Orus keikia visi
Dvylikametis sūnus, atvykęs į Ispanijai priklausančios Maljorkos salos kurortą, jau po pusdienio pareiškė: „Pas mus taip viskas pilka, o čia kiekvienoje parduotuvėlėje – tiek spalvų. Sau stovi atsipūtęs, šypsaisi, saulė šviečia, šilta, prieš akis – mėlyna jūra. Norėčiau čia gyventi“.
Pati jo savijautą supratau tik grįžusi. Iš oro uosto mus vežė ypatingai paniuręs taksistas, kuris bandė imituoti paslaugumą, tačiau nesugebėjo net lagamino į bagažinę įkelti. Buvo tikra laimė išlipti iš jo automobilio, tačiau iki šiol trūksta šviesos. Tarsi lietuviška saulė tik šildytų, bet nešviestų. Bent jau laimės hormonų pakankamai tikrai negamina. Žinoma, praeis dar viena savaitėlė ir viskas grįš į savas vietas. Saulė neatrodys tokia tamsi, lietus – toks įkyrus, o žmonės – tokie niūrūs, nelaimingi ir nuolat skubantys.
Ar iš tiesų esame nuskriausti, kad gimėme ne ten, kur visus metus šviečia saulė, o bananas nuo palmės pats į burną krenta? Anot Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėjos Audronės Galvonaitės, trumpalaikiai stresai, kuriuos sukelia orų permainos, naudingi organizmui. Todėl nereikia pamiršti jau priežodžiu tapusio posakio, kad blogų orų nėra. Yra tik bloga nuotaika ir netinkami drabužiai.
Pavyzdžiui, jeigu lyja, labai gera terapija – pasiklausyti, kaip lietus barbena į langą. Jei už lango stūgauja vėjas, smagu patinginiauti, paskaityti gerą knygą ar išsikepti pyragą. „Lietuviai gyvena Dievo užantyje, todėl ir keikia orus. Kadangi mūsų nevargina baisūs uraganai, potvyniai, būname nepatenkinti vos prakiurus dangui. Tačiau jei kelias dienas saulė spigina – vėl blogai“, - pastebėjo specialistė.
Šiltas oras – mažiau rūpesčių
Tiesa, pirmiausiai orai veikia mūsų sveikatą. Nepalankiausias oras, kai pučia gūsingas, besikeičiančios krypties vėjas arba per dieną net kelis kartus pasikeičia slėgis. Kai šilto oro frontą keičia šaltas oras, nespėjame sekti, kaip saulę keičia debesys su lietumi ar griausmais ir atvirkščiai, dažnai būname irzlūs, tačiau kodėl – nė patys nežinome. Palankiausi sveikatai orai – anticiklonai, kai susiformuoja mažai judri aukšto slėgio sritis ir drėgmės, temperatūros, vėjo greičio svyravimai nedideli.
Taip pat yra dvi depresijų rūšys – rudeninė ir pavasarinė. Rudenį, kai nuolat trūksta saulės, apima apatija. Tačiau nors žmonės ir puola į neviltį, jie lieka pasyvūs. Tuo tarpu pavasarinė depresija, kai atgimsta visa gamta, pavojingesnė. Būtent šiuo laikotarpiu padaugėja savižudybių.
Paklausta, ar lietuvių niūrumas susijęs su saulės trūkumu, A. Galvonaitė pastebi, kad keičiantis klimatui saulėtų dienų pas mus daugėja, o orais nepatenkinti žmonės visame pasaulyje: jei nėra apie ką kalbėti, visada galima iškeikti orus.
„Galbūt šiauriečiai ramesni todėl, kad viską įpratę gauti sunkiu darbu, nėra kada „šakotis“. Pietiečiai labai triukšmingi, nes jie viską gauna lengviau. Nuo orų iš tiesų labai daug kas priklauso – kūno sudėjimas, charakteris, ligos, pragyvenimo lygis. Ne veltui sklando anekdotas apie negrą, kuris visą laiką po palme guli. Esą kam jam dirbti, kažką auginti, jei kokosas pats nuo palmės nukrenta. O pas mus kiek laiko reikia prižiūrėti obelį, kol vaisių sulauksime. O jei šalna pakąs?“ - svarstė specialistė.
