Iš žurnalisto žmonos Laimos Lingienės parodymų Vilniaus miesto prokuratūrai: „Apie pusę devintos Vitas išėjo iš namų. Po pažastimi nešėsi magnetofoną. Po kelių minučių išgirdau šūvius. Į tai nekreipiau dėmesio, nes vaikai kartais kieme sprogdina petardas. Dukra priėjo prie lango ir pasakė, kad guli mūsų tėvelis.“
Vito Lingio dukrai buvo aštuoneri. Jam pačiam – trisdešimt treji metai.
Kodėl tai „sujaudino“ esančius valdžioje?
Šis nužudymas ypač sukrėtė Lietuvą. Jos žmones. Tai neatsitinka dažnai. Žinomas žurnalistas nušautas daugiabučio kieme prie seno „Opel“ markės automobilio. Visus sujaudino, kad buvo jaunas, liko našlė ir mažametė dukra. Toks žmogus neišvengiamai pelno simpatijas, nes su tokiu nesunku tapatintis daugeliui Lietuvos žmonių. Visus nustebino tai, kad šį kartą nušautas žurnalistas. Ši profesija, lyg karo lauko medikų. Juk į juos nešauna net priešai mūšių metu. Lietuvoje tais metais buvo toks aukštas nusikalstamumo lygis, kad žudynės jau nieko nebestebino. Vien tais metais nušautų ar kitaip nužudytų mūsų šalyje buvo beveik 600.
Bet iš tiesų stebina tai, kodėl būtent šis nužudymas sukėlė rimtą nerimą Lietuvos valdžiai, tai yra esantiems valdžioje? Tų, kurie valdžioje, nejaudina prie senų „Opelių“ nušauti piliečiai sulamdytais lietpalčiais. Su tokiais esantys valdžioje savęs netapatina. Viešai nekalbama, bet esančius valdžioje sujaudino skubiai sušaukto pasitarimo pas šalies prezidentą Algirdą Brazauską metu išgirsta operatyvinė informacija: neva yra sąrašas trijų valdžios žmonių, kuriuos taip pat planuojama nušauti. Renkant informaciją filmui, iš dviejų skirtingų tuomet aukštas pareigas ėjusių pareigūnų gauti du sąrašai su skirtingomis pavardėmis. Jų neskelbsime. Bendra tai, kad abiejuose sąrašuose minimas tuometis Seimo vicepirmininkas ir Prevencinio įstatymo iniciatorius Egidijus Bičkauskas.
Skaitydamas V. Lingio žudikų bylą negali atsistebėti, kokios didžiulės teisėsaugininkų pajėgos buvo mestos atskleisti šiam nusikaltimui. Į įtakingo dienraščio leidėjo nužudymą reaguota kaip į iššūkį pačiai valstybei. Bet net todėl, kad nužudytas žurnalistas, o todėl, kad buvo manoma: dabar dar neįvardyti nusikaltėliai gali pradėti šaudyti įtakingus Seimo ir Vyriausybės narius.
Kada policija dirba taip, kaip turėtų?
Tą kartą jau ir tada dažnai priekaištų sulaukdavę policijos tyrėjai dirbo kaip kriminalistų vadovėliuose aprašomuose pavyzdžiuose. Po nužudymo policija apklausė per 70 namo, kuriame gyveno V. Lingys, ir aplinkinių namų gyventojų. Išsiaiškinta, kas buvo tą rytą namie ir kas ką matė pro langus bei girdėjo. Apklausas atliekantiems policininkam prisakyta fiksuoti kiekvieną detalę, nes, ką gali žinoti, gal apklausų raportus skaitantiems bus už ko „užsikabinti“.
