Jos teigimu, lietuvių jautrumas asmenvardžių rašybos pakeitimams paaiškinamas tuo, jog mūsų kalba buvo išsaugota per vargą ir kraujus: patyrėme polonizaciją, spaudos draudimo metus, rusinimą, keletą okupacijų. Tuo tarpu priešiškumas homoseksualams, jos nuomone, ilgainiui turėtų blėsti, mat lietuviai tik dabar ėmė apie tai kalbėti.
„Paprasčiausiai iki šiol atvirai apie tai nebuvo kalbama, gėjai gyveno kartu, bet lietuvių kultūros dalis buvo apie tai nekalbėti. Tas pats buvo ir tarybiniais metais“, - interviu DELFI pasakojo JAV lietuvė D. Budrytė.
Lietuviai chroniškai nepasitiki valdžia, Seimu, Vyriausybe, partijomis, teismais ir kitomis teisėsaugos institucijomis, pasitiki tik prezidente. Kaip manote, kas nutiko per šiuos dvidešimt nepriklausomybės metų, kad priėjome prie tokio visų nepasitikėjimo visais?
– Aš norėčiau palyginti Lietuvos ir JAV padėtį. Kaip tik skaičiau straipsnį, kur aptariamas žemas pasitikėjimas institucijomis, pavyzdžiui, Seimu. Aš nenoriu ginti Seimo, bet jeigu lygintume su JAV, čia pasitikėjimas Kongresu irgi yra žiauriai žemas, tiesiog juokingas – vos daugiau negu 20 proc. Amerikoje, kur yra konsoliduota demokratija, žmonių pasitikėjimas Kongresu katastrofiškas, nors Kongresas visai neseniai prastūmė didžiulę sveikatos apsaugos reformą.
Mes to paties negalime pasakyti apie Lietuvos Seimą, nes tokio didelio proveržio per pastaruosius porą metų nebuvo, bet keliu tokią hipotezę, kad tai galbūt konsoliduotos demokratijos požymis. Kaip tik DELFI buvo klausimas, ar jūs ruošiatės balsuoti ateinančiuose rinkimuose? Jeigu aš gerai atsimenu, apie 30 proc. žmonių sakė: nenoriu balsuoti, aš esu abejinga masė ir man gerai.
Kas yra įdomu, apie 40 proc. amerikiečių yra tokia abejinga, pilka masė, kurie nebalsuoja, kuriems svarbu tik prisikimšti pilvą, gauti darbą, automobilį ir panašiai. Čia reikėtų daugiau apie tai pagalvoti, bet dvidešimt demokratijos metų Lietuvoje nėra tiek mažai. Tai nėra ir daug, bet ir nėra tiek mažai. Aišku, politikos lygis nėra labai aukštas, galėtų būti daug aukštesnis.
Kas mane labiausiai jaudina, tai nepasitikėjimas teismais. Čia man atrodo yra tikrai blogai. Teisinėje valstybėje, kai nėra pasitikėjimo teismais, tai čia jau didelė problema. Bet nemanau, kad nepasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, prezidente (jeigu jis atsiras), būtų kažkas nenormalaus. Tik nepasitikėjimas teismais yra tikrai blogai.
Tai jūs manote, kad nepasitikėti valdžia iš esmės yra natūralus dalykas?
– Taip. Galime pasižiūrėti į bet kurią konsoliduotą demokratiją, žmonės tiesiog yra labai kritiški. Galime pažvelgti kad ir į prezidento instituciją JAV: tik ateina naujas prezidentas, visi nepaprastai juo pasitiki, galvoja, kad jis kalnus vers. Net ir pasitikėjimas Baracku Obama smunka, nors kai jis laimėjo rinkimus, neatrodė, kad pasitikėjimas smuks taip greitai. Pasitikėjimas juo krito netgi ir po sėkmingo bei labai reikalingo sveikatos apsaugos reformos stūmimo.
