnson&Johnson“, kūrusi savo reputaciją 120 metų. Bet trečioje vietoje atsidūrė vos septynerius metus tyrimo laiku tegyvavusi „Google“. „Man tai atrodo neginčijamas įrodymas, kad veikiant globaliai šių dienų ekonomikai, paremtai aukštosiomis technologijomis, pasitikėjimas gali būti sukurtas ypač greitai“, – tvirtina S. R. Covey.
Pasitikėjimas yra išmatuojamas. Tai „kietas“ („hard“), o ne „minkštas“ („soft“) dydis, kaip įprasta manyti, pažymi knygos autorius ir išsklaido kitus mitus.
Pasitikėjimas: mitai ir tikrovė
| Tikrovė | Mitai |
| 1. Pasitikėjimas yra „minkštas”. | 1. Jis yra „kietas“, tikras ir išmatuojamas. Jis išmatuojamai veikia greitį ir išlaidas |
| 2. Pasitikėjimas yra lėtas. | 2. Pasitikėjimo greitis – didelis. |
| 3. Pasitikėjimas grindžiamas tik sąžiningumu. | 3. Pasitikėjimas yra ir charakterio (aprėpiančio ir sąžinę), ir kompetencijos dalykas |
| 4. Arba tavimi pasitikima, arba ne. | 4. Pasitikėjimą galima ir sukurti, ir sugriauti. |
| 5. Prarasto pasitikėjimo nebeatkursi. | 5. Nors ir sunkiai, bet dažniausiai prarastas pasitikėjimas gali būti atkurtas. |
| 6. Pasitikėjimo negalima išmokyti. | 6. Pasitikėjimo galima ir išmokyti, ir išmokti, jis didina įtaką ir teikia strateginio pranašumo. |
| 7. Pasitikėti žmonėmis – pernelyg rizikinga. | 7. Nepasitikėti žmonėmis – didesnė rizika. |
Įvaizdis – dar ne viskas
Verslo srityje „įvaizdis“ yra plačiai paplitusi ir dažnai reklamos specialistų naudojama sąvoka. Žodis „reputacija“ verslo žodyne aptinkamas kur kas rečiau, bet ir tais retesniais atvejais jis laikoma įvaizdžio sinonimu. Tačiau tai nėra tikslu. Vieno pirmųjų Lietuvoje viešųjų ryšių konsultanto, komunikacijų agentūros „Publicum“ direktoriaus Artūro Jonkaus teigimu, reputacija yra platesnė sąvoka nei įvaizdis, nors jos dažnai painiojamos.
Vis dėlto kai verslas pradeda bandyti įvaizdžio priemonėmis kurti savo reputaciją, gauname šį tą panašaus į šokančius politikus, kurie stengiasi vaizduoti riterius ant žirgų, nors pamiršta, kad vilki balerinos sijonėlį ir avi puantus.
Pasak A. Jonkaus, viena didžiausių klaidų verslo srityje yra manyti, kad reputaciją galima susikurti vien tik komunikacijos specialistų pagalba. „Tačiau bene labiausiai bendrovių reputaciją veikia vartotojų pasitenkinimo lygis. Jei klientų aptarnavimas šlubuoja, tikėtis puikios reputacijos neverta. Ji yra tiesiogiai susijusi ir su personalo politika, ir su vidine komunikacija“, – apie reputacijos aspektus kalbėjo A. Jonkus.
Ekonomikos sunkmetis tapo tikru išbandymu bendrovių požiūriui į įvaizdį ir reputaciją. Nestebina, kad prispaudus finansiniams rūpesčiams įvaizdžiui paprasčiausiai neliko pinigų, ir atsirado svarbesnių dalykų už reputaciją. Kita vertus, versle, kaip ir žmonių santykiuose, galioja taisyklė: nori pažinti savo partnerį – keliauk su juo į kalnus. Tad ekonomikos sunkmetis tapo gera proga patikrinti, kurioms bendrovėms rūpinimasis reputacija tebuvo nieko nereiškiantys komunikaciniai gestai, o kuriose jis buvo virtęs viena kertinių vertybių.
Atrodo, kad nemažai verslo organizacijų minėto testo neišlaikė, o vertybinė kartelė verslo srityje šiandien nuleista žemiau. Pasak A. Jonkaus, apie tokią tendenciją galima spręsti remiantis teisminių ginčų tarp buvusių partnerių gausa, Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimais ir panašiais dalykais. O klientų ir verslo partnerių pasitikėjimą per pastaruosius metus sugebėjusios išlaikyti įmonės paklojo gerus ilgalaikės reputacijos pamatus.
