Smurtas tapo kasdienybe
47-erių Ignalinos rajono gyventoja pas Antaną gyventi atsikraustė netrukus po pažinties ir ištekėjo po širdimi jau nešiodama jųdviejų kūdikį. Iš ankstesnės nenusisekusios santuokos moteris jau turėjo ūgtelėjusią dukrą Laimą, su kuria Antanas lyg ir neblogai sutarė. Tad vilties laimingai gyventi dar buvo.
Irena – darbštaus būdo, pragyvena iš to, ką užaugina ir parduoda turguje. O Antanas, praradęs darbą, bemat ėmė degraduoti. Vis dažniau vyro rankose atsirasdavo butelis, gėrimams išleisdavo ir visus atsitiktiniuose darbuose uždirbtus pinigus. „Šeima jis visai nesirūpino, gėrė beveik kasdien. Kai tik išgerdavo – iš karto tapdavo agresyvus, piktas. Galiausiai pradėjo mane mušti. Vis dažniau, vis smarkiau. Jeigu prieš jį bent žodį pasakysi, gausi į veidą, suplėšys drabužius, apvers namus“, – liejo skausmą Irena.
Anot moters, policijos pareigūnai būdavę nuolatiniai svečiai jų namuose, bet realiai pagelbėti niekuo negalėdavę. „Jie sakydavo, kad išvežti Antano iš nuosavų namų negali, uždrausti gerti – taip pat. Siūlydavo išeiti pačiai, jei drauge nebeįmanoma gyventi. Bet kur man reikėjo išeiti?“ – kasdien bandydavo rasti atsakymą į šį klausimą Irena.
Griūva vaikų gyvenimai
Ilgainiui Antanas ėmė fiziškai smurtauti ir prieš vaikus. Vyras nevengdavo nei iš šio, nei iš to smogti net ir savo atžalai Vidmantui, nuo mažens lyg prilipusiam prie tėvo. O ką jau kalbėti apie paauglę podukrą. Laima buvo vos 16-os, kai jai namuose nebeliko vietos. „Dukra nuo Antano nuolat bėgdavo. Jis net ėmė prie jos lytiškai priekabiauti. O aš už jį gerokai fiziškai silpnesnė, tad nesugebėdavau apginti. Ir Laima, neištvėrusi patėvio elgesio, išėjo iš namų“, – nudelbia akis gležna, ramaus būdo moteris.
Kai po trylikos bendro gyvenimo metų Irena visgi pasiryžo Antaną palikti, aštuonmetis sūnus liko su tėvu. Motinos maldavimai, įkalbinėjimai nepadėjo, o tėvo smūgiai berniukui neatrodė baisūs. Irena dabar spėlioja, kad sūnus, matyt, nuo mažumės stokojo jos dėmesio, todėl ir pasirinko gyvenimą šalia geriančio tėvo: „Vis stokodavau jam laiko. Ūkį turėjau prižiūrėti, visus darbus nudirbti pati viena. O Antanas pasisodina sūnų ant dviračio ir lekia į parduotuvę: sau alaus, o jam – saldainį. Vaikui gal tai atrodė labai svarbu“, – svarstė moteris. Irena įsitikinusi, kad tik dėl Antano smurtavimo Vidmantui atsirado rimtų sveikatos problemų. Nuo pirmos klasės berniukui nustatyta psichinė negalia, o pernai dar ir epilepsijos priepuoliai prasidėjo.
Dėl tėvo nepriežiūros galiausiai Vidmantas atsidūrė Naujojo Daugėliškio vaikų globos namuose. Bet ir ten jis ilgai neišbūdavo – vis pabėgdavo pas tėvą. Šią vasarą, po eilinio pabėgimo, vienuolikmetis berniukas buvo nuvežtas į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę. Po trijų savaičių jį grąžino į vaikų globos namus, bet iš ten jis vėl pabėgo. „Man baisu ir pagalvoti, kas toliau bus. Pastebėjau, kad Antanas jį pradeda skatinti išgerti. Maža to, dar grasina man, kad jei kas su sūnumi atsitiks, užmuš mane ir padegs namus“, – braukdama ašarą nutilo Irena.
