- Dalis specialistų mano, kad Lietuvoje žmogaus teisių padėtis po įstojimo į Europos Sąjungą (ES) prastėja. Ar sutinkate?
- Iš tiesų faktai leidžia patvirtinti šią nuomonę. Prieš įstojimą į ES buvo priimti įstatymai dėl lygių moterų ir vyrų teisių, įsikūrė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, iš įvairių fondų būta pagalbos demokratijos plėtrai, žmogaus teisių klausimams.
Kai tapome ES nariais, fondai išėjo, daug kas liko tik ES iniciatyvomis, kurios netapo gyvenimo praktikomis.
Jeigu atsiverstume Europos Komisijos ataskaitas, situacija kai kuriose sferose, pavyzdžiui, tautinių mažumų, pablogėjusi – daugiau sąstingio arba netgi žingsnių atgal. Politikų dėmesys šiems klausimams sumažėjęs, pažangos žingsnių, deja, nėra.
Yra ženklų, kad labai entuziastingai perkėlėme įvairias direktyvas, priėmėme įstatymus, tačiau turbūt nesuvokdami jų turinio, esmės.
- Kokia socialinė grupė Lietuvoje dažniausiai patiria diskriminaciją?
- Mūsų atliekami tyrimai matuoja visuomenės nuostatas įvairių grupių atžvilgiu. Per penkerius tyrimų metus nemėgstamų grupių hierarchija nekinta. Labiausiai nemėgstamomis socialinėmis grupėmis jau daug metų išlieka romai, iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys, homoseksualūs asmenys ir turintys psichikos negalią. Tai – skirtingų kategorijų, skirtingų socialinių patirčių ketvertukas, kuris nesikeičia.
Šįmet stebime išaugusią netoleranciją homoseksualams.
- Pirmųjų homoseksualų eitynių metu į parado dalyvius kėsintasi akmenimis, dūminiais užtaisais. Susidaro įspūdis, kad eitynės lietuviams tapo didesne problema nei, tarkime, recesija. Ką tai rodo?
- Tai parodė, kad mažai mokame svarstyti tokias temas, mažai kalbame apie lygias galimybes, diskriminacijos atvejus. Eitynėmis nebuvo pasinaudota kaip tam tikra proga diskutuoti ir apie tai kalbėti kitame kontekste. Visa tai išvirto į masinį agresijos, nepakantumo kontekstą, o iš organizatorių pareikalavo itin didelių pastangų.
Tai tik parodė visuomenės būvį, nuostatas kitų atžvilgiu.
Štai protestuodami prieš eitynes du Seimo nariai perėjo specialias užtvaras, nepakluso policininkams. Tokie pavyzdžiai taip pat prisideda prie nepakantumo skatinimo. Valstybė turėtų išsiaiškinti, kokias normas tie Seimo nariai pažeidė ir kaip reikėtų elgtis.
2009 m. Kovo 11-osios „skinų“ eitynėse tie patys Seimo nariai padėjo gauti jaunuoliams leidimą žygiuoti, tuo pat metu neišduotas leidimas kitoms eitynėms – už lygybę.
- Prieš porą metų atliktas tyrimas parodė, kad Lietuva yra viena netolerantiškiausių Europos šalių, o mažiausiu pakantumu pasižymi ne vyresnieji, bet paaugliai. Kuo tai paaiškintumėte?
- Priežasčių labai daug, galima svarstyti įvairius dalykus. Jaunimo yra įvairaus, bet mes linkę aiškinti, kad apskritai jaunimas yra aktyvesnis, savo aktyvumu perima ir kitas – radikalesnes – nuomones.
Reikia pripažinti, kad ir mokytojai mokyklose neturi daug pilietiškos patirties, pakantos.
Įvairūs įstatymai netapo kasdienėmis praktikomis. Įvairūs incidentai nepateikia aiškių nuorodų, ką galima daryti, ko ne. Štai mažuma valstybės atstovų, Seimo narių atvirai išsakė savo nuomonę – vienokią ar kitokią – homoseksualų eitynių klausimu. Didžioji dauguma blaškėsi, tylėjo.
Keliasdešimties Seimo narių pasirašytas laiškas uždrausti eitynes irgi pakankamai iškalbingas. Tarp jų yra ir teisininkų, žinančių teisines normas, galimybes piliečiams rinktis ir išreikšti savo nuomonę.
Kita vertus, vadovautis stereotipais paprasčiau – nereikia daug galvoti. Tai rodo vyraujantį tarpusavio nepasitikėjimą žmonėmis ir sukuria bendrą kontekstą, kas tampa blogiu ir blogio objektu. Ilgą laiką tuo buvo romai, šiemet – homoseksualai.