Gyventojai nepasitiki
Bendrovių rūpestis savo reputacija yra tik viena medalio pusė. Didelę, gal net didesnę reikšmę turi tai, ką apie šalies verslą mano gyventojai, kurie dažnai vadovaujasi tam tikrais stereotipais. Pirmaisiais nepriklausomybės metais tie žmonės, kurie ėmėsi savarankiškos veiklos, dažniausiai buvo vadinami ne verslininkais, o spekuliantais. Atrodo, tokia etiketė verslui yra klijuojama iki šiol.
Komunikacijų agentūros „BPC Nova media“ užsakymu 2008 m. atliktas tyrimas parodė, kad 73 proc. apklaustų gyventojų šalies verslą vertino kaip nesąžiningą arba kaip labiau nesąžiningą nei sąžiningą. Svarbu pažymėti, kad tyrimas atliktas prieš prasidedant ekonomikos krizei. „Iš tiesų tokie rezultatai šokiravo. Tuo pačiu metu pasirodė apklausa, kaip žmonės vertina Seimą – nepalankiai jį įvertino 76 proc. apklaustųjų. Vadinasi, nepalankiai žiūrinčių tiek į Seimą, tiek į verslą žmonių buvo beveik tiek pat“, – apibendrino „BPC Nova media“ vyresnysis partneris Arijus Katauskas.
„BPC Nova media“ užsakymu atlikto šiųmečio tyrimo metu gyventojų buvo klausta, kurio sektoriaus įmonėmis bei organizacijoms jie pasitiki labiausiai. Gauti rezultatai lyg ir patvirtino ankstesnio tyrimo duomenis ir vyraujantį neigiamą požiūrį į verslą: nė vienas verslo sektorius neišsiskiria itin aukštais pasitikėjimo rodikliais (žr. grafiką). Kita vertus, tyrimas parodė, kad tos žmonių grupės, kurios dažniau susiduria su vieno ar kito sektoriaus įmonėmis, jomis linkusios pasitikėti labiau. Pavyzdžiui, informacinių technologijų įmonėmis labiau pasitiki vyrai ir aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys, o medicinos ir farmacijos įstaigomis – vyresnio amžiaus žmonės. Įdomu ir tai, kad valstybinės institucijos turi gana aukštą šalies gyventojų pasitikėjimo rodiklį, o mažiausiai jomis pasitiki nedirbantys asmenys.
Neigiamas visuomenės nuostatas galima šiek tiek pakeisti ir net turėti iš to tiesioginės naudos. Socialiai atsakingų ir gerą reputaciją turinčių įmonių prekes lietuviai linkę pirkti labiau, nors ir nenorėtų už jas mokėti brangiau. Žmonių apsisprendimui nepirkti tam tikros įmonės produktų didžiausią įtaką turi žinia, kad tos bendrovės prekės dėl kokios nors priežasties yra pašalintos iš rinkos arba kad bendrovė nesirūpina gamtosauga, teršia aplinką ir pan. O tokie dalykai kaip atlyginimai vokeliuose, mokesčių slėpimas ar net vadovo suėmimas turi gerokai mažesnę įtaką žmonių pasirinkimui. A. Katausko teigimu, iš to galima daryti išvadą, kad, tarkime, reklamos kampanija prieš šešėlinę ekonomiką neduos rezultatų, nes žmonės nelaiko šešėlio didele verslo nuodėme.
Daryti teigiamą įtaką savo reputacijai visuomenės akyse ir kelti reitingus verslas gali parodydamas, kad rūpinasi gamta arba kad pelnė tarptautinį pripažinimą. Deklaruojamos ekologijos idėjos ir tarptautinis apdovanojimas – du dalykai, kurie labiausiai pastūmėja žmones rinktis tam tikros bendrovės prekes ar paslaugas. Negalima sakyti, kad pasitikėjimą verslas užsitarnauja vien reklamos ir komunikacijos priemonėmis, tačiau pasitelkus jas įvaizdį galima pagerinti arba sugriauti per trumpą laiką. Keista tai, kad tie verslo veiksmai, kurie turi gerokai didesnę įtaką visuomenei (mokesčių mokėjimas ar elgesys su darbuotojais), jos nuomonę Lietuvoje veikia kur kas mažiau.
Tik pasitikėjimo trupiniai
Gyventojų, pasitikinčių tam tikros srities organizacija, dalis (proc.)
| Žiniasklaida | 16 |
| Informacinės technologijos | 14 |
| Telekomunikacijos | 11 |
| Medicina, farmacija | 10 |
| Transportas, vežimas | 8 |
| Maisto ir gėrimų pramonė | 5 |
| Mažmeninė prekyba | 4 |
| Valstybės institucijos | 3 |
| Energetika | 3 |
| Finansai, draudimas | 3 |
| Statyba, nekilnojamasis turtas | 2 |
| Nepasitikiu nė viena | 8 |
Šaltinis – RAIT, 2010 m. rugpjūtis
Reputacija – nykstantis dydis
Vakarų šalyse, kuriose rinkimų tradicijos yra gerokai senesnės, ilgiau egzistuoja ir tradiciniai politikų reputacijos, jos vertinimo pagrindai. Politikui, kaip viešam asmeniui, keliami aukštesni moraliniai reikalavimai. Tradiciškai ypač svarbi politiko reputacija JAV – čia visuomenė itin priekabiai vertina kandidatus.
