Labdara - tik priedanga
Maskvos savaitraščio “Novoje vremia” žurnalistas Vladimiras Vodo, gyvenantis Vilniuje, rašydamas apie Prezidentūros skandalą, pripažįsta, kad kai kurie Prezidento Rolando Pakso aplinkos žmonės buvo susiję su prieštaringai vertinama organizacija “Asociacija XXI amžius”, dabar vadovaujama A.Aksentjevo-Kikališvilio. Savaitraštyje pabrėžiama, kad jai priklausė tokie žmonės, kaip nužudytasis Otaris Kvantrišvilis ir Japončikas, dabar atliekantis bausmę Jungtinėse Valstijose.
Organizacijai “Asociacija XXI amžius” iš pradžių vadovavo O.Kvantrišvilis. Ji itin reklamavosi, kad rūpinasi buvusiais sovietų sportininkais, netekusiais lėšų pragyvenimui. Tačiau kai kurie Rusijos laikraščiai tvirtino, kad labdara buvo tik priedanga.
Po kurio laiko “Asociacijoje XXI amžius” prasidėjo rietenos. Jos baigėsi tuo, kad O.Kvantrišvilis buvo rastas nušautas. Milicijos pareigūnai, apžiūrinėdami jo lavoną, padarė pirmąsias išvadas, kai po nužudytojo drabužiais rado net 300 tūkstančių dolerių, nes gerai žinojo, kad tokias sumas grynaisiais su savimi nešiojasi tik “autoritetai”.
Po O.Kvantrišvilio nužudymo organizacijos vadovu tapo A.Aksentjevas-Kikališvilis. “Asociacijos XXI amžius” vienu vadovų, “Novoje vremia” duomenimis, anksčiau buvo ir Japončikas.
Tapo “konsultantu”
Anot Maskvos savaitraščio “Soveršenno sekretno”, apie Japončiką Rusijoje ir užsienyje sudėta nemažai legendų. Jis vadintas ir vyriausiuoju įteisintu vagimi, ir Rusijos mafijos, veikiančios užsienyje, krikštatėviu. Bet savaitraštis pripažįsta, kad Japončikas - vienas garsiausių Rusijos “autoritetų”.
Tėvynėje jis už kriminalinius nusikaltimus kalėjo ne kartą. 1992-aisiais V.Ivankovas nusprendė persikraustyti į Jungtines Valstijas. Įsidarbino išeivių iš Rusijos įkurtoje kompanijoje “Roma International” konsultantu. Amerikos valdžia, pasirodo, iš karto ėmė stebėti “konsultanto” veiklą.
Kalėjimo neišvengė
1995-aisiais du rusai, buvę KGB darbuotojai - Volkovas ir Vološinas - Amerikos valdžiai pasiskundė, jog Japončikas su parankiniais Niujorke juos reketuoja.
Tuo tarpu V.Ivankovas ir jo draugas - vienas Maskvos “Čara” banko vadovų - Sadykovas Amerikos tardytojams tvirtino, kad anas duetas pradaigojo 7 milijonus dolerių, priklausiusių šiam bankui. Vološinas Japončiko parankiniams teisinosi, kad jis tuos pinigus pralošė kazino. Vėliau paaiškėjo, kad visus pokalbius įrašinėjo Federalinis tyrimų biuras (FTB).
Amerikos valdžia pasinaudojo gera proga Japončiką apkaltinti reketu ir uždaryti jį už grotų, nors jis savo bičiuliams ne kartą gyrėsi, kad jau niekada jam neteks dienų leisti kalėjime.
Bet jis vis dėlto atsidūrė belangėje, kaip ir jo pavaduotoju tituluotas Taivančikas, kuris taip pat minimas VSD pažymoje.
Taivančiko paslaptys
2002-ųjų viduryje Amerikos valdžios prašymu Italijoje buvo suimtas save verslininku ir mecenatu vadinantis Taivančikas arba Alikas, Interpolo duomenimis, su Japončiku turėjęs glaudžius ryšius ir vienu metu buvęs jo dešiniąja ranka Vakarų Europoje, kai patronas veikė Jungtinėse Valstijose.
Oficiali Taivančiko suėmimo versija buvo tokia: vadinamasis autoritetas esą papirkinėjo teisėjus Solt Leik Sičio žiemos olimpiadoje.
Tačiau “Soveršenno sekretno” mano, kad Taivančikas buvo suimtas dėl visai kitos priežasties. Savaitraščio anoniminis šaltinis teigė, kad su šio “autoriteto” pagalba FTB norėjo iš mirties taško išjudinti banko “Benk of New York” aferą ir kitas Rusijos mafijos bylas, susijusias su pinigų plovimu.
“Įsivaizduokit, kad specialiosios tarnybos apie kokį nors asmenį turi krūvą jį kompromituojančios medžiagos, tačiau sučiupti jį su įkalčiais nepajėgia. Tuomet jį mėginama suimti už kokį nors kitą, tegul ir nedidelį įstatymo pažeidimą, o tada tardytojams atsiranda jau daugiau galimybių”, - aiškino anonimas.
