„Gelbėtojai“ su „TAIP“ ar „Drąsiaus keliu“ ateina gudriau

Partijos nemadingos. Naujas gero tono ženklas – kurti visuomeninius judėjimus ir žadinti jais pilietišką Lietuvą. Iš partijų pasitraukę politikai užuodė, kad pilietiniai judėjimai – puiki galimybė pritraukti rinkėjų simpatijas ir finansinę paramą. Nauji judėjimai tik atsiradę dvelkia politinio verslo projektų kvapeliu.

Intelektualų (ir ne tik) sambūris „Kitas pasirinkimas“, „Piliečių santalka“, vėliau „Jungtinis demokratinis judėjimas“, vadovaujamas teisininko Kęstučio Čilinsko, turėjo ambicijų būti kitokie ir kažin kur aukščiau nei purvinos, korumpuotos, šešėliuose skendinčios partijos. Jie ketino tautai atskleisti ir pilietiškai iššveisti nešvarios politikos užkulisius, o patys išlikti skaidrūs ir švarūs.

Per keletą metų minėti visuomeniniai sambūriai netapo nei masiški, nei įtakingi ar populiarūs, galiausiai nyko ir skaidėsi. Tačiau susižavėjimas nepartinių judėjimų idėja šiandien virto paskutiniu mados klyksmu politikų, intelektualų ir visuomenininkų sluoksniuose.

Artūro Zuoko „TAIP“, violetinis „Drąsiaus kelias“, verslininko Kęstučio Pūko „Kitokia Lietuva“, buvusių liberalcentristų ir kitų kūrybinio polėkio nestokojančių „konceptualų“ sulipdytas „Mūsų reikalas“, Algimanto Matulevičiaus „Tautos ateities forumas“ – tik dalis mus užplūdusių visuomeninių organizacijų, nusiteikusių atgaivinti nuo politikos pavargusią tautą. Žinoma, pakeliui į tiesą ir šviesą dar galima užsukti į savivaldybių tarybas ar Seimą.

Ar visuomenei reikia naujų gelbėtojų? Ar jie tikrai gali būti kitokie ir geresni nei partiniais bilietais pasipuošę politikai? O gal tai tik dar įžūlesnis būdas suvilioti naivų rinkėją, kad jis smagiau jaustųsi lipdamas ant to paties grėblio?

Naujos mados šaukliai

K. Čilinskas, „Jungtinio demokratinio judėjimo“ (JDJ) lyderis, jau ir anksčiau gana nuosekliai bandė skleisti teisingą mintį, kad visuomenei reikia viešojo intereso gynėjų. Politinės partijos, verslo struktūros, valstybinės institucijos neretai pamiršta „paprasto žmogaus“ bėdas ir interesus, ypač kai kalba apie „valstybės interesus“ ar didelius pinigus. Bene žymiausias „paprasto žmogaus“ gynimo nuo didelės kompanijos puolimo pavyzdys buvo Dalios Budrevičienės, išdrįsusios viešai papasakoti apie „Krekenavos agrofirmos“ mokamus atlyginimus vokeliuose, istorija.

Tuomet K. Čilinskas buvo pagrindinis D. Budrevičienės advokatas, padėjęs jai atsilaikyti prieš galingos kompanijos teisininkus. Tai K. Čilinskui suteikė savotišką „vargšų gynėjo“ aureolę ir padėjo patraukti didesnį visuomenės dėmesį jo vadovaujamam JDJ. Pastaruoju metu K. Čilinskas jau patekdavo ir tarp žinomiausių politikų, kuriuos apklausų dalyviai įvardydavo kaip geriausiai atstovaujančius jų interesams.

Vis dėlto K. Čilinskas nesugebėjo savo vadovaujamos organizacijos paversti masiniu nepartiniu judėjimu, galinčiu stipriau konkuruoti su partijoms. Kai kurios JDJ akcijos ir mitingai pritraukdavo nemažai valdžios veikla pasipiktinusių žmonių. Vienas didesnių mitingų vyko šių metų kovo 11 d. Tuomet prie buvusių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų susirinko daugiau nei tūkstantis žmonių, pasipiktinusių valdžia, oligarchais ir... pedofilais.

