„Nuo šio laiko prasideda Lenkijos ir Lietuvos tarptautinis pakilimas. To meto Lietuvos politinis elitas užmezga naujus platesnius ryšius su aplinkiniu pasauliu ir tai buvo puiki mokykla kylančiai Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) diduomenei, kuri nuo šiol savarankiškai pradėjo komunikuoti su savo bendraluomiais Europoje“, - R. Petrauskas.
Kalbėdamas apie tuometinius karius, istorikas pasakojo, kad lietuviai ir prieš šešis šimtmečius nebuvo blaivininkai ir pergales buvo linkę deramai atšvęsti. Pasak R. Petrausko, tai gali būti viena priežasčių, kodėl kariuomenė mūšio vietoje pasiliko 3 dienas – po pergalės lietuviai ir lenkai parėmė Ordino atsargas, tarp jų ir vyno.
„Blaivininkai (lietuvių kariai – DELFI) tikrai nebuvo. Žalgirio pergalę neabejotinai atšventė, gerai, kad nepradėjo švęsti iš anksto, nes yra vienas žinomas atsitikimas iš XIV amžiaus, kuomet į vieną Lietuvos vietą įsiveržusi Ordino kariuomenė net nebeturėjo su kuo kariauti, nes vyrai buvo „išvirtę", - pasakojo istorikas.
Galėjo žygiuoti į Marienburgą
„Išties kariuomenė mūšio lauke praleido tris dienas. Sunku pasakyti, kodėl taip įvyko, nes žvelgiant iš laiko perspektyvos matyti, kad buvo prarasta galimybė eiti į Marienburgą ir užimti sostinę, iki jo dar buvo likę apie 100 km, t.y. maždaug 4-5 dienos kelio. Per tą laiką naujoji Ordino vadovybė sugebėjo parengti pilį gynybai“, - pasakojo istorikas.
Jo teigimu, 3 dienų užtrukimą, be šventinių nuotaikų, galėjo lemti ir poreikis palaidoti žuvusius karius. Be to, pagal to meto riteriškus papročius mūšio lauko iškart po kautynių palikti nederėjo, buvo būtina apsistojimu mūšio lauke įtvirtinti pergalę.
„Manyčiau, kad į 3 dienų užtrukimą lėmė ne tik šventinės nuotaikos, neužmirškime, kad tai buvo ne tik didelis, bet ir tragiškas mūšis, kuriame žuvo daug karių, juos reikėjo palaidoti ir pasirūpinti jų atminimu. Žinoma, kad tuoj po mūšio, Jogaila net ketino mūšio lauke funduoti moterų brigitiečių vienuolyną, nes šventoji Švedijos Brigita buvo išpranašavusi didelį Ordino pralaimėjimą. Ir dar vienas dalykas - to meto riterišku papročiu nederėjo iškart palikti mūšio lauką, buvo būtina apsistojimu mūšio lauke įtvirtinti pergalę“, - į klausimus atsakinėjo R. Petrauskas.
Klausiamas apie tuomečių karių maitinimąsi, istorikas teigė, kad paprastai kariai maisto ir gėrimų atsargas gabendavo su savimi, tačiau pasinaudodavo ir pražygiuojamų vietovių sukauptu turtu – tai yra plėšikaudavo.
„Žinomas vienas įvykis Žalgirio mūšio išvakarėse, nedarantis garbės lenkų ir lietuvių kariuomenei, kuri kelios dienos prieš mūšį nusiaubė Gilgenburgo miestelį“, - teigė istorikas, bet pridūrė, jog yra žinoma, kad Jogaila įsakė nubausti minėto siautėjimo kaltininkus.
Prieš 600 metų irgi buvo karšta?
Paklaustas apie prieš šešis šimtmečius egzistavusias oro sąlygas, R. Petrauskas sakė, kad nors tikslių duomenų nesama, tačiau iš kai kurių duomenų galima spręsti, jog ir Žalgirio mūšio dieną buvo karšta.
„Kautynės įvyko patį vidurvasarį, todėl taip lengva tą datą prisiminti, tiesa tada sakydavo ne liepos 15-oji, o Apaštalų išsiskyrimo diena. Todėl suprantama, kad turėjo būti karšta, tai patvirtina ir šaltiniai, minėdami, kad ryškiai švietė saulė. Ir kai kurie istorikai netgi mano, kad mūšis buvo taip ilgai nepradėtas, laukiant, kol saulė pasisuks, mūšis prasidėjo šiek tiek po vidurdienio“, - pasakojo DELFI konferencijos svečias.
