Kilo protesto banga ir Kovo 11osios signatarai Audrius Butkevičius, Bronislovas Genzelis, Nikolajus Medvedevas ir Kazimiera Prunskienė buvo tuoj pat prikalti prie kryžiaus už neva nebūtų dalykų sakymą. Netrukus pasirodė Rasos Juknevičienės sudaryta brošiūrėlė "4 melagių kadrilis ir tiesa faktais".
Tada grupė buvusių deputatų kreipėsi į Seimą ir pasiūlė 1991 metų sausio įvykių tyrimo medžiagą paskelbti viešai. Deja, skelbti nebuvo ko, nors Seimas sudarė komisiją, o jai vadovavo Seimo pirmininko pavaduotojas Vytenis Andriukaitis. Jis LŽ patvirtino, kad komisija darbą atliko: buvo išleistos 1991-ųjų sausio-vasario mėnesių uždarųjų posėdžių protokolų stenogramos. Tačiau kur dingo unikali tyrimo medžiaga tebėra mįslė.
Archyvuose tuščia
Seimo archyvo vyriausioji specialistė Regina Škuropad, dirbanti nuo pat pirmųjų Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo dienų, pasiguodė: "Tik priėmus įstatymus dėl archyvų veiklos pradėjome tvarkytis kaip dera. Keletą pirmųjų metų, deja, lydi daug praradimų. Tik dabar tapo aiškesnė laikinųjų Seimo komisijų veikla ir kas daroma su jų dokumentais. Pagal Statuto reikalavimus per 10 dienų komisija, baigusi darbą, privalo atiduoti mums dokumentus. Tada, kai buvo pradžių pradžia, norminių aktų nebuvo ir tikrai ne visi dokumentai pateko į archyvus".
Dabar archyve yra Parlamento struktūrų veiklos dokumentų skyrius. Tačiau jame nėra komisijos, tyrusios premjero Alberto Šimėno dingimo aplinkybes, medžiagos. Ji į archyvus nepateko. Vyriausioji specialistė Škuropad patikslino: "Ši komisija mūsų apyrašuose neminima. Galima daryti išvadą, kad ji mums dokumentų nepateikė. Turime tik uždarųjų posėdžių įrašus. Jie buvo iššifruoti, pateikti spaudai ir dabar jau išleistos stenogramos".
Seimo Informacinės analizės skyrius parengė išsamią 1991-ųjų sausio įvykių kroniką. Pasak archyvo specialistės, dokumentus gali turėti ir buvę deputatai.
"Negalėčiau tvirtinti, kad Šimėno dingimo aplinkybių tyrimo dokumentai prarasti, - sakė vyriausioji specialistė Škuropad. - Gal jie saugomi asmeniniuose fonduose, gal jie dar bus paskelbti".
Praėjusiais metais sausio mėnesį Seimo narys Vytautas Landsbergis išleido knygą "Nauji dokumentai apie sausio 13-ąją". Vakar buvo pristatyta dar viena nauja Landsbergio knyga "Atpirkimas. Sausio 13oji dokumentuose".
Liudija komisijos pirmininkas
1991-aisiais, sausio 13 dieną, uždarajame posėdyje buvo sudaryta laikinoji komisija Alberto Šimėno dingimo aplinkybėms tirti. Jos nariais buvo pasiūlyti Julius Beinortas, Valerijonas Šadreika, Kazimieras Motieka, Egidijus Jarašiūnas, Rolandas Paulauskas ir Vidmantas Žiemelis. Tų dienų įvykius ir komisijos darbą paprašiau prisiminti Rolandą Paulauską.
- Ar išleistos 1991 metų sausio mėnesio uždarųjų posėdžių stenogramos jau galutinis taškas Alberto Šimėno dingimo tyrimo byloje?
- Nemanau. Stenogramose pateikta mano ataskaita apie laikinosios komisijos darbą. Iš tiesų atlikome visapusišką tyrimą. Tačiau rašytinė medžiaga yra dingusi.
- Kur ir kaip ji galėjo dingti? - Ji dingo dėl mano, gal ir dėl kitų komisijos narių naivumo bei nepatyrimo. Atidavėme medžiagą Prezidiumui. Tuomet dar negalvojome, kad tie sukaupti apklausos protokolai bus tokie pavojingi kai kuriems asmenims, norintiems sukurti savo naują istoriją.