Aš lyginu su tuo, ką pažįstu, ir manau, jog žiūrint į visus demokratinės valstybės požymius, viskas panašu. Bet išties blogai tai, kad žmonės nemano, jog valstybė gina jų teisinius interesus. Tai ypač išryškėjo per pedofilijos skandalą – pasirodė ryškiausiai šio nepasitikėjimo pusė.
Kalbant apie nepasitenkinimo reiškimo būdus demokratinėse valstybėje, Vakarų Europos valstybėse vykstantys streikai ir demonstracijos laikomi puikiu tų visuomenių bruožu – esą tų šalių piliečiai moka apginti savo interesus, nesileidžia mulkinami interesų grupių ar politikų. Tuo tarpu Lietuvoje taip pat susidūrėme su nepaklusnumu, kai Drąsiaus Kedžio rėmėjai neleido vykdyti teismo sprendimo perduoti mažametės jo dukters mamai. Tačiau čia, atrodo, nepaklusnumas peržengė ribas. Kodėl taip yra?
– Na, viena galiu pasakyti, jog tai, kad žmonės gali reikšti savo nepaklusnumą, yra gerai: gerai, kad gali išeiti į gatves, kad gali būti demonstracijos. Aš, deja, nespėjau atvažiuoti, kai Lietuvoje vyko gėjų eitynės, kuriose dalyvių buvo mažiau nei policininkų. Čia, aišku, visuomenės tolerancijos klausimas...
Idealizuojant tą nepasitenkinimo reiškimą, būtų puiku, jei visi piliečiai būtų gerai išsilavinę, rašytų laiškus Vyriausybei, būtų susitikimai su politikais, kur politikai klausytų žmonių nuomonių ir į jas labai rimtai žvelgtų.
Be to, mano nuomone, idealioje demokratijoje, jei kalbėtume apie pozityvų nuomonės reiškimą, neturėtų būti suskirstymo į elitą ir runkelius, kad net nebūtų termino „paprasti žmonės“ turint mintyse, kad prasčiokai riaušes kelia. Problema ne ta, kad yra neigiamas ar teigiamas nepasitenkinimo reiškimo būdas, bet ta, jog Lietuvoje didelis susiskirstymas – elitas ir tie prasčiokai.
Kartas nuo karto tie prasčiokai pareiškia savo nuomonę. Pilietinėje visuomenėje tas susiskirstymas turėtų dingti, ji turi būti vienalytė visuomenė, kur kiekvieno nuomonė būtų gerbtina. Tuomet ir tie išraiškos būdai visi atrodys priimtini – ar tai demonstracija gatvėje ar laiško rašymas, susitikimas su politiku.
Vakarų politinėje mintyje yra vadinamoji civil rights idėja. Jos principas yra visų piliečių lygybė. Bet tai nėra ekonominė lygybė, nėra socialinė lygybė, bet lygybė politiniame diskurse, komunikuojant su Vyriausybe tai yra pagrindinis principas. Man atrodo Lietuvoje to nėra, todėl ir susidaro toks skirtumas.
Jūs norite pasakyti, kad protestuotojai Graikijoje ar Prancūzijoje jaučiasi lygūs su sprendimų priėmėjais ir tarsi reikalauja, kas jiems priklauso, o Lietuvoje protestuojama tik dėl to, kad žmonės nebeapsikenčia nepakeliamomis sąlygomis?
– Taip. Ir kiek man teko žiūrėti gėjų eitynių vaizdus, kiek tai buvo nušviesta tarptautiniu mastu, tai atrodė vaje vaje vaje...
Ir kaip atrodė Lietuva vykstant šiam renginiui?