Skyrybos, mokesčių slėpimas ar narkotikų vartojimas jaunystėje galėdavo užkirsti kelią į aukščiausius politinius postus.
Vis dėlto pastaraisiais metais net ir Vakarų šalyse politikų reputacija vertinama vis atlaidžiau. Buvęs JAV prezidentas Billas Clintonas sugebėjo išlikti prezidento poste net po to, kai buvo atskleisti jo ryšiai su Baltųjų rūmų stažuotoja Monica Lewinsky. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy taip pat gerokai pakeitė prancūzų visuomenės ir žiniasklaidos požiūrį į tai, kas dera ir nedera šalies prezidentui.
Vis dėlto vieną kartą jau išsiskyręs N. Sarkozy su savo antrąja žmona Cecilia ryžosi skirtis tik po laimėtų Prancūzijos prezidento rinkimų 2007 m. Jo patarėjų manymu, skyrybos prieš rinkimus būtų neigiamai nuteikusios dalį konservatyvių pažiūrų rinkėjų ir sukūrusios nereikalingą šurmulį žiniasklaidoje. O Italijos premjerui Silvio Berlusconi, atrodo, nė motais nuolatiniai teismo procesai, įtarimai ryšiais su mafija ir donžuano vardas – šį politiką, net ir turėdami omenyje jo tamsoką reputaciją, didelė dalis italų pripažįsta tinkamu lyderiu.
Dabar jau nieko nestebina išsiskyrę ar nesantuokinių ryšių turėję politikai. Rinkimuose sėkmingai gali dalyvauti gėjai, teisti ar ryšiais su mafija įtariami asmenys, buvusios pornografijos žvaigždės, net Vytautas Šustauskas. Tačiau Vakarų visuomenėje egzistuoja gana ryškus skirtumas tarp rimtosios politikos atstovų ir „išsišokėlių“, kurie savo politinę karjerą pradeda skandalais ir pigaus populiarumo žybtelėjimais. Svarbiausi politiniai postai paprastai vis dėlto patikimi profesionaliems politikams, ilgus metus kuriantiems savo gerą reputaciją.
Populiarumas – svarbiau
Lietuvos visuomenėje dar nesusiformavo aiškus požiūris, kas dera, o kas nedera politikams. Mūsų piliečiai gana atsainiai vertina asmenines politikų savybes ar gyvenimo būdą. Vienintelis tikras reikalavimas – „kad jie nevogtų“. Visos kitos ydos gali būti atleidžiamos.
Kaip liudija žurnalo IQ užsakymu „Vilmorus“ atliktos apklausos rezultatai, labiausiai pasitikėjimui politikais kenkia korupcija ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Šiuos politikams nederamus poelgius įvardijo atitinkamai 79 ir 71 proc. apklaustųjų. Tik apie pusę rinkėjų mano, kad labiausiai politikų reputacijai kenkia per rinkimus duotų pažadų nevykdymas.
Dar mažiau respondentų kreiptų dėmesį į politikų nepastovumą, politinių nuostatų, partijų ar frakcijų kaitaliojimą: šį dalyką kaip kenkiantį reputacijai minėjo 34,5 proc. apklaustųjų. Žmonės linkę atleisti politikams ir nederamą elgesį – girtavimą ar viešosios tvarkos pažeidimus. Kad tai labiausiai gali pakenkti politikų reputacijai, mano 24,7 proc. apklaustųjų. Taigi nenuostabu, kad Seimo nariai vis pagaunami išgėrę prie vairo ar Seime darbo metu.
Galima priminti istoriją, kai praėjusios kadencijos Seimo narys Gintautas Mikolaitis buvo filmuojamas besiblaškantis Seimo rūmuose – parlamentaras atrodė gerokai išgėręs ir nesugebąs sklandžiai kalbėti. Skandalinga istorija įvyko prieš 2008 m. rinkimus, iš jos herojaus atvirai šaipėsi ir politikai, ir žurnalistai. Atrodytų, po tokios gėdos belieka tik išvažiuoti iš Lietuvos ar pasislėpti provincijoje ir pamiršti nesėkmingą politiko karjerą. Tačiau po kelių mėnesių G. Mikolaitis vėl kandidatavo į Seimą! Ir už jį balsavo 12 proc. Raseinių vienmandatės rinkimų apygardos rinkėjų.
