Statistika rodo, kad įprasta reabilitacija padeda maždaug 40 proc. asmenų, likusieji vėl pradeda vartoti. Šio projekto sėkmės rodiklis siekia 90 proc. „Kaip per rinkimus Leonido Brežnevo laikais“, – neseniai vykusiame renginyje „Versli Lietuva“ juokėsi A. Černiauskaitė.
Susivienijo savivaldybė, verslininkai ir nevyriausybininkai
„Mano guru“ duris atvėrė 2004 m. rugpjūtį, o pernai rudenį buvo pripažinta svetingiausia Vilniaus kavine. Baro valgiaraščio pagrindą sudaro salotos, sriubos ir panašūs patiekalai. Jame nuo pat pirmųjų dienų nerūkoma ir neparduodami alkoholiniai gėrimai.
Tačiau labiausiai šią vietą iš kitų išskiria darbuotojų kolektyvas – jame dominuoja buvę narkomanai, baigę reabilitacijos įstaigų programas. Salotų baras yra tarsi pradinis laiptelis buvusiems narkomanams grįžti į visuomenę ir darbo rinką, galimybė užsidirbti.
Užsienyje nusižiūrėtą projektą 2002-aisiais incijavo sostinės meras Artūras Zuokas. Jo ėmėsi Vilniaus priklausomybės ligų centras ir bendrovė „Viršupis“, įkūrę viešąją įstaigą „Socialiniai paramos projektai“. Tokiu būdu jėgas suvienijo trys šakos: privatus verslas, gavęs paskolą iš banko, savivaldybė, suteikusi patalpas, ir nevyriausybinė organizacija.
Kaip pasakojo A. Černiauskaitė, socialinės įmonės pradėjo kurtis XIX a. pradžioje ir šiandien yra paplitusios Vakarų Europoje. Geriausiu jų pavyzdžiu pranešėja pavadino itališkus socialinius kooperatyvus, kurių priskaičiuojama 72 tūkst. Šiuose kooperatyvuose, veikiančiuose pagal verslo principus, įdarbinami tam tikrų visuomenės grupių atstovai.
Kooperatyvai užsiima įprasta veikla – sodinininkyste, žemės ūkiu, gamyba, leidyba, paslaugomis, tačiau juose plušantys žmonės nėra įprasti darbuotojai. Jiems darbo rinkoje sunku konkuruoti su kitais, jie patiria diskriminaciją. Socialinės įmonės sulaukia valstybės paramos.
„Sakysite, kad rėmimas yra rinkos iškraipymas, nes jos tampa privilegijuotos? Bet kai pažiūrime, kiek valstybei kainuoja mokėti pašalpas, suteikti paslaugas žmonėms iš atskirties grupės, pamatome, kad sveikiau remti tokias įmones – socialinius kooperatyvus, kad žmonės galėtų dirbti ir užsidirbti.“
Panašių įmonių esama ir Lietuvoje, bet jos esą skiriasi nuo vakarietiškųjų. Mūsų šalyje, pasak A. Černiauskaitės, dominuoja dar gana primityvus supratimas – dažniausiai remiamas neįgaliųjų įdarbinimas, tam tikrą skaičių negalią turinčių žmonių įdarbinusi įmonė gauna paramą – darbo užmokesčio kompensaciją, tačiau retai siūlo konkurencingus produktus ar paslaugas, neparduoda jų pakankamai arba tiesiog išnaudoja pigią darbo jėgą.
Kuriant „Mano guru“ bandyta iškart nušauti kelis zuikius: atidaryti salotų barą, kitaip tariant, užsiimti pelno siekiančiu maitinimo verslu, propaguoti sveiką gyvenseną, šviesti visuomenę ir laužyti stereotipus apie buvusius narkomanus, juos mokyti ir suteikti pirmą darbo vietą su legaliomis pajamomis, prisidėti prie socialinės reintegracijos. A. Černiauskaitės teigimu, nors sprendimas į meniu neįtraukti alkoholio yra sunkinanti aplinkybė, jis kol kas pasiteisina – salotų baras yra populiarus.
Beje, „Mano guru“ neturi socialinės įmonės statuso, mat buvę narkomanai nepriskiriami remtiniems asmenims. Reintegracijos projektas iki šiol buvo finansuojamas Europos Sąjungos (ES) lėšomis, o kavinė įrangai įsigyti paėmė paskolą iš banko. Kaip tikino A. Černiauskaitė, baras nežada užverti durų – buvo pratęsta patalpų panaudos sutartis su savivaldybe, pajamos iš maisto garantuoja finansinį stabilumą, o kitąmet baigus grąžinti paskolą bus galima nebeimti paramos iš ES fondų ir verstis savomis lėšomis.