Draugų pagalba
Alikas prieš 55 metus gimė Taškente, dar jaunystėje prekiavo narkotikais ir vogė automobilius, už tai du kartus kalėjo. Galbūt jis ir būtų likęs smulkiu kriminaliniu nusikaltėliu, jeigu ne ekonominės reformos, pradėtos žlugusioje Sovietų Sąjungoje, o vėliau tęstos buvusiose sovietinėse respublikose.
Tolesnį Taivančiko likimą nulėmė laimingi sutapimai: jam pasisekė, kad vidurinėje mokykloje mokėsi kartu su Michailu Čiornu ir Šamiliu Tarpiščevu.
Pirmasis vėliau tapo Rusijos aliuminio pramonės baronu, antrasis buvo prezidento Boriso Jelcino patarėjas sporto klausimais. Būtent šių dviejų žmonių pagalba Taivančikas ir pats tapo įžymybe.
Kaip ir Japončikui, taip ir Alikui Rusijoje kažkodėl buvo ankšta. Kai Taivančikas apsigyveno Berlyne, Vokietijos policija ėmė skubiai mokytis rusų kalbos ir kovai su rusų mafija įkūrė specialų padalinį, simboliškai jį pavadindama “Taiga”.
Vokiečių policija Taivančikui ir jo žmonėms greitai prispaudė uodegas. Ir jie ėmė keisti buvimo vietas. Pirmiausiai apsigyveno Prancūzijoje, po to Italijoje.
Įžymybių būryje
Ilgainiui Taivančikas tapo savu žmogumi tarp garsiausių Rusijos menininkų ir sportininkų, nes negailėjo pinigų jiems paremti.
Paremtieji savo autoritetu pridengdavo mecenatą. Štai, pavyzdžiui, Rusijoje garsi estrados dainininkė Sofija Rotaru buvo taip sužavėta Taivančiko taurumu, kad prie sienos rėmė Rusijos vidaus reikalų ministrą Fedorčiuką.
“Griežtai pareikalavau, kad ministras pateiktų kokių nors Aliko kaltės įrodymų. Ministras buvo priverstas pripažinti, kad jo vadovaujama žinyba jokių Taivančiko kaltės įrodymų neturi”, - Maskvos žurnalistams po susitikimo su Fedorčiuku pasakojo dainininkė.
Su A.Tochtachunovu bičiuliavosi visas būrys Rusijos įžymybių - drabužių modeliuotojai Valentinas Judaškinas ir Viačeslavas Zaicevas, dainininkai Levas Leščenka ir Ala Pugačiova. Visi jie už Taivančiką pasiryžę guldyti galvas.
Tačiau visai kitokių duomenų apie Aliką surinko Vakarų Europos teisėsaugos institucijos. Po 2002 metais įvykdyto Taivančiko suėmimo Italijos finansų policijos Venecijos filialo viršininko pavaduotojas pulkininkas Džiovanis Maindolfis ta proga surengtoje spaudos konferencijoje Aliką pavadino “iš buvusios Sovietų Sąjungos kilusių nusikaltėlių susivienijimo, veikiančio Italijoje, svarbiausia figūra”.
Pulkininkas pranešė, kad A.Tochtachunovas buvo suimtas per operaciją, pavadintą “Pinigai iš Rytų”, kurią surengė Italijos slaptosios tarnybos, veikusios išvien su Interpolu ir FTB. Pasak pulkininko, Taivančikas buvo ilgai sekamas dėl jo ir jo parankinių daromų finansinių machinacijų.
Įtakingas užtarėjas
Garsus Rusijos dainininkas ir politikas Josifas Kobzonas Maskvos žurnalistams kartą atvirai pasakojo, kaip jis su Taivančiku susipažino ir kaip ne sykį jį gelbėjo nuo kalėjimo.
“Kartą su prašymu dovanoti Alikui bausmę kreipiausi į Vidaus reikalų ministerijos vadovybę. Man buvo papriekaištauta: “Esate toks garsus žmogus, o rūpinatės kažkokiu paprastu nusikaltėliu”. Atkirtau, kad jis man pirmiausiai - žmogus, mano gerbėjas”, - pasakojo žurnalistams J.Kobzonas, per gruodžio rinkimus vėl tapęs Valstybės Dūmos deputatu.
Labai pagarbiai apie J.Kobzoną “Soveršenno sekretno” korespondentams, aplankiusiems Japončiką Amerikos kalėjime, kalbėjo ir šis “autoritetas”, Valstybės Dūmos deputatą pavadindamas “žmogumi ir dainininku, žinomu visame pasaulyje”.
V.Ivankovas žurnalistams teigė, kad į jo bylą J.Kobzonas buvo įveltas tik todėl, kad jis tada buvo Maskvos mero Jurijaus Lužkovo patarėjas. Anot Japončiko, tuomet Kremlius siekė sukompromituoti tiek J.Lužkovą, tiek J.Kobzoną.
