Kaip jau supratome, Lietuvoje atsitikus bet kokiai didesnio masto nelaimei, susirinks vietinės savivaldybių ir šalies ekstremaliųjų situacijų komisijos ir spręs, kokių priemonių reikia imtis jos prevencijai ar padariniams likviduoti. Tačiau to negana – kol komisija tarsis ir posėdžiaus dėl konkrečių žingsnių, žmonės jau turėtų žinoti, ką jiems daryti.
Galbūt kai kam ir atrodė keista, kad dėl vasarą dalį Lietuvos nusiaubusios vėtros buvo apkaltinta valdžia, tačiau tiesos šiuose kaltinimuose vis dėlto yra.
Mat patarimai, kaip elgtis kilus vėtrai, pasipylė tik žmonėms skaičiuojant nuostolius. Esą reikėjo įsijungti radiją, nors jokios ypatingos informacijos niekas nepranešė, be to, apie artėjančias gamtines nelaimes patys sinoptikai sužino tik prieš kelias valandas, žaibuojant ir griaudžiant derėjo pasilikti namuose, uždaryti langus, duris, dūmtraukių sklendes, ventiliacines angas, kad nebūtų skersvėjų, galinčių pritraukti kamuolinį žaibą, išjungti visus elektros prietaisus ir antenas, patraukti automobilius iš po medžių, užsibarikaduoti automobilyje įtraukus anteną, nesiliesti prie jo metalinių dalių ir t. t.
Reikia tikėtis, kad ši vėtra buvo savotiškos civilinės saugos pratybos realiomis sąlygomis ir kitąsyk jau žinosime, ką daryti, jei, žinoma, nepamiršime pamokos ir apie artėjančią nelaimę būsime perspėti.
Civilinė sauga blaškoma
Reikia viltis, kad didesnės nelaimės mūsų neištiks, kol civilinės saugos sistemą blaško permainos.
Jau minėjome, kad civilinės saugos funkciją dalijosi Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijos, anksčiau prie šios ministerijos veikė Civilinės saugos departamentas. Tačiau jo jau nebėra, ši funkcija atiteko Civilinės saugos valdybai, tapusiai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos padaliniu.
Lieka tik spėlioti, ar civilinė sauga tobulinama, ar stumdoma iš vietos į vietą... Bet kokiu atveju šiems pokyčiams susekti prireikė nemažai laiko.
Pasiruošę ginti tėvynę?
Neseniai Vyriausybė pritarė Krašto apsaugos ministerijos pateiktam Vyriausybės nutarimo projektui, numatančiam pertvarkyti Valstybinio pilietinio pasipriešinimo rengimo centrą prie Krašto apsaugos ministerijos į Pilietinės gynybos centrą prie šios ministerijos.
Pertvarkytas centras užtikrins sistemingą krašto apsaugos sistemos institucijų dalyvavimą neformaliame piliečių švietime gynybos klausimais ir koordinuos institucijų bendradarbiavimą su Lietuvos šaulių sąjunga ir kitomis visuomeninėmis organizacijomis bei asociacijomis švietimo, pilietinio ugdymo, jaunimo politikos formavimo ir karinio rengimo srityse. Pavedus Pilietinės gynybos centrui vykdyti nustatytas funkcijas taip pat siekiama užtikrinti geresnį piliečių parengties gynybai valdymą ir šio proceso skaidrumą.
Centro atstovų teigimu, pilietinis ir tautinis ugdymas yra plačios pasirengimo gynybai sistemos dalis. Švietimas gynybos klausimais mokyklose ir remiant asociacijų veiklą taip pat yra viena iš priemonių, padedančių stiprinti kariuomenės ir visuomenės ryšius bei šalies nacionalinio saugumo sistemą, didinti jaunuolių motyvaciją rinktis kario profesiją.
Taigi mes būsime šviečiami ir apie tai, kaip derėtų įsilieti į šalies gynybą.
Vaikai dar žino
Susidaro įspūdis, kad apie civilinę saugą geriausiai žino mokyklinio amžiaus vaikai – nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo nauja civilinės saugos mokymo programa bendrojo lavinimo mokykloms, patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 2117.
Žmogaus saugos disciplina bendrojo lavinimo mokykloje apima tris dalykus: civilinę saugą, priešgaisrinę saugą ir saugųjį eismą. Šios temos pagal amžiaus tarpsnius ir suvokimo lygį yra integruotos į mokymo sistemą nuo pradinės mokyklos iki pat paskutinės gimnazijos klasės, kur jau mokamasi ir apie panikos prevenciją, pagalbą nukentėjusiems nuo ekstremalių situacijų ir net apie terorizmo pavojų.
Vaikams, bent jau pradinukams, skirtingai nei suaugusiesiems, šios disciplinos įdomios, su nuotykio prieskoniu. Tikriausiai dauguma tėvelių bent jau iš pradinukų yra girdėję, ką daryti kilus gaisrui ir kaip saugiau pereiti gatvę. Turime omeny – ne kaip nors pereiti, o iš tikrųjų saugiai, nekeliant pavojaus nei sau, nei kitiems.
Tačiau daugelį mūsų žmogaus saugumo klausimu yra apėmęs visiškas fatalizmas – bus, kaip Dievas duos, juk nuo visų nelaimių neapsisaugosi. Kaip tik todėl kone kasdien Lietuvoje išgirstame apie gaisrus, kurie neretai atneša ir žmonių aukų, apie nelaimingus atsitikimus darbe (jų skaičiumi taip pat pirmaujame ES). Žinoma, tai jau ne civilinės saugos tema, tačiau jei kalbėtume apie žmogaus saugą Lietuvoje apskritai, šis faktas puikiai tiktų.
Lėšos skirstomos centralizuotai
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir bendrųjų reikalų departamento Civilinės saugos skyriaus vedėjas Danielius Bučinskas sakė, kad, remiantis Civilinės saugos įstatymu, civilinės saugos organizavimas savivaldybių teritorijoje yra valstybinė funkcija, finansuojama valstybės lėšomis, tačiau perduota savivaldybėms. Kitaip sakant, lėšos civilinei saugai skirstomos centralizuotai, t. y. skiriama tiek, kiek įsivaizduojama, kad turėtų pakakti, nors įstatymo reikalavimų yra daug. Pareigūno nuomone, būtų galima kur kas daugiau nuveikti, jei savivaldybės savo teritorijoje pačios spręstų, ką reikia ir galima nuveikti, ir egzistuotų geresnis dirbančiųjų civilinės saugos srityje ir kontroliuojančiųjų bei reikalaujančiųjų santykis.
D. Bučinskas atsakė ir į „mėgėjišką“ klausimą, į kurį neradome atsakymo, domėdamiesi šia tema: kaip iš tiesų yra dėl tų perspėjimo signalų, kuriuos turėtume žinoti? Civilinės saugos specialisto teigimu, už mokymus yra atsakingas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, o išgirdę kaukiančias sirenas, kurios kartkartėmis yra bandomos, žmonės turėtų įsijungti radiją ir klausytis nurodymų.