Ne vienas kaimynas tikino girdėjęs šūvius ir pro langą matęs du nubėgančius aukštaūgius jaunus vyrus. Išsiaiškinta ir tai, kad nužudymo išvakarėse gretimo namo kieme buvo sustojęs sidabrinės spalvos seno modelio BMW automobilis (vėliau į žurnalistą šovęs Igoris Achremovas patvirtins, kad buvo atvažiavęs apžiūrėti kiemą, kuriame turėjo nušauti „didelį žmogų su šuniuku“, kaip jam neva Jūrmaloje sakęs Borisas Dekanidzė – aut. past.). Kaimynai, pastebėję, kad iš automobilio išlipęs jaunas vyras vaikščiojo aplink V. Lingio namą. Elgėsi nenatūraliai. Jaunuolis dairėsi. Sutikęs pašalinius, rašoma policijos raporte, traukėsi į šalį. Buvo apsirengęs madingai, tačiau netvarkingai. Net tai pastebėjo viena visąlaik per langą žiūrinti kaimynė.
Kas visada labiausiai veikė Lietuvos teisėsaugą?
Filme bus papasakota, kaip pareigūnai gavo informacijos apie galimai žmogžudystę įvykdžiusius ir vykdytojų vaidmenį prisiėmusius jau buvusios „Vilniaus brigados“ smogikus. Kriminalistai tikina, kad 1993 m. vasarą „Vilniaus brigada“ buvo pradėjusi sklaidytis į mažesnes savarankiškai veikiančias grupeles. Tai atsitiko po to, kai tų pačių metų pavasarį pagrindinis jų lyderis B. Dekanidzė teismo sprendimu buvo deportuotas iš Lietuvos. O tai atsitiko tik po to, kai tas pats V. Lingys „Respublikoje“ didelėmis raidėmis išspausdino: „Ar Lietuvos teisėsauga nepajėgi iškraustyti kažkokio B. Dekanidzės?“ Lietuvos policija tik po šios publikacijos įvykdė teismo sprendimą. Įvykdė žaibiškai. Jau kitą dieną Vilniaus centre, Gedimino prospekte, tarp parduotuvės „Vaikų pasaulis“ ir centrinio knygyno kaukėti, automatais ginkluoti policininkai sustabdė B. Dekanidzės vairuojamą automobilį. Patį vairuotoją nuvežė iki Lietuvos – Latvijos sienos. Ten jam liepė vėl sėsti prie savo automobilio vairo ir priminė Lietuvoje nesirodyti, kol galios šis teismo sprendimas.
Latvijos pareigūnus Lietuvos prezidentas užmiršo
Visus laurus, atskleidžiant šį nusikaltimą, yra linkę sau prisiimti Vilniaus Vyriausiojo policijos komisariato (VPK ) buvusio ypatingojo ir jau legenda tapusio komisaro Jurijaus Britovo skyriaus pareigūnai, tuometinė VPK vadovybė ir Vilniaus miesto prokuratūros tardytojų grupė, vadovaujama prokuroro Antano Klimavičiaus. Iki šiol reikiamai nebuvo įvertintas Latvijos Vyriausiosios policijos valdybos (VPV) 6-ojo skyriaus (kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija – Aut. past.) indėlis.
Aukščiausiajame Teisme tie patys liudytojai, jau „pakonsultuoti“ Dekanidzių advokatų, pakeitė parodymus. Bet teismas patikėjo tuo, ką jie kalbėjo pirmosios apklausos metu.
Iš tiesų neteisinga, kad už šios bylos ištyrimą mūsų šalies prezidentas ordinais apdovanojo tik šešis Lietuvos pareigūnus. Šalia jų tada Prezidentūroje turėjo stovėti ir du latviai, apie kuriuos dalijantis laurus buvo pamiršta. „Na, mums smagu ir tai, kad bent Lietuvoje kolegų darbas yra deramai įvertintas“,- filmo autoriui Rygoje kalbėjo Latvijos policijos pulkininkas - leitenantas Sergejus Černionakas.
