Kas padėtų pakeisti situaciją? Kalbinama Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotoja, Demografinių tyrimų instituto direktorė , 2008 metų Lietuvos mokslo premijos laureatė, habil. dr., prof. Vlada Stankūnienė.
Laisvėjančios visuomenės bruožai
Sociologiniai tyrimai sovietiniais laikais buvo nepageidaujami. „1970-ųju viduryje tyrėjų galimybės buvo labai ribotos: teko naudotis tik tarnybiniam naudojimui skirta demografine statistika. Išvadų skelbti plačiajai visuomenei negalėjome“, – prisimena prof. V.Stankūnienė. Ataskaitos su grifu tarnybiniam naudojimui patekdavo tik ant aukščiausių partinių veikėjų stalo.
Rimti demografiniai tyrimai prasidėjo su Atgimimu, 1988 m. Pirmoji išsami demografinė apklausa buvo apie vaikus, darbą, šeimą, poilsį. Vėliau nepriklausomoje Lietuvoje pradėti ir tarptautiniai tyrimai. Prieš penkiolika metų atliktas Jungtinių Tautų koordinuotas gimstamumo ir šeimos tyrimas, apklausta 5 tūkst. žmonių. Tuo metu visuomenė dar nedrįso atvirai kalbėti apie asmeninį gyvenimą – iki šiol tai buvo tabu. Dalis klausimų iš 40 puslapių anketos apie neregistruotas santuokas liko neatsakyti, arba žmonės pareikšdavo, kad tai jų asmeninis reikalas.
Praėjus dešimtmečiui, lietuviai tapo nepalyginti atviresni. Vis dėlto ir šiandien sociologams dar sunku tikėtis atviro atsakymo į klausimus, kurie viešoje erdvėje vertinami netolerantiškai. Tai santykių su tos pačios lyties partneriais sritis.
Dvidešimtyje valstybių
Noras atskleisti šeimos būklę ir mažo gimstamumo išsivysčiusiose šalyse priežastis Europos demografus paskatino atlikti Kartų ir lyčių tyrimą.
Į tarptautinę programą įsijungė daugiau kaip 20 valstybių. Savo apimtimi, gilumu šis tyrimas yra unikalus. Tokia pat anketa (klausimai išdėstyti net 60 puslapių) pateikiama visose šalyse, ne mažiau kaip 10 tūkstančių žmonių. Lietuvos tyrėjų grupėje dalyvauja ne tik Lietuvos socialinių tyrimų centro, bet ir Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto, Makso Planko demografinių tyrimų instituto (Vokietija) mokslininkai.
„Tai periodiškai kas 3 metus atliekamas tyrimas. Pirma tyrimų banga buvo 2006 m., antra – 2009 m., ką tik pristatyti jų rezultatai. Pirmos bangos duomenys pateikti šešiose knygose. Šiuo metu analizuojami antros bangos duomenys“, – pasakoja Lietuvos tyrėjų grupei vadovaujanti prof. V.Stankūnienė.
Anketos klausimai aprėpia visą gyvenimą: tėvų ir vaikų santykius nuo pat vaikystės, šeimos kūrimo istoriją, vaikų gimimo kalendorių, mokymosi, darbo biografijos bei socialinio statuso linijas, šeimos materialinius ir finansinius dalykus, vertybines nuostatas. Visa informacija analizuojama įvairiais pjūviais, apibendrinama, kas sėkmingiau kuria šeimą ir augina vaikus.
Demografiniai tyrimai patvirtina dėsningumą: žmonės, kurie iš vaikystės atsineša negatyvią šeimos patirtį (augo nestabilioje šeimoje, tėvai išsiskyrę), dažniau kuria šeimas neregistruodami santuokos, tokios šeimos nestabilios.
Šeima suteikė tvirtumo
„Visada sakiau, kad man pasisekė gyvenime. Turėjau mielą vaikystę, iš jos daug atsinešiau. Gal todėl esu tvirta“, – sako demografė ir nusišypso: ir jos pačios šeimos istorija atitinka demografinę statistiką. Apklausti nuo 1924 m. iki 1988 m. gimę žmonės – trys kartos.
Profesorė užaugo keturių vaikų šeimoje. Pati susilaukė dviejų vaikų. Turi tris anūkus. „Reikia tikėtis, kad dukra neapsiribos vienu vaiku ir nebus 1,5 per abu“, – viliasi demografė, neseniai su vyru atšventusi 40 metų gyvenimo kartu sukaktį.
Sūnus ir dukra taip pat yra susituokę, tačiau profesorė tolerantiškai vertina tai, kad šiandieninis jaunimas dažnai vengia registruoti santuoką: „Vaikai žino, ką daro. Pasirenka, kas jiems geriausia. Jie negali kartoti mūsų gyvenimo.“
Pagyvena kartu, paskui tuokiasi
Sociologiniai tyrimai patvirtina, kad ir iki 1990-ųjų poros neretai slapta pradėdavo bendrą gyvenimą nesusituokę.
Tačiau šis reiškinys ypač pradėjo plisti pirmais nepriklausomos šalies metais. Tai lėmė tiek sunki ekonominė situacija, palietusi kiekvieną šeimą (kaip gi kelti vestuves, kai net kostiumo nusipirkti neįstengi?), tiek ir atsivėrusios šalies sienos ir iš ten plintanti informacija, vertybės, gyvenimo būdas. Vakaruose šeimos formavimas pradėjo keistis jau nuo praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio vidurio: pradžioje gyvenama kartu, paskui tuokiamasi.
Toks pat procesas vyksta ne tik Lietuvoje. Gyvenimas kartu neregistravus santuokos Estijoje, Latvijoje plito gerokai sparčiau.
Šį reiškinį iškalbingai atspindi ne santuokoje gimstantys vaikai. Lietuvoje iki 1990 m. tokių vaikų buvo 7 proc., dabar – beveik 30 proc.; Estijoje šis rodiklis nuo 20 proc. nepriklausomybės pradžioje šiandien išaugo iki 58 proc.; Latvijoje – nuo 14 proc. beveik iki 50 proc.
Pasak prof. V.Stankūnienės, tokius skirtumus Baltijos valstybėse lemia kultūrinė aplinka: liuteroniška ir protestantiška yra tolerantiškesnės nei katalikiška.
To, kad šeimos nekuriamos ar kuriamos neregistruotos santuokos, sociologai anaiptol nelaiko šeimos krize. Vakarai su šiomis permainomis susidūrė jau prieš keturiasdešimt metų, tačiau šeima neišnyko. Prancūzijoje šeimos kūrimo pradžioje partnerystės ryšius renkasi 80 proc. ir daugiau porų. Tai tiesiog kitoks šeimos kūrimo modelis.
Vaikus gimdo vėliau
Partnerystės santykiai, vėlesnė santuoka lemia ir vaikų planavimą. Vakarų Europoje pirmą kartą gimdo jau trisdešimtmetės. Moterys pirmiausia mokosi, įsikuria, užima tam tikrą statusą, o tada ryžtasi tapti motinomis. Būdamos ramios dėl savo ateities ir galėdamos vaiko auginimą suderinti su darbu, vėliau jos gimdo ir antrą, net trečią vaiką.
Prie šios metų ribos artėjama ir Lietuvoje. 1990-aisiais moterys pirmą kartą gimdė būdamos vidutiniškai 21–22 metų, o dabar – apie 26–27 metų.
Tačiau demografinis tyrimas atskleidžia, kad Lietuvoje moterys nesijaučia užtikrintos dėl vaikų ateities. Tai lemia nestabili darbo rinka, baimė netekti pajamų šaltinio, partnerio paramos (kas antra šeima išyra).
Kad moterys nesijaučia saugios, išduoda gimstamumo mažėjimas: 2002–2004 m. vienai moteriai per jos gyvenimą teko vidutiniškai mažiau nei 1,3 vaiko.
„Nuo 2005 m. gimstamumas palengva didėjo. Tačiau tam turėjo įtakos 30 metų ir vyresnės moterys, kurios atidėliojo gimdymus 10 ir daugiau metų“, – laikiną gimstamumo rodiklio pagerėjimą komentuoja prof. V.Stankūnienė.
Nueita ne ta kryptimi
Demografė apgailestauja, kad politikai nepaiso statistikos ir tyrimų kalbos, neatsižvelgia į tyrėjų rekomendacijas. Išsivysčiusių Europos šalių patirtis rodo, kad apsisprendimą gimdyti labiausiai skatina ne vaiko priežiūros atostogų trukmė ar pašalpų dydis, o sąlygos, užtikrinančios galimybę derinti šeimą su profesine veikla.