- Kokius konkrečius įvykius linkę nutylėti prisiminimų autoriai bei liudytojai, dalyviai?
- Visa mūsų surinktos informacijos esmė slypi apklausose bei detalėse. Mes ištyrėme Šimėno dingimo aplinkybes žingsnis po žingsnio. Apklausėme apsaugos vyruką, kuris buvo paskirtas saugoti premjerą. Toks metas, o jis - be jokio ginklo. Kodėl? Vaikinas atsakė: "Skučas nedavė". Klausėme Artūro Skučo, kodėl apsaugai neišdavė ginklo, tas aiškino, kad buvo suirutė, sutriko, apsižioplino. Daug detalių atskleidė Šimėno apklausa.
Štai aiškinomės, kodėl Šimėnas nepranešė kur esąs. Jis sakė, kad neveikė telefonas Ratnyčioje pas kleboną. Iš tiesų telefonas veikė. Tada Šimėnas mėgino teisintis, kad bijojo būti paklausomas. Taigi niekas nežinojo, kad jis Ratnyčioje. Tokių baltų siūlų daugybė.
- Kaip manote, ką Prezidiumas privalėjo daryti, gavęs jūsų komisijos medžiagą?
- Pirmiausia turėjo nubausti pareigūnus, nevykdžiusius savo pareigų. Reikėjo bausti apsaugos darbuotojus ir patį Skučą už drausminio Statuto pažeidimus. Prezidiumas turėjo iškart užgniaužti paskleistą mitą, neva nuverstoji premjerė Kazimiera Prunskienė dėl visko kalta. Net ir dėl Šimėno dingimo.
- Kaip manote, ar atsiras dingusi medžiaga?
- Manau, kad neatsiras, nes joje labai aiškiai atskleistas scenarijus ir kokioms jėgoms buvo reikalingas perversmas.
- Kaip manote, ar apklausiamas Šimėnas tuomet sakė tiesą? Ar buvo nuoširdus?
- Nuoširdus jis nebuvo. Išsisukinėjo, o pagautas gynėsi ir jau kitaip aiškinosi. Jam naudingiau nesakyti tiesos.
Paslapčių skraistė
Kalbinau Seimo narę, pirmąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos premjerę Kazimierą Prunskienę. Jos manymu, nepateisinamas Alberto Šimėno tylėjimas. Jis šioje istorijoje tik savo vaidmenį atliko.
- Kokios buvo sąsajos tarp pirmosios Vyriausybės griovimo ir Alberto Šimėno dingimo?
- Pirmos Vyriausybės griovimas buvo juodas pokštas. Premjero postas paiūlytas Šimėnui, kuris apie tai pamąstęs nebuvo. Jis nebuvo psichologiškai, politiškai tam pribrendęs. Buvo apmaudu matyti jo sutrikimą. Tai sudarė galimybę juo manipuliuoti. Ne tik juo, bet ir visa situacija.
- Kodėl darote tokią išvadą?
- Prisiminkite. Sausio 7 dieną Prezidiumas mane ir Egidijų Bičkauską delegavo vykti į Maskvą. Kitą dieną turėjome būti pas Michailą Gorbačiovą, kad jis imtųsi veiksmų nutraukti blokadą. Skambinau į sekretoriatą, paprašiau audiencijos. Ten klausė, kas atvažiuos. Gorbačiovas pats buvo įklimpęs į gilią krizę ir nevaldė padėties. Tokiomis aplinkybėmis griauti Vyriausybę buvo beprotybė.
- Įžvelgiate ir konkurentų nepakantumą?
- Pamenu, kažkuriame laikraštyje tokį anų dienų šaržą: Prunskienė sėdi ant dviračio ir mina pedalus, o už nugaros sėdi Landsbergis ir vėliavėle plevėsuoja. Bet tai detalė. Tuomet skubiai buvo pakeista Konstitucija, kad pakaktų paprastos parlamento daugumos nuversti Vyriausybę. Tai ir buvo padaryta. Pasitariau su Algirdu Brazausku, sukviečiau Vyriausybės narius per pertraukėlę, visi nusprendėme "netempti gumos" ir atsistatydinti.