– Atrodė taip, tarsi žygiuotų saujelė aktyvistų, ir aplink dūmai... Aktyvistai atrodė labai drąsūs, palaikomi tarptautinės bendruomenės, o aplink tamsiosios masės. Galbūt tame buvo tiesos. O vertinant, ar faktas, kad eitynės įvyko policininkų apsuptyje, buvo teigiamas dalykas ar neigiamas dalykas, sunku pasakyti. Tarkime, tarptautinės bendruomenės mastu tai, kad įvyko toks renginys, atrodo labai teigiamas dalykas, bet, daugumos piliečių nuomone, neigiamas.
Gėjų eitynių priešininkai aiškindami savo argumentus nuolat pabrėžė patriotiškumą, tikėjimą, šeimą bei lietuvių kultūros svarbą. Tai buvo pagrindiniai jų gynybiniai elementai, iš esmės reiškiantys, kad remdamas gėjų eitynes būtinai pamina tėvynės meilę, šeimą, religiją. Tas patriotizmo ir lietuviškumo motyvas yra labai dažnas. Kaip manote, kodėl kyla tokia baimė prarasti lietuviškumą, šeimos vertybes, tikėjimą?
– Paprasčiausias atsakymas būtų toks, kad čia ne vien tik Lietuvos problema. Vyksta globaliniai procesai, kurie ypatingai svarbūs jaunoms valstybėms. Į 1989 m. galime žiūrėti kaip į globalizacijos pradžią: nuo to laiko mes kūrėme savo nacionalinę valstybę, telkėme tautą. Tai buvo labai geras jausmas, aš buvau tuomet Vilniuje – tai tikrai buvo labai labai geri metai.
Ir tuomet patriotizmas jungė žmones, buvo nesvarbu, iš kokios esi socialinės klasės, turtingas ar neturtingas. Tai buvo tikrai nuostabus jausmas. Apytiksliai 1989-1992 m. tas patriotiškumas ar nacionalizmas (kaip mes jį bepavadinsime) visus jungė ir siejo.
Siejo ir bažnytinis elementas, žmonės labai džiaugėsi atgavę bažnyčias. Buvo ir etninis elementas – dainos, šokiai... Ir liberalus elementas, kuris reiškė, kad atgavę nepriklausomybę mes pasisukome veidu į Vakarus, kad galime tapti Europos dalimi. Tie visi elementai tuo laikotarpiu vienas su kitu nebuvo supriešinti, nebuvo labai politizuojami.
Bet po 1989 m. Lietuva tapo atvira globalioms įtakoms, globaliems iššūkiams, o pasaulinė, kosmopolitinė kultūra yra labai įvairialypė, net pačiuose Vakaruose yra srovių, kurios viena su kita nesusikalba. Pavyzdžiui, Nyderlanduose gėjų teisės ir nacionalizmas nėra supriešinami, bet ten „blogiečiais“ laikomi musulmonai, imigrantai, kurie neva kelia grėsmę nacionalinėms vertybėms.
Aš manau, kad ateityje šis klausimas bus išspręstas – kuo labiau Lietuva integruosis į Vakarus, tuo labiau vertybės keisis, žmonės taps tolerantiškesni. Paprasčiausiai iki šiol atvirai apie tai nebuvo kalbama, gėjai gyveno kartu, kūrė, dirbo, bet lietuvių kultūros dalis buvo apie tai nekalbėti. Tas pats buvo ir tarybiniais metais, apie kuriuos jau daug kalbėta.
O savo kalbos laikymasis ir saugojimas, mano nuomone, visgi išliks. Man atrodo, kad tai aktualu visoms mažoms tautoms – kaip išlaikyti savo kalbą, kaip išlaikyti kultūrą, savo savitumą. Iš kitos pusės, atrodo, kad Europos Sąjunga skatina kalbų saugojimą.
Kalbant apie kalbos išsaugojimą, Lietuvoje buvo diskutuojama galimybė vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti visais lotyniško pagrindo rašmenimis, bet siūlymas buvo atmestas, nors jis galėjo pagerinti dvišalius mūsų santykius su Lenkija, kurie nėra ypač puikūs. Kaip manote, kodėl kiek liberalesnis asmenvardžių rašymas asocijuojasi su identiteto, kalbos praradimu?
