Į projektą atėjo nusivylę gyvenimu

„Mane atvedė ir pasakė, kad jeigu nenoriu grįžti į seną gyvenimą, turiu dalyvauti šiam projekte. Projektas man tapo namais, kuriuos aš praradau“, - apie pokyčius gyvenime pasakoja Algis.

Algis prisimena savo potyrius atlikus septynerių metų bausmę įkalinimo įstaigoje: „Kai grįžau, pasijaučiau ufonautu, nes žmonės pasikeitę, aplinka pasikeitusi – viskas pasikeitę.“ Jį pasitiko kitokia realybė: „Atėjau į visai kitą pasaulį, kur žmonės kitaip mąsto, kitaip galvoja, kitaip sprendžia klausimus. Tie dalykai, kurie anapus kalėjimo sienos buvo reikšmingi, čia juokas.“

„Ateidamas aš netikėjau niekuo, gyvenimas – man jau buvo nulis“, - aiškina Grigorijus. Jis nesigaili nė vienos dienos, praleistos socialinės priežiūros centre: „Žmonės atvėrė man gyvenimą. Parodė, kuriuo keliu reikia eiti. Jeigu ne projektas, nežinau, kas būtų.“

Algis prisipažįsta, kad pirmos dienos jį nervino: jis nesuprato, kas vyksta. Tačiau pripažinus, kad jis nemoka taip elgtis kaip kiti, ėjosi lengviau.

Pokyčių sūkuryje

Algis prisipažįsta anksčiau daug gėręs. Pradėjus eiti tikėjimo keliu, įstojus į Veikliųjų vyrų klubą, jam neliko noro bastytis gatvėje, nutrūko jo ryšiai su senais draugais: „Man nesinori būti su jais, nes aš matau jų motyvus, jų tikslą, jie nuo ryto iki vakaro geria. Jie renkasi skverelyje prie Aušros vartų. Jų darbo grafikas: ryte – pagirios, o likusį laiką vynelio paieškos.“

Algiui jau penkiasdešimt metų, tačiau jis prisipažįsta socialinės priežiūros centre vis dar tebesimokantis gyventi: „Niekada anksčiau nežinojau, kad, jei spaudžiant ranką, ji viršuje, vadinasi, tu lyderis, o jei apačioje – tu nuolankesnis.“ M. Bliumenzonienė užsimena apie centre vykstančius socialinių įgūdžių formavimo užsiėmimus arba konfliktų sprendimų būdų programą, skirtą charakteriui gludinti.

Algis pabrėžia, kaip svarbu, kad visuomenė atkreiptų dėmesį, kad ne visi kalėję yra blogi, kad ne visi nori ten grįžti: „Jeigu aš atvažiuoju į Vilnių ir stoty man kažkas įpils į marmūzę, tai negi aš sakysiu, kad visi tokie.“ Jis susiduria su neigiamu darbdavių požiūriu: „Darbdavys tik pamatęs, kad tu grįžęs iš įkalinimo įstaigos, sako, kad aš paskambins rytoj. Aš jam ir sakau: „Klausyk, mielas drauge, nesakyk, kad tu paskambinsi – tu išvis neskambinsi.“

Ir Algis, Ir Grigorijus džiaugiasi draugiška į projektą susirinkusia kompanija. „Čia nėra pirmų ar paskutinių – čia visi lygūs“, - taip atmosferą tarp projekte dalyvaujančių apibūdina Algis.

Algis nusišypso paklaustas apie ateities planus prisimindamas posakį: „Aš planuoju, Dievas juokiasi.“ Prisipažįsta labai norintis dirbti ir būti pavyzdžiu savo dvidešimt penkerių metų sūnui: „Norisi, kad tuo keliu, kuriuo aš ėjau, jis neitų.“

Tik bendruomenė gali padėti kalėjusiam

Lietuvos kalinių globos draugijos socialinės priežiūros centro vadovė Milda Bliumenzonienė šiame projekte dalyvauja kaip socialinė darbuotoja. Su buvusiais kaliniais ji dirba jau du dešimtmečius. M. Bliumenzonienė, turėdama tokią didelę darbo patirtį, primena, kad dauguma grįžusių iš įkalinimo įstaigų neturi net asmens dokumento – be kurio ir nakvynės namuose nepermiegosi.

Projekto socialinė darbuotoja išskiria visuomenėje susidariusį ydingą požiūrį į kalėjusį žmogų: „Mes tą žmogų atstumiam, o vėliau ir pradedam jo bijoti.“ M. Bliumenzonienė pasigenda kitokio vyriausybės ir visuomenės požiūrio: „Reiktų ne mušti, pykti, o pakviesti: tu esi tarp mūsų ir būk toks, koks mes. Smerktinas ne žmogus, o jo elgesys.“

M. Bliumenzonienė atkreipia dėmesį į siaurą iš įkalinimo įstaigos išėjusio žmogaus pasaulėžiūrą: „Būna, žmogus išeina iš įkalinimo įstaigos ir nieko nenori. Mano praktika ir patirtis rodo, kad jis niekada neišmoko nieko norėti. Jo pasaulėlis toks siauras: tai gali būti tik kriminalinis keliukas, kurį jam galbūt parodė net ir tėtis.“ Ji kviečia visus mus parodyti kitokį kelią tam žmogui.

Socialinės priežiūros centro vadovė mano, kad į kalėjusių žmonių integraciją turėtų įsijungti bendruomenė, nes vienam atsitiesti neįmanoma: „Reikia ūkiškai pareikalauti: prispausti, supykti.“ M. Bliumenzonienė mano, kad reikia draugiško paplekšnojimo žmogui per petį, kad jis patikėtų, kad dar kažką gali.