Vytauto vaidmuo turėjo būti svarbus
Atsakydamas į skaitytojų klausimus, istorikas taip pat teigė, jog Vytauto Didžiojo vaidmuo šiame mūšyje turėjo būti svarbus, nes jis turėjo didesnę patirtį karo žygiuose už Jogailą. Pasak R. Petrausko, Vytautas greičiausiai buvo pagrindinis vadas mūšio lauke, kalbėjęs visomis reikalingomis regiono kalbomis – lietuviškai, rusėniškai, lenkiškai, net vokiškai.
Remiantis istoriko pasakojimu, pirmieji Ordino jėgą mūšyje pajuto lietuviai, nes kautynės prasidėjo dešiniajame flange. „Vytautas greičiausiai prarado daugiau kaip pusę savo kariuomenės, įskaitant ir vėliau prasidėjusias kariuomenėje ligas. Galbūt šie dideli nuostoliai iš dalies lėmė ir Jano Dlugošo mitą apie lietuvių atsitraukimą“, - sakė R. Petrauskas.
Jis taip pat teigia, kad Žalgirio mūšyje, kuriame kariavo du krikščioniški dariniai, galiojo kitokios taisyklės nei mūšiuose tarp pagonių ir krikščionių. Tačiau Žalgirio mūšyje, pasak istoriko, šių taisyklių ne visuomet buvo laikomasi.
„Žalgirio mūšio įkarštyje ne visuomet buvo jų laikomasi. Žinoma, kad baigiantis mūšiui balta apranga išsiskiriantys Ordino riteriai buvo žudomi, skirtingai nuo kitų atvykusių Europos kilmingųjų ir samdinių, kurie pagal taisykles buvo imami į nelaisvę“, - sakė R. Petrauskas.
„Nepaisant to, šito mūšio kontekste šiame regione atsirado tokios tarptautinės teisės kategorijos, kurios yra aktualios iki šių dienų: teisingo karo samprata; tarptautinis tarpininkavimo procesas (prieš karą Ordino ir lenkų ir lietuvių konfliktą mėgino išspręsti ir imperatorius Vaclovas ir jo brolis Vengrijos karalius Zigmantas)“, - pridūrė istorikas.
Tautų indėlių vertinimas – praeičiai
Klausiamas apie įvairių tautybių karių indėlį šiame mūšyje R. Petrauskas svarstė, kad šį aspektą veikiausiai reiktų aplikti praeičiai, nes išmatuoti realų atskirų kariuomenės dalių indėlį neturint jokių statistinių duomenų, praktiškai neįmanoma. Taip pat nėra tiksliai žinoma, kokio dydžio buvo lietuvių kariuomenė – esą aišku tik tiek, kad Vytautas į Ordino teritoriją atsivedė 40 vėliavų.
„Tiksliai žinoma tik tai, kad Vytautas į Ordino teritoriją atsivedė 40 vėliavų, tačiau nėra tiksliai žinoma, kiek vienoje vėliavoje galėjo būti karių. O kalbant apie lietuvių skaičių LDK kariuomenėje, tai siūlyčiau nežvelgti į šį klausimą iš dabartinės etnografinės perspektyvos. Žinoma, to meto valstybėje aiškiai skiriasi katalikai lietuviai ir stačiatikiai rusėnai, dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėviai, tačiau mūšio lauke jie buvo vienos kariuomenės, o tuo pačiu iš esmės ir vienos tautos dalis“, - teigė istorikas.
Jo teigimu, jungtinėje kariuomenėje buvo įvairių karinių formacijų – riterių kariuomenė, smulkiosios bajorijos kariuomenė, totorių daliniai, čekų samdiniai.
„Gaila, kad nežinomas tikslus karių skaičius, iki galo nėra aiški vadovavimo schema, kiek Jogaila, kiek Vytautas vadovavo. Įdomu tai, kad minėtas istorikas Svenas Ekdahlis, bene žymiausias Žalgirio mūšio tyrinėtojas, pastaruoju metu net suabejojo, ar tikrai mūšis vyko toje vietoje, kur jis dabar švenčiamas“, - sakė DELFI konferencijos dalyvis.
DELFI primena, kad trečiadienį Vilniuje pristatytas Žalgirio mūšio maketas: