Apie tai, ką tada reiškė frazė „aš jį pažįstu...“, kuomet ji buvo pasakoma apie kokį garsesnį miesto kriminalinį veikėja, gaujos narį ar lyderį. Šioje dalyje daugiau dėmesio bus skirta kauniečiams.
Kodėl dar ir šiandien prisimenamas R. Daškevičius ?
DOSJĖ: Remigijus Daškevičius – pravardė „Daškė“. Kaunietis. Gimęs 1968 m. Nusikalstamos grupuotės „Daškiniai“ lyderis, buvęs boksininkas, pelnęs Lietuvos jaunimo bokso čempiono vardą. Grupuotė kontroliavo Žaliakalnio, Dainavos, Kalniečių mikrorajonus Kaune.
H. Daktaro fenomenas
Kodėl iš Vilijampolės kilęs Henrikas Daktaras net enciklopedijose vadinamas pačiu garsiausiu visų laikų Lietuvos nusikaltėliu? Apie jį jau rašomos knygos. Žurnalistas Dailius Dargis, neseniai išleistos ir jau bestseleriu tapusios knygos apie H. Daktarą autorius, filmui sakė: „Beveik dešimtmetį „daktarai“ Kaune buvo beveik kaip dievai. Ypač jaunimui. Jauni žmonės, kurie nenorėjo mokytis, o norėjo greitų pinigų, gerų mašinų, gražių draugių, madingų rūbų... Jiems „daktarai“ buvo pavyzdys. Tuo metu, prisistatęs „daktaru“, Kaune galėjai koja atidaryti beveik bet kurias duris“.
DOSJĖ: Henrikas Daktaras – pravardė „Henytė“. Kaunietis. Gimęs 1957 m. Žiniasklaidoje vadinamas nusikalstamo pasaulio autoritetu. Tituluojamas vienos garsiausių Lietuvoje – Kauno „daktarų“ grupuotės lyderiu. Iki 2010 m. buvo penkis kartus teistas. Vedęs. Keturių vaikų tėvas.
Kodėl taip atsitiko, kad viskas, kas bent kiek susiję su H. Daktaru iš Vilijampolės, aprašoma pirmuosiuose laikraščių puslapiuose?
„Mano sūnus turėjo būti agronomas“
Taip LNK aiškino H. Daktaro mama Jadvyga Daktarienė: „Nesąmonės. Koks jis banditas? Jautrus, geras vaikas. Kaip jis myli karvelius. Moka juos operuoti, tvarstyti. Turėjo būti agronomas dėl to“. Marti Ramutė ją pataisė: „Veterinaras, mama.“
Prokurorai tikina, „daktarai“ patys buvo suinteresuoti, kad juos garsintų žurnalistai. Čia veikia tie patys rinkos dėsniai. Kuo garsesnis prekės ženklas, tuo lengviau. Yra buvę atvejų, kad verslininkam Kaune prisistatydavo ir nieko bendro su „daktarų“ grupuote neturėję žaliūkai, kurie H. Daktaro vardu reikalaudavo duoklės. „Kai tikrieji „daktarai“ sužinodavo, apsukruolius pasikviesdavo „ant kilimo“. Kaip baigdavosi pokalbis? Baudelę uždėdavo. Už firminį ženklą visada reikia mokėti“,- pasakojo prokuroras V. Kakoškinas.
„Mes norėjome padaryti tvarką mieste“
Taip, norėjęs likti anonimišku, filmui kalbėjo buvęs „daškinių“ grupuotės narys. „Be abejo, taip, kaip tada supratome. Laimėjom ne mes. Mus pasodino. O tvarkos nėra ir šiandien. Viskas apvilkta menamų įstatymų rūbais. „Briedas“ ( kliedesys – Aut. pastaba ). Mano įsitikinimu, į Seimą susirinkusios taip pat nusikalstamos gaujos. Kodėl jų taip negalima vadinti? Tik jas, nach..., gina jų pačių sukurti įstatymai. Vienintelis skirtumas. Pažiūrėkit, kiek ten partijų, frakcijų... visokio velnio. Kaip Kaune tais metais.“ Dešimt metų įkalinimo vietose praleidęs kaunietis tikino, kad tada, kai „jie valdė Kauną“, tvarkos buvę daugiau, o mokesčiai – mažesni. Galėjai pasiskųsti, ir tavo problemą būtų „rimtai apsvarstę“.
Dabar, atsitikus bėdai, gali rašyti nors Prezidentei. Geriausiu atveju, gausi atsakymą, kad „Mes jus mylim, o jūsų skundą perdavėme kitai instancijai. Iki naujų rinkimų daugiau nesikreipkit.“
Buvusio kriminalinio veikėjo kalbą filmo autoriams buvo labai sunku montuoti. Įsikarščiavęs jis kalbėjo vien keiksmažodžiais.
Reketininkai su pažymėjimais
Ar dar prisimenate, kaip ciniškai demonstruodami savo jėgą ir nebaudžiamumą įvairių grupuočių bei gaujų nariai elgdavosi viešose vietose? Kaip jaunas ir gražias moteris jėga įsitempdavo į savo automobilius tamsintais stiklais. Nebūtinai prievartaudavo. Pats įsitempimas jau yra prievarta.
1992 – 93 m. Lietuvoje reketas buvo tapęs ko ne gyvenimo norma. Duokles, jas renkantiems skustagalviams, reikėdavo mokėti beveik už viską.