– Atsakydama į šį klausimą, dar norėčiau sugrįžti į mūsų pokalbį apie gėjų teises. Labai įdomus klausimas, kaip valstybės reaguoja į tarptautinės bendruomenės spaudimą. Jūs klausėte, kodėl yra taip, kur problema dėl gėjų teisių, dėl pavardžių rašymo. Ką mes pastebime abiem atvejais? Pastebime tarptautinį spaudimą ir nemažą. Pavyzdžiui, gėjų eitynių atveju spaudimas buvo tikrai nemažas .
Man atrodo, kad bet kuriuo atveju, kai pastebimas tarptautinis spaudimas, visuomet tam tikra visuomenes dalis reaguoja neigiamai. Atrodo, kodėl čia mums aiškina ir taip toliau, ir taip toliau. Net jeigu pasižiūrėtume į JAV, ką ten nedaromas tarptautinis spaudimas? Ypač dėl mirties bausmės. Būtent kai prasideda tarptautinis spaudimas, jis įaudrina kai kurias grupes, žmonių vaizduotę. Kartais tas spaudimas, jei jis aršus ir neatsižvelgiantis į vietines realijas, pablogina situaciją.
Dėl vardų ir pavardžių rašymo klausimo, mano nuomone, būtinai reikia gerbti tautinių mažumų teises, bet šiuo atveju reiktų atsižvelgti į labai sunkų ir sudėtingą Lietuvos bei lietuvių kalbos kūrimo kelią. Mano vyras Charles C. Perrinas, kuris yra istorikas, rašo tiriamąjį darbą apie XIX amžiaus lietuvių kalbą ir patriotiškumą, daro lyginamąją analizę apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos situaciją, kaip buvo sunku sukurti sąlygas lietuvių kalbai ir kalbos įsitvirtinimui. Ar mūsų kaimynai ir tarptautinė bendruomenė visuomet į tai atsižvelgia? Kad gal nelabai.
Lietuvos lenkai irgi turėtų suprasti, kad didelę dalį lietuviu kankina didelis nesaugumo jausmas, atrodo, jeigu pradėsime keisti vardus ir pavardes, tai kas bus toliau? Aišku, pasižiūrėjus globaliu mastu, atrodo, kas čia tokio? Bet, manau, šiuo atveju daug ką reiškia istorinė atmintis ir jos politizavimas.
Seimas labai neseniai priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis užgaulus sovietų arba nacių vykdytų nusikaltimų neigimas arba pateisinimas gali grėsti laisvės atėmimu iki dvejų metų. Kaip manote, ar šis kelias, bausmių kelias yra tikslingas? Tokia praktika taikoma ir Europos valstybėse, bet kiek tai efektyvu, jūsų nuomone?
– Mano asmenine nuomone, daug efektyvesnis kelias – tų pačių tikslų siekti per švietimo sistemą. Pavyzdžiui, Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdo labai daug gerų projektų. Ta komisija, kiek aš suprantu, mėgina bendrauti su mokytojais, šviesti. Ir tai yra labai gerai, man atrodo, čia yra daug efektyvesnė priemonė negu draudimas.
Nes bet kokiam draudimui kalbėti apie sovietų ar nacių nusikaltimus bus priešininkų, kurie sakys, ką mes čia darome, kiekvienas demokratinės valstybės pilietis turi turėti teisę kalbėti tai, ką jis nori. Čia yra didelis skirtumas tarp Europos ir JAV, nes Amerikoje tokio draudimo nėra, atseit gali kalbėt, ką nori.