Šis mitingas buvo groteskiška mūsų „pilietinės visuomenės“ iliustracija, parodanti, kaip masiniai renginiai traukia skirtingų interesų ir pasaulėžiūrų žmones, kuriuos vienija tik pyktis. Tame pačiame mitinge buvo galima pamatyti ir statutinių pareigūnų, nepatenkintų mažinamais atlyginimais, ir oligarchų diktatą smerkiančių intelektualų, ir prieš atliekų deginimo gamyklą protestuojančių vilniečių, ir Drąsių Kedį palaikančių kauniečių, ir komunistuojančių Justo Paleckio „frontininkų“, ir net nacius imituojančių Mindaugo Murzos bendražygių. Tokioje aplinkoje gal ir galima trumpam išlieti pyktį – kad ir fiziškai kam nors vožtelėjus per sprandą arba dvasiškai mostelėjus kumščiu prieš įsivaizduojamo priešo moralinį veidą, tačiau sunku pasiūlyti protingą būdą, kaip taisyti esamas blogybes.

JDJ viduje santarvės nematyti. Vienas pagrindinių nesutarimų – kiek politikos gali sau leisti judėjimo nariai. Pats K. Čilinskas ne kartą buvo viešai pareiškęs, kad neketina tapti politiku ir dalyvauti rinkimuose į savivaldybių tarybas ar Seimą. Tačiau kitiems judėjimo nariams politinių ambicijų netrūksta.

Maža to, kaip žurnalui IQ teigė K. Čilinskas, artėjant savivaldybių rinkimams vis daugiau įvairioms partijoms priklausančių politikų ėmė dalyvauti JDJ veikloje ir net regionuose steigti JDJ skyrius. „Kai kuriuose regionuose net partijų skyrių pirmininkai imdavo steigti JDJ skyrius ir jiems vadovauti“, – sakė K. Čilinskas. Anot pašnekovo, taip bandoma išnaudoti JDJ vardą būsimuose rinkimuose. Ilgainiui partijos galėjo apskritai uzurpuoti šį judėjimą.

JDJ vadovui pareiškus, kad judėjimo veikloje gali dalyvauti tik nepartiniai, o priklausantys partijoms JDJ nariai turi atsisakyti partinių bilietų, įvyko konfliktas. Pasak K. Čilinsko, nors nepartinių narių buvo apie du trečdalius, partijoms priklausantys judėjimo nariai sugebėjo sužlugdyti visuotinį JDJ susirinkimą ir neleido pakeisti įstatų taip, kad sambūrio veikloje galėtų dalyvauti tik nepartiniai asmenys. Per šių metų liepą vykusį visuotinį judėjimo susirinkimą K. Čilinskas ir dalis jo bendraminčių atsiribojo nuo partinių narių teigdami, kad kurs naują organizaciją – „Nepartinį demokratinį judėjimą“.

Vis dėlto senasis JDJ formaliai vis dar turi tuos pačius narius ir net vadovaujančias institucijas. „Nepartinio demokratinio judėjimo“ nariai formaliai nepasitraukė iš JDJ, o K. Čilinskas vis dar yra jo vadovas. Žurnalui IQ K. Čilinskas minėjo, kad ilgainiui bus bandoma išspręsti šią keistą dubliavimo problemą: arba senasis JDJ formaliai bus likviduojamas, arba, jei pavyks pakeisti įstatus, reorganizuojamas ir jungiamas prie „Nepartinio demokratinio judėjimo“.

„Drąsiaus kelio“ keliai ir klystkeliai

Neilgai vienybę demonstravo ir keisčiausias pastarojo meto darinys – su pedofilais kovoti nusiteikusių D. Kedžio gerbėjų sambūris. Po D. Kedžio mirties jo teta Audronė Skučienė ir artimiausi bendražygiai nusprendė steigti visuomeninę organizaciją „Drąsiaus kelias“. Violetinė spalva tarsi pagal vadovėlius „Revolutions for Dummies“ („Revoliucijos vėploms“) tapo pagrindiniu judėjimo skiriamuoju ženklu. Prie Venskų ir Kedžių namų budintys žmonės iš tolo turėjo priminti palapinių miestelius Ukrainos „Maidano“ aikštėje, o išprovokavus susidūrimus su policija galėjo pakvipti nevaldomomis riaušėmis.

