O kelius pas medikus pramynusiam, devintą dešimtį metų skaičiuojančiam Panevėžio vyskupui emeritui Juozui Preikšui po sudėtingos operacijos tenka iš naujo mokytis vaikščioti, tik šį kartą į žemę remtis ne koja, o ją pakeitusiu protezu.

Žinia apie kariuomenės kapelioną, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos įkūrėją ir buvusį jos vadovą kunigą, marijonų vienuolį 51-erių P.Kavaliauską užklupusią ligą panevėžiečius apskriejo birželio pradžioje. Iki tol sveikata nesiskundusiam dvasininkui medikų ištartas verdiktas pribloškė visus, bent kiek jį pažįstančius. Prieš mėnesį kapelionui Kauno klinikų medikai pašalino galvoje kerojantį auglį.

„Dabar sveikata stabili, jaučiuosi, rodos, normaliai. Gydytojai irgi džiaugiasi, kad vaikštau“, – tvirtina P.Kavaliauskas.

Nors sudėtingą operaciją ištvėręs dvasininkas dabar gydosi namuose, tačiau jį ir toliau stebi medikai. Vakar P.Kavaliauskas skubėjo į Kauno klinikas dar vienai apžiūrai.

Drąsino ir karius, ir mokinius

Sveikata nesiskundusiam dvasininkui gydytojų pagalbos prireikė prasidėjus sunkiai ištveriamam galvos skausmui ir šoktelėjus kraujospūdžiui.

Kas lėmė, kad jį pakirto onkologinė liga, P.Kavaliauskas teigia iš gydytojų dar neišgirdęs.

„Nevertinu ligos priežasčių“, – kodėl jam siunčiamas sunkus išbandymas, nesigilina dvasininkas.

Kad P.Kavaliauską kurį laiką alino klastingas auglys, sunkiai gali patikėti neseniai karo ordinaro pareigų atsisakęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

„Viskas įvyko labai staigiai. P.Kavaliauskas niekuo nesiskundė. Esame bendravę jam grįžus iš Afganistano, jautėsi gerai, niekas negalėjo įtarti sunkios ligos“, – teigė E.Bartulis.

Praėjusiais metais su Lietuvos kariais į Afganistano Goro provinciją išvykęs karo kapelionas P.Kavaliauskas toje šalyje praleido pusmetį.
Pasak E.Bartulio, išgirsti P.Kavaliauską dėl ko nors dejuojant – neįmanoma. Dvasininką jo aplinkos žmonės pažįsta kaip ypač tvirtą asmenybę.

Pasak E.Bartulio, netgi netrukus po operacijos klinikose jo aplankytas kapelionas tryško optimizmu ir sielos stiprybe.

„Net nustebau, kad po tokios operacijos žmogus taip gerai jaučiasi. Ramino, kad jam viskas gerai, dabar tik reabilitacijos tereikia“, – pamena E.Bartulis.

Kad kapelionas greičiau atgautų jėgas, už jį meldžiasi ir dvasininkai, ir tikintieji.

Nors kariuomenės kapelionas P.Kavaliauskas pastaruoju metus daugiau laiko praleidžia Kaune, panevėžiečiams jis tebėra toks pat artimas, kaip tuomet, kai triūsė Aukštaitijos sostinėje – kūrė Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą ir keletą metų jai vadovavo, vėliau ėjo Panevėžio įgulos kapeliono pareigas.

Išvykęs dirbti į Kauną, P.Kavaliauskas panevėžiečių neapleido.

Savaitgaliais iš Kauno parvažiavęs į Panevėžį aplankyti mamos, dvasininkas skubėdavo ir į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią laikyti šv. Mišių.

Mokosi vaikščioti

Su liga jau pusmetį besigrumiantis Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas tvirtina, kad dabar jam tenka įveikti sunkiausią etapą – išmokti vaikščioti su kojos protezu.

„Pats nesuprantu, kas įvyko. Dėl kažkokio užkrėtimo šlaunyje teko rinktis –arba pašalinti puvinį nupjaunant koją, arba gyvybė“, – pasakojo 83-ejų Jo Eminencija J.Preikšas.

Pasak jo, pirmieji ligos simptomai, rodos, nieko blogo nežadėjo – kojos nevarstė dideli skausmai, į medikus dvasininkas kreipėsi stipriai pradėjus krėsti šalčiui.

J.Preikšas teigia operaciją ištvėręs gana lengvai: komplikacijų nekilo, žaizda gijo gana greitai. Kur kas sunkiau nei kūno žaizdas kankina mintis apie amputuotą koją. Dvasininkas sau neleidžia pasiduoti nevilčiai.

„Jau apsipratau ir per daug neišgyvenu. Nieko čia ypatingo. Visokių dalykų per gyvenimą nutinka, yra ir daugiau rūpesčių“, – tvirtino vyskupas emeritas.

Pasak jo, kol kas dar labai sunku žengti žingsnį su protezu. Mokymasis vaikščioti netikra koja dvasininką greitai išvargina.

Į devintą dešimtį įkopęs ir iš naujo vaikščioti besimokantis J. E. Juozas Preikšas dienas leidžia Kaune, tačiau tikina, kad dažnai mintimis nuklystantis į Panevėžį, kur praleido trylika tarnystės Dievui metų. 

„Dažnai apie Panevėžį galvoju, nors paskutinį kartą sausį, dar prieš operaciją, buvau nuvažiavęs. Sugyvenau ir su panevėžiečiais, ir su kunigais. Gera man ten buvo“, – su nostalgija kalba J.Preikšas.

Į Panevėžio vyskupiją apaštaliniu administratoriumi J.Preikšas paskirtas 1989-aisiais, Apaštalų sostui reorganizavus Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybę. Po trejeto metų dvasininkui patikėta vadovauti vyskupijai. 

2002-aisiais vyskupas atsistatydino sulaukęs Knaonų teisės kodekse numatytos 75-erių metų ribos.