Palangoje veikę reketininkai versdavo verslininkus stoti į jų įkurtą klubą. Įstoji, sumoki mokestį - gauni lipduką. Jį reikėdavę priklijuoti ant biuro, įmonės ar parduotuvės lango matomoje vietoje. Panašiai kaip dabar vairuotojai automobiliuose ant panelės palieka kvitukus, jog sumokėjo už parkavimą. Lipdukais pažymėtus verslo pastatus renkantys duokles reketininkai apeidavo.
„Pereinamasis laikotarpis“
Taip pareigūnai šiandien atsako į klausimą, negi tada nebuvę policijos? Negi nebuvo tų, kurie galėtų padaryti tvarką? Pereinamasis laikotarpis... Netrukus tai bus tik skyrelis Lietuvos istorijos vadovėlyje. Trimis – keturiais sakiniais bus konstatuota, kad dar nebuvo priimtų reikiamų įstatymų, teisėsauga buvo korumpuota, o gyventojai – nusikaltėlių įbauginti... Bet tada tai reikėjo visiems išgyventi.
Organizuotų nusikaltėlių triumfo metais vadinami 1992 –ji. Tų metų sausį tuometis vidaus reikalų ministras Petras Valiukas viešai pareiškė, kad Lietuvoje organizuoto nusikalstamumo nėra. Po to pareiškimo buvo išformuoti 6 – ji policijos skyriai, veikę didžiuosiuose miestuose nuo 1989 m. pavasario. Skyriai buvo sukurti kovai su organizuotu nusikalstamumu. Dalis tuose skyriuose dirbusių aukštos kvalifikacijos pareigūnų atsidūrė gatvėje. Buvęs Lietuvos kriminalinės policijos vyriausiasis komisaras, VRM 6 – jų skyrių vadovas Alvydas Sadeckas aiškino: „Mus pradėjo tikinti, kad organizuoto nusikalstamumo nėra. Tai tik pasakos. Ir taip kalbėjo ministras... Nusikalstamam pasauliui tie keli metai suteikė tokią stiprybę, kad visa Lietuva po to pradėjo plūsti krauju. Nuo jų nusikalstamos veiklos.“
Minimu laikotarpiu Dekanidzių klanas per savo įkurtas įmones apginklavo Lietuvos policiją. „Vilniaus brigada“ per vieną dienraštį visai Lietuvai pareiškė, kad „Vilnių valdome mes“. Iki tol – tarpukaryje – tai buvo pavykę tik lenkams...
Pareigūnai visada vengdavo apie tai kalbėti
Šiandien net suku įsivaizduoti, kaip elgėsi to meto Kelmės policijos komisariato vadovai. Lyg „herojai“ iš amerikietiškų vesternų apie XIX amžiaus laukinių Vakarų gyvenimą. Po tarnybinių pasitarimų rytais rajono komisariate, grupė Kelmės rajono PK darbuotojų, vadovaujamų paties vyriausiojo komisaro, uniformuoti, ginkluoti automatais, kelyje Ryga – Kaliningradas, besidriekiančiame pro Kelmės miestą, stabdydavo krovininius automobilius. Policininkai reketavo vairuotojus, atimdavo krovinį.
Filme panašių istorijų bus papasakota ir apie to meto „Aro“ kai kurių regioninių padalinių vadovų veiklą. Yra žinomi atvejai, kai elitinio policijos būrio nariai padėdavo „išmušinėti“ skolas, lydėdavo krovinius, priklausančius nusikalstamom grupuotėm. Kažin ar visa tai galima nurašyti vien „pereinamajam laikotarpiui“ ?
Henriko Daktaro moterys
Filme – daug dėmesio Henrikui Daktarui. Tą pavardę šiandien Lietuvoje žino visi. Tai lyg vienas garsiausių prekinių ženklų, atėjusių iš Kauno, iš gana kukliai atrodančio Vilijampolės rajono. Ten nesutiksi tų išsipusčiusių ir išsikvėpinusių ponų, kokie jau kone šimtą metų vaikšto miesto centre – Laisvės alėjoje. „Slabodke“ vadinamame darbininkų rajone greičiau užuosi česnakų, keptos duonos, pagirių ir karštų cepelinų su spirgučiais kvapą. Būtent ten, viename mediniame name Naujalio gatvėje, gimė ir užaugo pats garsiausias, anot enciklopedijų, visų laikų Lietuvos kriminalinio pasaulio veikėjas.
H. Daktaro žmona Ramutė filmui pasakojo, kad dešimtmetės jų dukters mokykloje po vienos televizijos laidos buvo sušauktas klasės tėvų susirinkimas. Bendraklasiai H. Daktaro dukrai pasakė: „Tavo tėtis – žudikas“. Mergaitė, kaip jos mama pasakojo, labai išgyveno, nenorėjo eiti į mokyklą. Susirinkimo metu tėvams buvo paaiškinta, kaip jų vaikai gali ir turi klasėje interpretuoti informaciją, per televiziją išgirstą apie H. Daktarą.
„Teismo dar nebuvo, o visi kalba, kad Henrikas kalės iki gyvos galvos. Žurnalistai jau jį nuteisė.“ Paklausta, ar įsivaizduoja gyvenimą “be jo“, H. Daktaro žmona po labai ilgos pauzės pasakė: „Kaip čia atsakyti į tą klausimą? Nenorėčiau įsivaizduoti. Negalvoju apie tai. Kol kas negalvoju... Aš jau dabar be jo gyvenu. Kam iš viso gyventi, jei tikėtum, kad jį nuteis kalėti iki gyvos galvos? Kam vaikus auginti?... Kur buvo ta teisėsauga prieš penkiolika metų? Kodėl tada jam tokių kaltinimų nepateikė?...“
Apie visa tai, tik išsamiau – ketvirtadienį, 20.00 val., per LNK. „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.