Tačiau revoliucijoms suvešėti Lietuvoje, matyt, klimatas nepalankus. Dar oficialiai neįsteigus judėjimo, jis jau skilo. Nepatenkinti A. Skučienės elgesiu „violetiniai“ priekaištauja, kad D. Kedžio krikštamotė darosi politinę reklamą ir ketina eiti į politiką. Pasigirdo kalbų, kad bus kuriamas kitas judėjimas – „Tiesos kelias“. Posakis „neik iš kelio dėl takelio“ turėtų skambėti gana dviprasmiškai buvusiems bendraminčiams – „Drąsiaus kelio“ ir būsimo „Tiesos kelio“ dalyviams, akivaizdžiai nebesutariantiems nei dėl kelio, nei dėl tiesos.

D. Kedžio tragedija traukia įvairaus plauko žmones: ir nuoširdžiai tikinčius pedofilų klano sąmokslais, norinčius apvalyti Lietuvą nuo vaikų išnaudotojų, ir besišaukiančius Dievo pagalbos šiai kovai, ir ciniškus nusidėjėlius, jau iki šiol turėjusius problemų su teisėsauga ir besinaudojančius proga įteisinti savavaliavimą bei „pastatyti į vietą“ teisėjus, prokurorus bei policiją. Bandymai pasinaudoti visuotiniu pamišimu dėl „kediados“ ir paversti jį politiniu kapitalu atrodo kone natūralus, nekaltas dalykas.

Nepasinaudoti situacija ir nebandyti laimėti bent jau rinkimų į savivaldybių tarybą kai kuriems „Kedžio kelio“ dalyviams atrodytų tiesiog kvaila. Tiesa, tai gali atrodyti kaip išdavystė tiems idealistams, kurie yra nusiteikę principingai kovoti su jų įvardijamu teisėjų, prokurorų bei politikų klanu ir nuoširdžiai ginti vaikus nuo ištvirkėlių.

Nemirštantis politikos feniksas

Ar gali A. Zuokas būti ne politikoje? Net ir politiniai jo priešininkai pripažįsta, kad jis turi unikalią politiko charizmą, nevaržomą fantaziją ir politinę nuojautą. Todėl ilgai būti anapus politikos A. Zuokas greičiausiai tiesiog negali.

Nestebina, kad traukdamasis iš Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) jis pranešė apie savo naują projektą: visuomeninį judėjimą TAIP (kaip pats A. Zuokas teigia savo tinklaraštyje, tai yra ilgesnio pavadinimo „Tėvynės atgimimas ir perspektyva“ santrumpa). Anot iniciatoriaus, tai bus sambūris, „norintis sukrėsti esamą politinių partijų sistemą, priversti valdžią ir politinę sistemą keistis iš esmės, o ne tik išlaikyti status quo, kuri nė kiek nepateisina žmonių lūkesčių ir modernios valstybės poreikių“. A. Zuokas pabrėžia, kad šis judėjimas nebus politinė partija ir vienys jaunus, aktyvius žmones, kuriems svarbu ne nuolat kritikuoti valdžią, bet ieškoti pozityvių dalykų.

Net ir apatiškoje visuomenėje yra žmonių, kuriems reikia idėjiškos, pozityvios veiklos. Ypač tarp jaunimo atstovų galima rasti nemažai entuziastingų idealistų, kurie gali pasukti ir į politinę veiklą. Jaunimas dažnai yra alergiškas partijoms. Sėkmingai išnaudoti jo pilietinę energiją šiuo metu galėtų nebent nepartinės iniciatyvos, tad A. Zuokas naudojasi šia galimybe.

Apskritai savivaldybių tarybų rinkimai, kuriuose jau bus leista dalyvauti ir nepartiniams piliečiams, taps geru indikatoriumi, rodančiu, kiek paramos gali sulaukti nuo politinių partijų atsiriboję judėjimai ar aktyvūs visuomenininkai. Vis dėlto egzistuoja rizika, kad tik savivaldybių rinkimams sukurti visuomeniniai judėjimai gali greitai nuvilti nepartinės veiklos privalumais patikėjusius jų šalininkus. „Kuo jūs skiriatės nuo partijų, jei jūsų tikslas – prieiti prie valdžios lovio?“ – pagrįstai galėtų klausti tokio nepartinio judėjimo laikinai suviliotas žmogus.