Kiekvienas kartas – ne paskutinis
Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė sako, kad Irenos istorija yra viena būdingiausių Lietuvoje. Anot jos, mūsų moterys sukandusios dantis kenčia vyrų smurtą daugybę metų, prisitaikydamos prie tokio gyvenimo lyg neišvengiamos duotybės. „Iš pradžių moterys apskritai net nesuvokia, kad prieš jas naudojamas smurtas. Jos galvoja, kad tai, kas buvo, – vienintelis kartas ir smurtas daugiau nepasikartos. Tačiau tai kartojasi ir kiekvienas kartas niekada netampa paskutiniu. Tai saviapgaulė. Vėliau prasideda savęs kaltinimo etapas. Moterys mano, kad jei jos labiau pasistengs ir kitą kartą išvirs skaniau, vyras prieš ją rankos nepakels. Bet prisitaikymas – ne išeitis“, – pabrėžė N.Dirsienė.
Anot jos, ilgus metus smurtą kenčiančios moterys paprastai būna labai stipriai emociškai prisirišusios prie smurtautojo. „Be to, prieš moterį nesmurtaujama 365 dienas per metus, 24 valandas per parą. Pirmiausia būna smurtas, o po jo ateina atokvėpis, vadinamasis medaus mėnuo, kai vyras atsiprašinėja dėl savo poelgių. Vėliau jis prašo, kad kitą kartą moteris būtų gera, kad jo neerzintų ir klausytų kaip vaikas, mat jis jai tik gero nori. Taip moteriai išrinktasis pavirsta vieninteliu visažiniu tėveliu, kuris priima sprendimus, pats pabara, pats atleidžia ir pats paguodžia. Užsisuka uždaras galios ir kontrolės ratas“, – sakė Motinos ir vaiko pensiono direktorė.
Sunkmetis problemą pagilino
Naujausių tyrimų duomenimis, Lietuvoje net 63,3 proc. moterų nuo 16 metų bent kartą gyvenime yra patyrusios smurtą. Pasak N.Dirsienės, šis skaičius atspindi, kiek smarkiai šalyje išvešėjusi ši problema. „Stebiuosi, bet dažniausiai Lietuvoje smurtą kenčia ne jaunos merginos, tik pradėjusios santuokinį gyvenimą, o 35–40 metų moterys. Išsilavinusios moterys dažniau kenčia psichologinį smurtą, kai manipuliuojama vaikais, šantažuojama, menkinamas jos autoritetas.
O kuo žmogus inteligentiškesnis, tuo jis labiau linkęs tylėti. Gėdos jausmas, statusas visuomenėje neleidžia drąsiai ieškoti pagalbos. Visgi kuo menkesnis išsilavinimas – tuo mažesnė moters savivertė ir didesnis smurto patyrimas. Tačiau skaudžiausią smurto prieš moteris poveikį patiria vaikai. Seniai įrodyta – jeigu vaikas mato smurtą tarp tėvų, jis pats patiria smurtą“, – pabrėžė pašnekovė.
Jos teigimu, sudėtinga finansinė situacija valstybėje turi tiesioginės įtakos buitinio smurto protrūkiui šalyje. „Dėl ekonominio sunkmečio pastaruosius dvejus metus beprotiškai išaugo nedarbas. O darbo netekimas vyrui yra didžiulis smūgis. Jis tampa nervingesnis, nes negali savęs realizuoti. Juk iš vyro tradiciškai reikalaujama, kad jis išlaikytų šeimą. Taip vis dažniau geriausia vyro kompanija tampa taurelė, o su alkoholiu netrunka šeimoje įsivyrauti ir nesantaika, ginčai, muštynės. Deja, tokių liūdnų gyvenimo istorijų Lietuvoje vis daugėja“, – įsitikinusi N.Dirsienė.