Per krizę projektas išpopuliarėjo
Priklausomybės nuo narkotikų atsikračiusiems žmonėms įsidarbinti nėra lengva, ir ne vien dėl neigiamo aplinkinių požiūrio. Įnikęs į kvaišalus žmogus praranda darbą, ryšius su artimaisiais ir draugais, materialinę gerovę, galiausiai seka psichologinė atskirtis, kuomet jis nebemoka grįžti į normalų gyvenimą. Kitų valstybių patirtis rodo, kad prireikia maždaug penkerių metų, ilgo darbo ir nemažų pastangų, kad buvęs narkomanas galėtų vėl visiškai integruotis į visuomenę.
A. Černiauskaitės žodžiais, virš žmogaus visą gyvenimą kabos Damoklo kardas, kad jis vėl gali palūžti. „Šie žmonės ypatingi, jie susiduria su kompleksinėmis problemomis, todėl reikia kompleksinių priemonių joms įveikti. Reintegracija prisijungia prie kitų reabilitavimo priemonių. Po detoksikacijos asmuo 7-9 mėnesiams patenka į uždarą reabilitacijos bendruomenę, kur atsikrato priklausomybės. Tuomet reikia jį reintegruoti – nepaleisti į gatvę baso ir pliko. „Mano guru“ apsiėmė tai atlikti.“
Anot pranešėjos, reintegracija turi sekti iškart po reabilitacijos – negalima palikti laiko blaškytis, nes žmogus gali grįžti į draugų ratą ir vėl pradeda svaigintis. Skirtingai nuo reabilitacijos bendruomenės, reintegracija vyksta ne uždaroje, apsaugotoje, o atviroje erdvėje, vidury mieste. Šis procesas atveria savęs ugdymo galimybes ir suteikia sąlygas mokytis darbo vietoje.
Žmonės į „Mano guru“ atkeliauja iš reabilitacijos bendruomenių – šis etapas būtinas, nes tai yra papildomas garantas, kad reintegracija pavyks. Prieš krizę žmones buvo sunkiau privilioti, tačiau dabar, kai darbą sunku rasti net problemų su narkotikais neturėjusiems žmonėms, jie patys ieško galimybių prisijungti prie baro komandos.
Naujokas šešis mėnesius mokosi, dar tiek pat dirba virėju, barmenu ar padavėju, o tuomet, jau turėdamas teorinių ir praktinių žinių, patenka įpraston darbo rinkon, sulaukęs ne tik darbdavio rekomendacijos, bet ir pagalbos ieškant nuolatinio darbo. Kasmet šį „universitetą“ įveikia maždaug trys dešimtys žmonių.
„Bendros reabilitacijos sėkmė siekia maždaug 40 proc. – tiek žmonių įveikia ligą, kiti dažniausiai pradeda vėl vartoti. „Mano guru“ projektų sėkmės rodiklis – 90 proc. Kaip per rinkimus L. Brežnevo laikais. Tokia reintegracijos forma – per darbą – yra veiksminga ir galbūt pati veiksmingiausia“, – kalbėjo A. Černiauskaitė.
Socialinė reintegracija vyksta įprastoje kavinėje, kad kiekvienas galėtų susikurti gyvenimo tobulinimo planą. Darbas bare tėra tolesnio gyvenimo startas: kai kurie žmonės nusprendžia nebedirbti šioje srityje ir tęsia studijas, stoja į universitetą, siekia kitos profesijos, išvažiuoja į užsienį.
Kartu dirbančių profesionalų ir psichologo palaikymas sveikstančius žmones kasdien motyvuoja nesustoti. Įsilieję į projektą jie susikuria ir materialinį pagrindą, mat buvę narkomanai dažnai gyvenimą pradeda nuo nulio, kartais neturi pinigų net troleibuso bilietui, jau nekalbant apie būstą.
„Mano guru“ darbuotojai specialiai apmokomi dirbti su buvusiais narkomanais. „Tam reikia pasiruošti – šių žmonių nuotaikos svyruoja, jie sunkiai susikaupia, negali savęs suvaldyti, neklauso, užmiršta, kyla konfliktų iš niekur. Kolektyvas išmokomas toleruoti ligos požymius, kurie ilgainiui išnyksta“, – pasakojo pranešėja.
Jos žodžiais, panašaus projekto gali imtis bet kuri įmonė, įtraukdama įvairias grupes – tautines mažumas, anksti iš mokymosi proceso iškritusį jaunimą . Žmonėms, atsikračiusiems priklausomybės, tai yra langas iš mažo pasaulėlio. Tai esą svarbu ir visam miestui – ateidami klientai paremia socialinę iniciatyvą, mokosi tolerancijos, vartoti ne daiktus, o vertybes.