"Taip buvo padėta atskiroms šeimoms išspręsti jų nevaisingumo problemą", - pabrėžė ministras.
Jis tvirtino, jog palyginti su ankstesniu šio įstatymo projektu, kurį Seimas atmetė 2002 metų lapkritį, naujajame projekte atsisakyta vienišų moterų dirbtinio apvaisinimo, neleidžiama embrionų donorystė, sukurtus embrionus galima panaudoti tik tos pačios moters dirbtiniam apvaisinimui.
Taip pat į aukštesnį lygį pakeltas genetinių ligų sąrašo tvirtinimas, kurį turės tvirtinti ne konsiliumas, kaip buvo anksčiau, o sveikatos apsaugos ministras.
Parlamenatrui J.Matulevičiui paklausus, "koks likimas laukia užšaldytų embrionų", ministras užtikrino, jog "įstatymas aiškiai numato, kad embrionai gali būti panaudoti tik tos pačios moters dirbtiniam apvaisinimui, todėl kalbos apie tai, kad embrionai galėtų būti naudojami kitais tiksliais, yra nepriimtinos".
SA ministro J.Oleko pateiktam Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui po pateikimo pritarė 31 Seimo narys, 14 buvo prieš ir 11 susilaikė. Alternatyviam dirbtinio apvaisinimo projektui taip pat buvo pritarta. Už pastarąjį balsavo 35 parlamentarai, 3 - prieš ir 21 - susilaikė.
Tuo tarpu Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė BNS teigė, kad "dabar reikia abu įstatymus sujungti ir parengti vieną išsamų, modernų, kuriame būtų numatyta administracinė atsakomybė už galimus pažeidimus".
Komiteto pirmininkė prognozuoja, jog šių įstatymų apjungimas ir svarstymas visuomenėje užtruks "dar ilgai". Iki šiol Lietuvoje galioja 1999 metais sveikatos apsaugos ministro įsakymu "Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo" nustatyti dirbtinio apvaisinimo sąlygos, būdai ir principai.
Lietuvoje neleidžiama su dirbtiniu apvaisinimu susijusi spermos, kiaušialąsčių ir embrionų donorystė.
Lietuvos katalikų bažnyčia ir kitų religijų atstovai ne kartą išsakė savo neigiamą požiūrį į dirbtinį apvaisinimą, ypač netekėjusių moterų, motyvuodami tuo, kad žmogus turi žinoti savo tėvus.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo 2 iki 10 proc. porų pasaulyje negali turėti vaiko.