„Mokslinio“ pilietiškumo sekta

Kai kurie nauji judėjimai turi net labai ambicingų planų. Antai šių metų liepos mėnesį susibūręs iniciatyvinis būrelis „Mūsų reikalas“ jau pradėjo reklamos ir viešųjų ryšių projektus Vilniuje, o netrukus ketina įsiūbuoti ir regioninių padalinių tinklo steigimą. Nors stebėtojai netruko judėjimą pakrikštyti dar viena „mafija“ (itališkai „Mūsų reikalas“ – „cosa nostra“), patys judėjimo iniciatoriai į tai nekreipia dėmesio. Jie teigia sieksią suvienyti savo sričių žinovus ir teikti racionalinius siūlymus, kaip derėtų spręsti įvairias valstybės problemas – nuo aplinkos apsaugos iki teisingumo ar sveikatos sistemos ydų.

Anot vieno iš „Mūsų reikalo“ iniciatorių, Teisingumo instituto direktoriaus Valdemaro Stančiko, judėjimas nori parodyti, kad bendrų tikslų gali turėti ir verslininkai, ir politikai, ir mokslininkai, ir paprasti piliečiai.

Pats V. Stančikas turi nemenkos politinės patirties: dar A. Zuoko vadovaujamoje LiCS jis buvo partijos Šalčininkų skyriaus sekretorius, o 2007 m. buvo išrinktas į Šalčininkų rajono savivaldybės tarybą. Vis dėlto prieš 2008 m. rinkimus buvęs A. Zuoko šalininkas pasitraukė iš LiCS ir ėmėsi naujo projekto: aktyviai padėjo Arūno Valinsko buriamai „Tautos prisikėlimo partijai“ skintis kelią į Seimą. Nors į Seimą V. Stančikas nekandidatavo, vėliau jis įsitraukė į „prisikėlėlių“ partijos derybų grupę, kuri su konservatoriais, liberalcentristais ir Liberalų sąjūdžiu turėjo dalytis postus valdžioje. Pačiam V. Stančikui 2009 m. kliuvo Aplinkos apsaugos viceministro postas, tačiau jame teisininkas išbuvo tik porą mėnesių – skilus TPP frakcijai jis buvo atleistas.

„Mūsų reikalas“ skelbia sieksiąs įgyvendinti „teisingos gyvenimo santvarkos koncepciją“, kurios šūkis yra „Vienykis ir kurk!“ Judėjimo veikloje ketinama vadovautis „objektyviais mokslo pasiekimais“ ir plėsti „visuomenės suvokimo lygį“.

Bene keisčiausiai skamba „Mūsų reikalo“ teiginys, kad bet koks visuomenės segmentavimasis esąs ydingas, o pasaulio vertinimas pagal „mistifikuotas ekonomines, politines ir vertybines ideologijas“ ar „visuomenei dogmatiškai įdiegtas fiktyvias klasifikacijas į „rytus ir vakarus“, „socializmą ir kapitalizmą“ vedąs į nedorą ir neteisingą santvarką. Jei tikėtume judėjimo programinėmis nuostatomis, vienintelis teisingas kelias – „racionalūs visuomenės problemų sprendimai, pagrįsti atitinkamos mokslo šakos objektyviai patikrinamais tyrimais“.

Tai jau primena net ne mafiją, o greičiau sektą, antai scientologus, kurie taip pat savo pasekėjams bando įdiegti vienintelį įmanomą teisingą ir neva moksliškai grįstą mąstymą apie save ir pasaulį.

„Mūsų reikalo“ iniciatoriai labai liberaliai žiūri į galimą savo veiklos finansavimą ir mielai naudotųsi verslo paslaugomis, jei rėmėjai nuspręstų paremti konkrečios problemos „teisingą“ sprendimą ir perkėlimą į politiką. Būtent tuo turėtų užsiimti specifinės judėjimo grupės ar komitetai, sudaryti iš „savo srities specialistų“. Kaip teigė V. Stančikas, greta visuomeninio judėjimo „Mūsų reikalas“ turėtų veikti ir profesinė sąjunga „Mūsų reikalas“, vienijanti įvairių profesijų atstovus, ir su tokiu pačiu pavadinimu susieta žaliųjų aktyvistų grupė.