Mokymo kursai atveria kelią į visuomenę

Iš viso per projektą, t.y. tris metus, numatytos keturios profesijų (statybininko, baldžiaus ir siuvėjo) mokymo grupės, vienoj grupėj – maždaug dešimt žmonių. Per mokymo procesą kiekvieną dieną instruktoriai ir jų mokiniai dirba nuo 8 iki 21.

Į projekte numatytus kursus patenka tik motyvacinius kriterijus atitikę asmenys. Svarbiausias motyvas yra žmonių noras išmokti kažko. Ji jau džiaugiasi dviem šiuos kursus baigusiomis grupėmis: „Patenkinti ir žmonės, ir instruktoriai.“ Socialinės darbuotojos nuomone, šiuos kursus rengti būtina, nes į juos priimami žmonės jau nebegali konkuruoti darbo rinkoje, dalyvauti Darbo biržos mokymuose, neturi net priminio išsilavinimo, prarado įgūdį bendrauti.

Kai kurie projekto dalyviai jau rado darbą, kai kurie nusprendė mokytis toliau, supratę, kad yra ir kitokių galimybių.

Įdarbinimas nugalint išankstinį neigiamą stereotipą

Socialinė darbuotoja apibrėžia pagrindinį savo ir kolegų tikslą: „Įdarbinti tą žmogų, kad jis išsimokėtų savo skolas, padengtų žalą ir galėtų sau laisvas laisvėj gyventi.“ M. Bliumenzonienės nuomone, visi kalėjusieji gali išsikapstyti „Išlipti yra įmanoma. Kol gyvas, tol yra viltis kažkam pasikeisti.“

M. Bliumenzonienė, paklausta, kaip ieškant darbo įveikia įrašą „teistas“, pripažįsta, kad siekiant sunaikinti išankstinį priešiškumą, atitinkamai dirbama ir su darbdaviu. Jos nuomone, kalėjimas žmogaus gyvenimui tiesiog uždeda savus štrichus, tačiau atsigavęs ir susivokęs realybėje toks žmogus pasikeičia ir darbdavys, su kuriuo daugiau negu vieną kartą bendraujama, „įsitikina, kad tas žmogus – ne toks jau ir baisus baubas, kaip jį piešia ir atsileidžia“.

M. Bliumenzonienė įvardija didžiulę savo darbo problemą – kalėjusių asmenų priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio. Siekiant tai išspręsti dirbama su priklausomybės ligų, reabilitaciniais centrais, tačiau projekto socialinės darbuotojos nuomone, norint tai įveikti, svarbus asmeninis apsisprendimas: „Jeigu aš noriu, aš ir mesiu.“ Tai įrodo centre pačių vyrų inicijuota anoniminių alkoholikų savipagalbos grupė „Ramybės link“, Veikliųjų vyrų klubas.

Projektas siekia suteikti reikalingą pagalbą kiekvienam

Anot M. Bliumenzonienės, žmogus, įkalinimo įstaigoje atliekantis bausmę, atitolsta nuo gyvenimo – po truputį toks žmogus socialiai degraduoja. Išėjus į laisvę, to, kas buvo įkalinimo įstaigoje, nebelikę, todėl jis pradeda svajoti, kaip gera būti kalėjime.

Kaip paaiškina projekto vadovė Vida Lepeškevičienė, pagalba vykdoma daugeliu krypčių ir kiekvienam pagal poreikius: dokumentų tvarkymas, darbo paieška, materialinė, socialinė pagalba. Kiekvienam prašančiam sudaromas individualus pagalbos planas. Kalėjusių asmenų šeimos taip pat gali tikėtis pagalbos.

Projektas vyksta Vilniaus arkivyskupijai priklausančiuose miestuose, t.y. visa pietrytinė Lietuvos dalis, tačiau dalyvauti projekte gali ir asmenys iš kitų miestų. Projekto organizuoja Vilniaus arkivyskupija „Caritas“, Teisės institutas, Vilniaus regiono pataisos inspekcija ir Lietuvos kalinių globos draugija. Šis projektas ankstesnio projekto „Gyvenkime laisvai laisvėje“ tęsinys. Projekte užregistruoti 485 dalyviai, tačiau įdarbinti iki šiol pavyko 32.

Į projektą galima patekti per Vilniaus regiono pataisos inspekciją, per Vilniaus antruosius pataisos namus arba per socialinius darbuotojus, važinėjančius į įkalinimo įstaigas ir informuojančius apie šį projektą. V. Lepeškevičienė pastebi, jog pasitaiko atvejų, kad žmonės, kuriems reikalinga pagalba, kreipiasi patys: „Vienas žmogus paskambino ir aš paklausiau, kur jis gyvena, kad patarčiau, į kurį artimiausią mūsų socialinį darbuotoją kreiptis. Mane pritrenkė jo atsakymas: „Aš miške gyvenu.“, ir jis atvažiavo pas mus.“

V. Lepeškevičienė šią pagalbą sieja ir su visuomenės dėmesio atkreipimu: „Būtina keisti visuomenės požiūrį į tokius žmones, nes ne visada jie yra tokie, kokius mes įsivaizduojam. Kaip projekto vadovė apibrėžia šį akcijos tikslą – „įjautrinti“. Kaip kita visuomenės jautrinimo forma į šį projektą įtraukiami savanoriai.