- Kasmet sostinėje Kovo 11-ąją eitynes rengia „tautiniu“ save vadinantis jaunimas, nevengiantis skanduoti „Lietuva lietuviams“. Į tai dėmesį atkreipia tik žmogaus teisių gynėjai, valstybės vadovų reakcija būna vangi.
- Daugeliu atveju valstybės vadovų reakcijos praktiškai nėra. Ir nėra aiškios pozicijos – tiek homoseksualų eitynių, tiek kitais. Dabar pastebimos tendencijos riboti bet kokį nuomonės reiškimą demokratinėje valstybėje pakankamai pavojingos.
Štai profsąjungoms leista rinktis kažkur prie „Siemens arenos“. Vadinasi, mes nenorime matyti jokios nuomonės reiškimo viešoje erdvėje, esančioje netoli valdžios institucijų. Tai svarstyčiau bendrame kontekste – nėra arba labai nedaug politikų, kurie laikytųsi nuoseklios pozicijos.
Ar tai baimė išsakyti savo nuomonę ir tam tikras pataikavimas rinkėjui, ar nenoras pritraukti neigiamą dėmesį, neigiamas nuostatas.
Dėl nuomonių nebuvimo Lietuva pastebima ir komentuojama tarptautinių organizacijų. Kartais traktuojama, kad žmogaus teisės – prabanga arba pirma susitvarkykime kitus dalykus. Toli gražu taip nėra – reikia pasimokyti iš kitų šalių, kurių patirtis rodo, kad valstybės, gebančios amortizuoti įvairias įtampas, sugebančios išvengti tam tikrų priešpriešų, laimi įvairiais aspektais: tiek socialiniais, tiek ekonominiais.
Deja, mes dorojamės su pasekmėmis, o prevencijos, užbėgimo už akių nėra – tiek švietimo prasme, tiek socialinių programų kontekste.
- Kokios grėsmės kyla netolerantiškoje visuomenėje? Kokios netolerancijos pasekmės?
- Nuolat pasitaiko smurto atvejų prieš užsieniečius dėl rasės, kitokios išvaizdos. Tokių pavyzdžių kažkiek sumažėję, tačiau kinai, tam tikro juodesnio gymio žmonės yra sumušami. Gerai, kad institucijos jau moka reaguoti į komentarus internete.
Atliekant tyrimą ne ES šalių piliečiai skundėsi, kad kreipusis į policiją nėra palaikymo – greičiau norima nutraukti tyrimą, siūloma atsiimti pareiškimą. Dauguma tokių atvejų traktuojami kaip smurtas be rasistinių motyvų.
Viena grėsmių – socialiniai santykiai, kurie klostosi valstybėje. Neapykantos, agresijos galime stebėti daug visur ir labai įvairios. Lietuva išsiskiria didžiausiais rodikliais tarp patyčių mokykloje. Lietuva - viena šalių, kuriose didžiausias savižudybių skaičius. Matome visas pasekmes ir nesėkmes, kur mes pralošiame.
Nemažai žmonių, patirdami diskriminaciją, bijo kreiptis ir apie tai pranešti. Kartais tai – užburtas ratas, iš kurio negalime išeiti. Kitų šalių patirtis rodo, kad reikia ne tik geriau informuoti visuomenę, bet ir įgyvendinti tikslines priemones, socialines programas, kuriomis būtų vykdoma tiek prevencija, tiek suteikiamas efektyvus atsakas žmogaus teisių pažeidimams.
Šalys, kuriose skiriama tam daugiau dėmesio, pavyzdžiui, Skandinavijos - sėkmingesnės.
- Kaip reikėtų situaciją keisti Lietuvoje?
- Be abejo, visiems reikia įgyti įgūdžių, kurių neturėjome – pavyzdžiui, mokytojams, dirbti su įvairiais vaikais. Tyrimai rodo, kad mokytojams geriau dirbti su turtingesniais vaikais, kurie tvarkingi, gerai mokosi, laiku atneša įmokas.
Štai netgi pusė apklaustų moksleivių teigia, kad nemėgsta mokinių, kurie išsiskiria, turi matomų sutrikimų. Tai – niekuo ypatingi duomenys žvelgiant iš visos visuomenės nuostatų.
Amortizuoti skirtumus, kad jie netaptų patyčių objektais ir užgauliojimu, reiktų dar mokykloje. Patyčių prevencijos programa – vienas geresnių pozityvių žingsnių, kuomet imtasi sisteminiu būdu spręsti mokyklą.
Valdžios institucijos turi kalbėti apie lygias galimybes, pasisakyti prieš rasizmo, diskriminacijos apraiškas, veikti prieš neapykantos kurstymą.
Argumentai, kad mes jauni, kad valstybė vystosi, iš dalies teisingi, tačiau yra gerų praktikų, iš ko mokytis ir nemindžikuoti. Manau, pagrindinis dalykas – problemos suvokimas, pripažinimas ir suteikimas tam atsvaros.