Pavyzdžiui, buvo vienas įdomus, plačiai nuskambėjęs atvejis. Viena garsi ir patyrusi žurnalistė Helen Thomas, kuri yra dirbusi Baltuosiuose rūmuose, birželį davė interviu žurnalistams ir pasakė, kad žydams reikia išsinešdinti iš Palestinos. Ką tai reiškė jai? Ji prarado savo autoritetą, buvo didelis skandalas, juk mes kalbame apie vieną seniausių ir žinomiausių Amerikos žurnalisčių.
Ši antisemitinė pastaba visiškai nebuvo toleruojama. Ar yra įstatymas, draudžiantis taip sakyti? Ne, jo nėra. Bet per švietimo sistemą per visuomenės nuomonę yra sudaryta tokia atmosfera, kad visuomenė to netoleruoja. Ypač jei tamsta esi visuomenės veikėjas, tau negalima to sakyti ir taškas. Buvo kas sakė, o kur žodžio laisvė, kodėl ji negali taip kalbėti, tačiau įsikišo net prezidentas, buvo pasakyta, kad taip kalbėti negalima, kad antisemitinės pastabos niekada nebus toleruojamos. Ar tai veiksminga? Veiksminga.
Jeigu peršoktume šiek tiek į užsienio politikos sritį, norėčiau paklausti, ką manote apie Lietuvos užsienio politiką? Kalbama, kad mūsų šalis nebėra proamerikietiška, kad tapo nuosaikesnė Rusijos atžvilgiu, galbūt pragmatiškesnė. Ar jūs matote tokį virsmą?
– Kas iš tiesų matosi, tai nebėra tokio meilės apogėjaus, koks buvo su prezidentu George W. Bushu 2002-2004 m. Bet jeigu paskaitytume metinį prezidentės pranešimą, tai mes matome kelis dalykus: aišku, svarbiausia yra žmogus, visas pranešimas apie gerovę ir žmogų, na, ir vienas sakinys, kuriame susumuoti užsienio politikos prioritetai.
Kiek pamenu, tai buvo eurointegracija (bet tai jau senas tikslas, nuo 1991 m.), antras prioritetas buvo euroatlantinių santykių stiprinimas (suprask, geri santykiai su Amerika) ir trečias – gerų santykių su kaimynais palaikymas (tai čia tikriausiai reikia suprasti, su Rusija ir taip toliau). Ką galime pastebėti, ko nėra šiame metiniame pranešime, kas galbūt atrodė buvo svarbu Lietuvos užsienio politikos prieš D. Grybauskaitės erą?
Man atrodo, nėra retorikos apie demokratijos plėtrą tokiose šalyse, kaip Gruzija, Ukraina. Šito elemento nėra. Anksčiau man atrodė, kad ši demokratijos plėtra, ypatingai Gruzijoje, buvo labai labai svarbus elementas Lietuvos-JAV santykiuose, tai buvo tokia bendra veiklos sritis.
Kas kaltas dėl tų transatlantinių santykių atšalimo? Kalta ir Amerika, nors deklaruojama kitaip – Estijoje vykdomi mokymai, parodant, kad Amerika vis dar rūpinasi Baltijos valstybėmis. Tačiau pradėjęs eiti pareigas B. Obama pasakė: mes norime „perkrauti“ („re-set“) santykius su Rusija. Žinoma, tarp išeivių iš Baltijos valstybių visiems pasišiaušė plaukai, ką tai reiškia.
Ką aš matau, kad JAV dabar labai svarbūs kiti klausimai: aplinkosaugos krizė dėl naftos išsiliejimo, sveikatos apsaugos sistemos reforma, ekonominė krizė, tokios vidinės problemos. Klausimų kelia ir imigracijos reforma. Dabar JAV nėra to didelio noro lyderiauti pasauliniu mastu. Reikia pripažinti, kad keičiasi ir pasaulis – kyla Kinija, Brazilija, Rusija.