Kalta istorijos kryžkelė?
Anot etnologo Liberto Klimkos, egzistuoja teorija, kad klimatas buvo viena pagrindinių sąlygų civilizacijai gimti. Pavyzdžiui, paros temperatūra neturėjo nukristi žemiau nulio, turėjo būti ciklonų ir anticiklonų kaita, kuri praskaidrintų klimato monotoniją ir priverstų žmogų bent palapinę pasistatyti. Taip pat netoliese buvo būtinas vanduo.
Kita vertus, nėra visiška tiesa, kad mes tokie niūrūs tik todėl, kad gyvename vidutinėse platumose, kur maisto ir rūbų prasimanyti tenka išliejant nemažai prakaito. Etnologas pastebi, kad skandinavai gyvena dar atšiauresnėmis sąlygomis, bet yra labiau už mus „atsipūtę“.
„Mūsų charakteriui nemažai įtakos turėjo ir istorija – gyvename kryžkelėje, todėl viską, ką „užgyvendavome“, iš mūsų kas nors atimdavo bei išžudydavo pačią kūrybingiausią tautos dalį. Tai tęsėsi iki pat mūsų laikų. Taigi ir likome niurgzliai, nuolat besidairantys per petį, ar negresia koks pavojus. Esą jei turi daugiau už kitus, arba priešas, arba valdžia (kaip dabar populiaru) viską iš tavęs atims. Mūsų niūrumas nėra tiesiogiai susijęs su šviesa ir lengvu pragyvenimo šaltiniu.
Gal skandinavai neturi tokio žaismingumo, kaip italai ar kitos Viduržemio jūros tautos, tačiau gyvenimu džiaugtis moka geriau už mus. Jei nebūtume pakliuvę į Sovietų glėbį, gal ir mes dabar gyventume kaip danai, kurie nei persidirba, nei užmiršta pasidžiaugti gyvenimo teikiamais malonumais. Lietuvis vis neturi tam laiko – planuoja atsipūsti tik užsidirbęs, bet taip ir nepastebi, kaip senatvė ateina. Dėl to kalta dar viena mūsų bėda – mes vis nepatenkinti pasiektu lygiu. Jei kaimynas turi daugiau, ir mums reikia“, - svarstė L. Klimka.
Kita vertus, Lietuvos istorija mena ir gražių pavyzdžių. Pašnekovas negali atsistebėti lietuvių sugebėjimu atsitiesti po labai didelių sukrėtimų. Pavyzdžiui, XVII a. viduryje per rusų okupaciją Vilnius buvo praktiškai sugriautas, nusiaubtas kraštas neteko trečdalio gyventojų, tačiau nepraėjo ir šeši metai po okupacijos, kaip Vilniuje pradėjo kilti Šv. Petro ir Povilo bei Kalvarijų bažnyčios. Antroji – kaip padėka už išsivadavimą nuo priešo.
„Kokio tikėjimo ir veržlumo reikėjo! Tai nesuvokiama, žinant, kad dabar mes dėl kiekvienos bėdelės niurname. Šansą pasikeisti turi šiandien gimstanti karta. Pirmoji nepriklausomybės karta dar labai daug paveldėjo iš tėvų ir jų aplinkos. Jų mąstysenoje dar labai daug sovietmečio. Todėl labai džiaugiuosi kad daug jaunimo išvyksta studijuoti į užsienį – jie pamato kitokį gyvenimo būdą, įpranta gyventi kitaip. Mūsų aukštosios mokyklos jiems to suteikti nesugeba. Profesūra, tarp jos ir aš, – tikri dinozaurai“, - šmaikštavo etnologas.