Taip judėjimas taptų įspūdingu konglomeratu, lyg čiuptuvais siekiančiu visas viešojo gyvenimo sritis. Tik nežinia, ar tokia „viešojo lobizmo“ veikla būtų kuo nors moralesnė už partinę sistemą. Partijos suvokia ir slepia savo nešvarius darbus, bando uždengti savo gėdą. O tariamas visuomenės interesų gynimas gali tapti puikiu pretekstu tuos pačius dalykus daryti viešai ir net išdidžiai.

Naujas politinis verslas

Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys dvejopai vertina naują pilietinių judėjimų bangą. „Iš vienos pusės galima būtų džiaugtis, kad didėja supratimas, kad valstybė ir demokratija kyla iš piliečių. Pilietiniai judėjimai yra svarbus demokratijos elementas, leidžiantis aktyviai visuomenės daliai grįžti į viešąją erdvę ir reikšti savo nuomonę, – teigia D. Kuolys. – Dabartinis valdžios atitolimas nuo visuomenės provokuoja šį pilietinį aktyvumą.“

Kaip primena D. Kuolys, kai Ūkio ministerijos vadovu tapo Viktoras Uspaskichas, o Vyriausybėje dominavo socialdemokratų ir Darbo partijos politikai, panašiai kūrėsi ir „Piliečių santalka“ – žmonių, norinčių aktyviai reikšti savo poziciją valdžios atžvilgiu, sambūris. Bet „Piliečių santalka“, kaip savanoryste ir asmenine iniciatyva paremtas judėjimas, nesiekė tapti masine organizacija: jos veikla priklausė nuo asmeninio atskirų narių aktyvumo ir specifinių valdžios institucijų veiksmų, kenkiančių visuomenės interesams.

„Kita vertus, pilietinių judėjimų požiūris į visuomenės ir valdžios santykį nėra išsikristalizavęs, – pažymi D. Kuolys. – Tarkime, „Piliečių santalka“ neslepia, kad siekia dalyvauti politikoje: stebėti valdžios sprendimus, ginti visuomenės reikalus ir atstovauti viešajam interesui. Tačiau mūsų tikslas – ne siekti valdžios. Tai jau visai kitas dalyvavimo politikoje būdas.“ Anot Pilietinės visuomenės instituto direktoriaus, būtent tai, kokiais būdais bandoma atstovauti visuomenei, geriausiai turėtų padėti atskirti politines partijas nuo pilietinių judėjimų.

D. Kuolys nuogąstauja, kad politikų ir buvusių partijų lyderių persiorientavimas nuo partinės veiklos į pilietinę gali kompromituoti visą pilietinių judėjimų idėją: „A. Zuoko žingsnis (kurti visuomeninį judėjimą – aut. past.) yra apsukraus politiko manipuliavimas visuomenės nuomone.“ D. Kuolio teigimu, politikai puikiai mato visuomenės nusivylimą partijomis ir bando išnaudoti kylantį visuomeninės veiklos populiarumą.

Taip pat ir JDJ idėjinis pradininkas K. Čilinskas skeptiškai vertina naujų pilietinių judėjimų bangą. „Tai paprasčiausi politinio verslo projektai. Bandoma mėgdžioti judėjimų iniciatyvas, bet jos nekyla iš pačios visuomenės, iš nevyriausybinių organizacijų“, – tvirtina teisininkas. Maža to, kaip teigė žurnalo IQ pašnekovai, dalis nevyriausybinių organizacijų yra kuriamos kaip partijų priedėliai ir satelitai. Jos deklaruoja pilietiškumo ugdymo siekius, o realiai tarnauja partiniams interesams.

Tokios organizacijos gauna ir nemenką finansavimą: arba per partijų kontroliuojamas institucijas, neva laimėdamos įvairių projektų konkursus, arba besinaudodamos ES parama savo projektams. Anot K. Čilinsko, „tokios neva visuomeninės organizacijos tik kompromituoja visą nevyriausybinių organizacijų sektorių“.