Lietuva ir Europa gali stengtis stiprinti tuos santykius ir juos reikia palaikyti, bet ar įmanoma sugrąžinti tokį glaudų bendradarbiavimą, kaip norėtųsi, bendradarbiavimą, kuris būtų naudingas Lietuvai, tai, manau, būtų sunku. Lietuva gali labai stengtis, bet reikia pažvelgti į globalesnius pokyčius. Tiesiog tai gali būti neįmanoma.
Ar jūs nemanote, kad G.W. Busho dėmesys Rytų Europos regionui apskritai buvo tiek didelis, kad net neatitiko geopolitinės regiono svarbos?
– Na, kaip, man atrodo, tas dėmesys padėjo kai kurioms valstybėms. Ypač kalbant apie Lenkiją, išaugo valstybės pasitikėjimas. Bet apskritai, manyčiau, kad G.W. Busho prezidentavimo bruožas tas, kad jis labai vertino lojalumą – tiek savo komandos narių, tiek užsienio partnerių. Kai buvo Irako krizė ir visa Rytų Europa, G.W. Busho administracijos akimis žiūrint, pademonstravo lojalumą Amerikai, už tai buvo atlyginta dėmesiu.
Šio principo G.W. Bushas laikėsi. Ar tai padėjo JAV jos interesų požiūriu? Manau, kad nelabai. Ar iš tiesų buvo galima tikėtis, kad tokie santykiai išsilaikys ilgai? Manau, kad ne. Net jeigu prezidentu dabar būtų respublikonas Johnas McCainas, kažin, ar mes matytume besitęsiančius ypač šiltus santykius, nes darosi aišku, jog Amerika turi labai daug vietinių problemų bei interesų ir Lotynų Amerikoje, Meksikoje. Manau, kad Rytų Europos regionas nebūtų pajėgęs išlaikyti JAV dėmesį bet kokiu atveju.
Kaip jūs vertinate, kad Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė nevyko į Prahą susitikti su B. Obama ir vietoje savęs delegavo premjerą? Arba kad ji viešai pareiškė, jog Lietuva nepriims Gvantanamo kalinių, kol JAV nepateiks informacijos apie slaptus neva Lietuvoje veikusius CŽV kalėjimus?
– Aš žinau, kad prezidentė dėl to susilaukė labai daug kritikos, bet dėl Gvantanamo kalinių nepriėmimo, tai, tiesą sakant, o kodėl Lietuva turėtų juos priimti? Ar tai duotų daugiau naudos negu žalos? Prezidentė labai aiškiai pasakė – pagrindinė užsienio politikos kryptis yra europinės struktūros, europeizacija. O kalinių ar kalinio priėmimas nebūtinai būtų teigiamai įvertintas Vakarų Europoje.
O dėl D. Grybauskaitės nesusitikimo su B. Obama, tai aš nemanau, kad tai labai didelis dalykas. Aš gerbiu tų žmonių nuomonę, kurie teigia, jog prezidentės žingsnis buvo nederamas, bet, kiek aš suprantu, ji turėjo svarbių susitikimų tuo pačiu metu, kurie Lietuvos nacionaliniams interesams galbūt buvo svarbesni nei susitikimas su B. Obama. Man atrodo, kad ji pasielgė pragmatiškai.
Ar B. Obamai Baltijos šalys labai svarbios? Deja, ne. Norėčiau, kad būtų svarbios, bet, deja, taip nėra. Ar B. Obamos širdis pradėjo kraujuoti, kad jis nepamatė D. Grybauskaitės? Man atrodo, ne. Simboliniu požiūriu, čia, aišku, atrodo, baisu, bet iš tiesų ypač šiais metais pasidarė aišku, kad Lietuvai svarbiau integravimasis į europines struktūras, o JAV – savos problemos.