Nors dar iki tol buvo įvairių intrigų. Buvo atėjęs saugumo darbuotojas Doniela, nuo Sąjūdžio klubo, Čepaičio siųstas. Man paliepė atleisti penkis ministrus ir esą aš galėsiu dirbti kiek norėsiu. Pareikalavo atleisti Leoną Ašmantą, Marijoną Misiukonį, Albertą Sinevičių, Algirdą Brazauską. Dar viena pareigybė - vicepremjero - buvo laisva. Tiesa, dar buvo reikalaujama muitininko posto. Pasakiau, kad figos lapeliu nebūsiu, atsistatydinsiu pati.
Perversmo mitai
- Lemtingą dieną atsistatydinote. Prasidėjo trumpa Šimėno istorija. Ar laikui bėgant pavyko daugiau sužinoti faktų ir detalių šioje mįslingoje byloje?
- Buvo rengiamas Šimėno vizitas į Maskvą. Tik neaišku ko. Vizitas neįvyko dėl tolesnių įvykių. Atsistatydinome, norėdami išvengti aštrėjančio konflikto, nes tuomet dėjosi kur kas žiauresni dalykai, grėsė pavojus valstybei. Dar daug kas eskaluoja kainų šuolį, neva dėl to mane pašalino. Estijoje kainas pakėlė sausio 3-iąją, Latvijoje - 4, mes nutarėme kelti sausio 7.
Rengėmės tris mėnesius, derinome kainas su kaimynais, kad nebūtų didelių skirtumų. Mus nuvertus, buvo pasirinktas Šimėnas, tapęs laipteliu Gedimino Vagnoriaus atėjimui. Kas vyko tarp Šimėno ir Aukščiausiosios Tarybos vadovybės, komentuoti negaliu. Tačiau daug ką sužinojau iš Vyriausybės narių.
- Kokie svarbiausi įvykiai įstrigo? Kokia jų potekstė?
- Sužinojau, kad Saudargas išvykęs į Lenkiją, jam gali būti pavesta formuoti Vyriausybę užsienyje. Ar Šimėnas tai žinojo, sunku pasakyti. Aš paskambinau mamai į kaimą ir nuvažiavau pas ją. Ankstų rytą man paskambino Brazauskas, papasakojo, kas dedasi. Tuoj pat išvažiavau. Tiesa, dar skambino Ozolas, jis liepė nevažiuoti, nes pavojinga. Nevažiuoti, vadinasi, nusišalinti nuo visų reikalų.
Apie 8 valandą jau buvau Vilniuje. Nuėjau į Vyriausybę. Radau ten kelis žmones. Šimėno nėra. Niekas jo neieško. Sužinojau, kad jam siuntė nepažįstamą apsauginį. Šimėnui pasirodė nesaugu, jis nesėdo į tą mašiną ir su draugo mašina išvažiavo nežinia kur. Aukščiausiojoje Taryboje irgi niekas nieko nežinojo. Aš ėmiausi veikti, daug kam labai nepatiko. Bet paprašiau Biržiškį ir Antanaitį pasitikti komisiją iš Maskvos. Mane apkaltino, kad vėl vadovauju Vyriausybei. Radau Šimėno pėdsakus. Ir ministrai pasitiko komisijos narius.
- O kai grįžo Šimėnas?
- Jis buvo labai pasikeitęs, kalbėdamas painiojosi. Tuo metu Švedijoje buvo paruošti 6 milijonai JAV dolerių, kuriuos greitai perėmė parlamento vadai savo dispozicijon. Juk ir lėktuvas, ko gero, Pakso pilotuojamas buvo paruoštas. Neišvengiamai buvo rengtasi bėgti į užsienį, o tada jau būtų pradėta vadovauti Lietuvai iš anapus. Reikėtų galų gale išsiaiškinti valstybinės reikšmės istorinius įvykius. Geriau įvardyti tuos kelis asmenis, kurie užsiėmė avantiūromis, negu palikti šią gėdingą dėmę neapibrėžtam laikotarpiui.