Lietuvoje buvo nepagrįstai išpūstos vaiko priežiūros atostogos, labai trūko lopšelių-darželių. Ilgam pasilikti su vaiku namuose priimtina tik daliai moterų, kurios norėtų būti namų šeimininkėmis. Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, daugiausia moterų su aukštuoju išsilavinimu, jos nelinkusios ilgam nutraukti profesinės veiklos.
Antra šeimos politikos klaida – užmojis vaikus auginančioms motinoms skirti tokio dydžio išmokas, kokios valstybei buvo nepakeliama našta. Beje, gimstamumas buvo pradėjęs didėti anksčiau negu padidintos išmokos. Dabar ekonominė situacija politikus privertė peržiūrėti išmokų sistemą, buvo sukelta nereikalinga jaunų tėvų nepasitenkinimo banga. „Tai, kad einame atgal, mažinimo linkme, neišeis į naudą, tik sukels nepasitikėjimą valstybės parama, šeimos politika“, – pastebi pašnekovė.
Moterys pasigenda garantijų
Kaip paskatinti gimstamumą, išradinėti nereikia, pakanka pasižiūrėti į Vakarų Europos šalis, kuriose gimstamumo kreivė teikia optimizmo.
Pirmiausia reikėtų plėsti lopšelių-darželių tinklą, kad užtektų vietų, vaikų nereikėtų toli vežioti, o mažylių priežiūra būtų aukštos kokybės. Be to, būtinos įvairios užimtumo paslaugos jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams. Kad moterys galėtų vaiko auginimą suderinti su profesine veikla, joms reikėtų suteikti galimybę rinktis lankstų darbo grafiką. Vaiko priežiūros atostogos įvairiose šalyse yra nevienodos trukmės. Net dabar, pabloginus vaiko priežiūros atostogų sąlygas, Lietuva Europoje (ir ne tik) išlieka tarp lyderių.
Demografė pateikia gyvą pavyzdį. Būdama pasauliniame kongrese Prancūzijoje, po konferencijos išvyko į ekskursiją. Pietaudama su gide išsikalbėjo apie konferencijos tematiką: šeimą, gimstamumą, šeimos politiką. Moteris prisipažino esanti ne prancūzė, o vokietė. Susilaukusi vaiko, ji nusprendė persikelti į Prancūziją, nes savo tėvynėje neturėjo galimybės išgyventi. Prancūzijoje ji sėkmingai užaugino vaiką, nes ten puikūs lopšeliai-darželiai, kokybiškos paslaugos mokinukams, ir ji pati galėjo sėkmingai dirbti.
„Leiskime pasirinkti moterims. Jos supras ir pasirinks, kas geriau joms, kas vaikui“, – mūsų valstybės politikų nelankstumu stebisi demografė.
Gimstamumas dar mažės
„Akivaizdu, kad dabar kurį laiką gimstamumas turi mažėti. Jis labai susijęs su ekonomine situacija, garantijomis. Kuo daugiau rizikos gyvenime, tuo mažesnis noras turėti vaikų. Dabar bus daug šnekų, kad kaltos motinoms pablogintos vaiko priežiūros atostogų sąlygos, sumažinta parama“, – įžvalgomis dalijasi prof. V.Stankūnienė.
Kaip ilgai mažės gimstamumas, lems ekonominė situacija. Tikėtina, kad dar kokius 2 metus gimstamumo rodikliai mažės, paskui santykinis gimstamumo rodiklis (moteriai per gyvenimą tenkantis vaikų skaičius) turėtų padidėti iki 1,5–1,7.
Tačiau didžiausią nerimą mokslininkei kelia tai, kad gimstamumui vis didesnę įtaką turi migracinis jaunimo mobilumas. Daug jaunuolių yra kažkur tarp Lietuvos ir užsienio: „Didelė tikimybė, kad juos prarasime, nes per ilgesnį laiką sukuriama sava socialinė aplinka, grįžti vis sunkiau – susiduriama su darbo, būsto, kitokia rizika.
Tie, kurie yra tarp Lietuvos ir užsienio, negali kurti stabilios šeimos ir auginti vaikus. Manau, kad tai labai veiks gimstamumo rodiklius. Jau dabar iš visų per metus Lietuvoje užregistruotų gimusių vaikų (apie 30 tūkst.) 10 proc. gimsta užsienyje – kas dešimtas kūdikis. Tai kokia dalis mūsų jaunimo yra užsienyje?“