Kadangi didžiosios Europos valstybės linkusios sudaryti sandėrius su Maskva, ankstesnė Lietuvos valdžia laikėsi nuoseklios pozicijos: Rytų Europos regionas turėjo būti tarsi pleištas, trukdantis megzti Berlyno, Paryžiaus ir Maskvos draugystę, tam buvo pasitelkiamos JAV. Jeigu šiuo metu mes kalbame apie europinę kryptį, ar nėra taip, kad mes patys sau kišame koją, nes pasitikime partneriais, kurie į Rusiją žvelgia kaip į neišnaudotą potencialą, partnerę?
– Taip, jei mes žiūrėsime į Paryžiaus interesus, netgi Londono, tai jų santykis su Rusija ir požiūris į šią valstybę visuomet bus kitoks nei mūsų. Čia nėra net klausimo apie tai. Bet iš kitos pusės politika yra menas išnaudoti geriausias galimybes, reikia tiesiog pripažinti, kad Lietuvai alternatyvos nėra, nes JAV dėmesys krypsta į kitus regionus.
Kartais sakoma, kad JAV „darosi rudesnė“, tai reiškia, jog vis didesnę jos gyventojų dalį sudaro išeiviai iš Lotynų Amerikos bei jų palikuonys. Vadinasi, JAV dėmesys natūraliai krypsta į Lotynų Ameriką, taip pat kitus regionus. Tokie pokyčiai neišvengiami.
Europai, kaip geografiniam regionui, taip pat reikės labai susiimti ir pagalvoti, kaip išlaikyti eurą, konkurencingumą ir panašiai. O Lietuva transatlantinius ryšius bent iš dalies gali stiprinti pasitelkdama užsienio lietuvius.
Beje, Lietuvoje jau kuris laikas svarstoma, kam palikti galimybę išlaikyti dvigubą pilietybę. Viena vertus, esame maža tauta, tai lyg ir turėtume norėti išlaikyti glaudų ryšį su išeiviais, bet, kita vertus, Konstitucinio Teismo verdiktas buvo aiškus – pilietybė ne žaislas, ji nepardavinėjama ir šiaip sau nesuteikiama. Kokių jums minčių kyla šia tema? Kodėl tai yra problema?
– Amerikos lietuvių bendruomenės požiūris į šį klausimą yra aiškus, mes už dvigubą pilietybę. Žmonės dėl įvairių priežasčių paliko Lietuvą – kas dėl meilės, kas dėl darbo. Tas Lietuvos piliečio pasas iš tiesų brangus dalykas, ypač jei didesnę metų dalį praleidi ne Lietuvoje. Tai toks emocinis dalykas, tarsi ryšys su Lietuva.
Aš iš tiesų suprantu Konstitucinio Teismo sprendimą, kiekvienoje teisinėje valstybėje jį reikia gerbti, bet, žvelgiant iš mano siaurų asmeninių interesų rato, man būtų labai gerai, jeigu būtų dviguba pilietybė. Juk ir Izraelyje daugelis žydų negyvena, bet turi pilietybę ir ši valstybė jiems labai daug reiškia. Taip ir mums – nors į Lietuvą atvažiuojame keletui mėnesių, bet Lietuva tikrai labai daug ką reiškia.
Norėtųsi tikėti, kad tas pilietybės supratimas išsiplės ir kad ateityje požiūris į dvigubą pilietybę bus pragmatiškesnis – kiek yra svarbu palaikyti ryšį su lietuviais, kurie išvažiavo. Jeigu iš tiesų tai svarbu, tuomet manau, reikia žvelgti pragmatiškiau. Tai ne vien teisinis klausimas.
Teisiniu požiūriu aš suprantu Konstitucinio Teismo sprendimą, tačiau bet kas, kas studijuoja politikos mokslus, žino, jog šiuo klausimu egzistuoja daug požiūrių. Keletas jų – post-modernistinis, feministinis, kurių idėja ta, jog šalies piliečiai ne tik balsuoja, kovoja už tėvynę ir miršta. Pilietybė, pilietiškumas labiau suvokiami kaip bendravimas erdvėje.