Savo teismą Japončikas vadino buvusių KGB darbuotojų ir FTB suokalbiu.
Vienas Maskvos žurnalistų, prašęs neminėti jo pavardės, “Kauno dienai” sakė, kad J.Kobzono atvejis iš dalies primena Rusijos prezidento reikalų valdybos viršininko Pavelo Borodino istoriją. P.Borodinas, dar vadintas vyriausiuoju Kremliaus ūkvedžiu, prieš trejus metus buvo suimtas Šveicarijoje ir apkaltintas pinigų plovimu, prisidengiant kai kurių Maskvos centre esančių pastatų remontu. Tą remontą apsiėmė padaryti Šveicarijos pilietis, kurio veikla kėlė daug įtarimų šios šalies teisėsaugai.
Bet atsitiko taip, kad Šveicarijos teismui pristigo įrodymų. P.Borodinas sugrįžo kaip nugalėtojas ir netrukus gavo kitas aukštas pareigas.
Smogė bumerangu
“Autoritetų” užtarinėjimas ir vieši ryšiai su jais J.Kobzonui smogė bumerangu.
Kai Jungtinėse Valstijose buvo teisiamas Japončikas, šioje byloje mirgėjo ir J.Kobzono pavardė. FTB pažymoje buvo parašyta, kad žinomas dainininkas ir politikas yra glaudžiai susijęs su rusų mafija, tačiau niekad už rankos niekur nebuvo sučiuptas, nes veikia labai atsargiai - per statytinius.
Po Japončiko teismo J.Kobzonas pateko į Amerikos “juodąjį” sąrašą - jam iki šiol neleidžiama atvykti į JAV, išskyrus tuos atvejus, kai jis lankosi valstybinių delegacijų sudėtyje.
J.Kobzono atvejis - labiausiai iškalbingas pavyzdys, kai politika ir verslas persipina su kriminalu, kai tai tampa hibridu, keliančiu grėsmę net pačios valstybės egzistencijai.
Politiko ir dainininko biografijoje, kaip teigia Rusijos žiniasklaida, yra pakankamai juodų dėmių, tačiau Temidė - bejėgė, nes įrodymų, reikalingų teismui, ji neturi.
A.Aksentjevo-Kikališvilio atvejis - analogiškas. Šis verslininkas iš Kaliningrado dabar skverbiasi į pačias Rusijos valdžios viršūnes.
Kandidatas į prezidentus
A.Aksentjevas-Kikališvilis (jis taip pat yra Visos Rusijos liaudies partijos lyderis) - vienas iš dešimties kandidatų į Rusijos prezidento postą.
Rusijos centrinė rinkimų komisija (CRK) šiomis dienomis įregistravo A.Aksentjevą-Kikališvilį remiančią patikėtinių grupę. Dabar kandidatas į prezidentus turi surinkti du milijonus parašų, kad galėtų dalyvauti rinkimuose.
“Į Centrinę rinkimų komisiją ėjau pro Kremlių. Ir jo didingos sienos dar kartą įkvėpė mane kovoti dėl Rusijos prezidento posto”, - po dokumentų įteikimo CRK žurnalistams sakė pretendentas į Kremliaus šeimininkus.
A.Aksentjevas-Kikališvilis, be to, sakė, kad, tapęs Rusijos prezidentu, “iš buvusios posovietinės erdvės išstumtų Ameriką, taip pat pasiektų, kad rusai į Kaliningradą ir atgal važinėtų be jokių apribojimų”.
Tuo tarpu šis politikas Lietuvoje jau nepageidaujamas, o jo prašymą iškelti bylą VSD direktoriui Mečiui Laurinkui už tariamą šmeižtą Lietuvos generalinė prokuratūra atmetė kaip nepagrįstą.
“Pilkosios” zonos šalis
Politologas Algis Krupavičius “Kauno dienai” sakė, kad situacija Rusijoje, kai verslas, politika ir kriminalas - glaudžiai persipynę, nėra išskirtinė. Pasak pašnekovo, šis reiškinys yra būdingas ir kitoms buvusioms komunistinėms valstybėms, kurias priimta vadinti naujosios demokratijos šalimis. Daugelis iš jų susiduria su aštria moralinių vertybių krize, kai į politiką prasikverbia veikėjai net tik su nešvaria praeitimi, bet ir nesigėdijantys esamų ryšių su kriminalinio pasaulio atstovais.
A.Krupavičius priminė, kad dauguma politologų Rusiją priskiria prie vadinamosios pilkosios zonos valstybių, kurioms būdingas valstybinis kapitalizmas. Tokiose šalyse politika ir verslas yra glaudžiai persipynę. Bet tokio reiškinio nėra brandžios demokratijos šalyse. O kai tarp verslo ir politikos įsiskverbia dar ir kriminalinio pasaulio ar vadinamosios prieštaringos reputacijos veikėjai, susiformuoja tokia situacija, kokią dabar matome Rusijoje, sakė A.Krupavičius.