Tų, kurie dėl visų blogybių kaltina neva „visa juodinančią“ žiniasklaidą, galima būtų paklausti: gal žiniasklaidos susirūpinimas dėl nuo G. Mikolaičio sklidusio kvapo ir jo nerišlaus kalbėjimo buvo perdėtas? Gal nieko tokio, kad G. Mikolaitis posėdžiavo Seime išgėręs? Juk Seimo rūmuose negalioja KET reikalavimai. Niekas nedraudė G. Mikolaičiui prie valstybės laivelio vairo sėsti įkaušusiam ir linksmam. Šituose keliuose niekas promilių neskaičiuoja ir baudų valstybės vairuotojams neišrašo. Žmogus juk nieko nesuvažinėjo, nesužalojo, į nieką neatsitrenkė ir nesukėlė grėsmės aplinkinių sveikatai arba gyvybei. Ir viską gražiai paaiškino:
„Kvapas iš tiesų galėjo sklisti, aišku. Iš vakaro mes su kolegomis buvome, aptarėme rezultatus. Šventėme. Na, o rytą taip pat vaistai buvo. Kai susidėjo, matyt, dvigubas pasidarė dalykas.“ (Šaltinis – LNK, 2007)
Lietuvos rinkėjų atlaidumas net ir visai susigadinusiems reputaciją politikams gali būti viena priežasčių, kodėl vėliau žmonės skundžiasi, kad Seime esą vien vagys ir apgavikai. Nelabai rūpi rinkėjams ir tai, ar politikai paiso tradicinių moralės normų, šeimos vertybių. Šį aspektą, kaip svarbų reputacijai, minėjo 17,7 proc. apklaustųjų. O nuomonės, kad politikų dalyvavimas pramoginiuose projektuose galėtų labai kenkti jų reputacijai, laikėsi mažiausiai apklaustų žmonių – tik 7,5 proc. Matyti politikus pramoginėse televizijos laidose ypač patinka namų šeimininkėms ir mažesnių miestų gyventojams – šiose apklaustųjų grupėse tik po atitinkamai 2,5 proc. ir 3,5 proc. žmonių manė, kad politikų reputacijai kenkia pramoginiai projektai. Kiek neigiamiau tokius pasirodymus vertino vilniečiai – 15 proc. jų teigė, kad šis amplua labai kenkia politikų reputacijai.
Taigi rezultatai patvirtina, kad rinkėjai menkai tepaiso, kuo skiriasi politiko populiarumas ir jo reputacija. Lygiai taip pat ir politikai pasiduoda populiarumo vilionėms ir trokšta būti kuo daugiau matomi, nesvarbu, ką reikėtų daryti. Kai kurie Seimo nariai mielai velkasi elgetų kostiumus ir ištiesę rankas eina prašyti išmaldos – kad tik juos filmuotų televizijos kameros. Kiti lenda į paaugliams skirtas laidas ir neva ieško sau „merginos“ pasimatymų laidose. Fotosesijos apsinuoginus tampa įprasta, o po 2008 m. rinkimų kampanijos – jau bemaž oficialiai privaloma rinkimų kampanijos dalimi.
Vis daugiau politikų nori būti ne tikri politikai ir lyderiai, o tiesiog įžymybės. Kaip prieš pusę amžiaus rašė žymus amerikiečių istorikas ir rašytojas Danielis Boorstinas, šiuolaikiniai herojai gali būti masinės produkcijos išdava, patenkinanti rinkos poreikį. „Savybės, kurios šiais laikais vyrą ar moterį paverčia nacionaliniu mastu reklamuojamu vardu, iš tiesų tėra nauja žmogiškosios tuštybės kategorija, – teigė D Boorstinas. – Įžymybe tampa asmuo, kuris yra žinomas dėl savo žinomumo (...). Šis asmuo nėra nei geras, nei blogas, nei didingas, nei apgailėtinas. Tai tiesiog žmogiškasis pseudoįvykis. Demokratijose, kupinose pseudoįvykių, bet kas gali tapti įžymybe, jei tik geba patekti į žinias ir jose užsibūti.“
Lietuvos viešoji erdvė taip pat pripildyta tuščių pseudoįvykių ir pseudopolitikų. Čia vis mažiau vietos tikrai politikai ir tikriems jos atstovams. Reputacija, kaip ir bet kuris kitas natūralus produktas ar reiškinys, reikalauja itin daug laiko ir kantrybės. Šiais greito vartojimo laikais vis mažiau žmonių turi laiko kurti tikrą reputaciją, o „greitos politikos“ mada skatina maitinti visuomenę nesveikais politiniais pusgaminiais. Vienintelė guodžianti viltis – kad populiarėjantis vajus rinktis natūralų produktą persilies ir į visuomeninį, kultūrinį bei politinį gyvenimą. Galbūt tuomet rinkėjai labiau vertins ne tai, kas labiau blizga ir salsviau reklamuojama, o tai, kas patikima ir tikra.