Keli nestandartiniai sprendimai
Netrukus po to visas ypatingasis Latvijos VPV būrys – trisdešimt pareigūnų – buvo atleisti iš darbo. Tiesa, taip mano jų kolegos Lietuvoje. Patys latviai, dabar užsiimantys privačių detektyvų veikla, filmo autoriui iš Lietuvos aiškino, kad paskutinė priežastis juos atleisti buvo tai, kad jie atliko dar vieną, sakykime, „nestandartinę“ užduotį.
„Mes išsiaiškinome ir vėliau nubraižėme schemą, kaip Latvijoje paskirstomos lėšos, gaunamos už naftos kontrabandą. Kas į tai yra įsipainiojęs? Kai viską surašėme, išsigandome. Schemoje buvo paminėta kone pusė tuometinės Latvijos vyriausybės narių. Buvome naivūs idealistai. Schemą, kaip kažką reikšmingo, nunešėme savo vadovybei. Vietoje pagyrimo, o iki jūsų Boriso sulaikymo mes buvome vien tik giriami ir apdovanojami, gavome pylos. Žodžiu, leido suprasti, kad įlindome ten, kur mums nederėjo. Pasakė: arba patys išeinate, arba sugalvosime, kaip jus atleisti. Mes pasitarėme ir visi išėjome“.
Dėl G. Dekanidzės mirties teko permontuoti filmą
Tai buvo latvių „nestandartinis“ sprendimas – padėti bičiuliui, kolegai iš Vilniaus J. Britovui. Komisaras iš Vilniaus pats nuvyko į Rygą ir kolegų paprašė surasti B. Dekanidzę. Jei pavyktų, sulaikyti. Kaip perduoti Lietuvai, tada pagalvosime, sakė. Komisaras suprato, kad oficialiu keliu nieko nebūtų pavykę. Informacijos nutekėjimas iš Latvijos VPV, Latvijos generalinės prokuratūros, Boriso tėvo - Georgijaus Dekanidzės - įtaka Latvijos aukščiausiems nusikalstamo pasaulio hierarchams, tų veikėjų ryšiai su aukštais to meto šalies valdininkais...
Būtent Rygoje filmo autoriui buvo pasakyta: „Ko jūs (turėta galvoje visa Lietuvos teisėsauga ir teismas, teisęs Borisą - aut. past.) taip sureikšminate to tėvelio sūnelio (Boriso – aut. past.) vaidmenį? Juokinga. Jūs jo tėvu pasidomėkite. Va tas tai stumbras (rus. „zubr“ – aut. past.). Mes juo domėjomės nuo „perestrojkos“ („perestrojka“ – paskutinis Tarybų Sąjungos gyvavimo etapas, kai šalies žmonėms buvo suteikta daugiau laisvių, buvo leista užsiimti individualia veikla ir iš to pelnytis, vykti į užsienio šalis – aut. past.) pradžios, kai Rygoje buvo įvykdytas ne vienas labai keistas ir rafinuotas žydų tautybės žmonių, išvykstančių iš Latvijos gyventi į užsienio šalis, dažniausiai JAV, apiplėšimas.
Apie tuos iš tiesų stulbinančiai įžūliai suplanuotus nusikaltimus, kurių planas pranoksta garsiausių Holivudo trilerių scenarijus, filmo autorius vylėsi pats pasikalbėti su Vilniuje ir netoli jo gyvenusiu Boriso tėvu. „Mes nenustatėme G. Dekanidzės konkretaus vaidmens toje schemoje. Gal jums pavyks“,- pasakojo buvę Latvijos pareigūnai, tą informaciją gavę iš Latvijos KGB. Gaila, nespėjome. G. Dekanidzė mirė šių metų sausį. Po jo mirties filmo „Kam buvo naudinga nušauti V. Lingį ?“ antroji dalis buvo permontuota. „Klausimai iš Rygos“ išimti.
Filmo autorius vylėsi, kad „išklausęs“ tuos klausimus ponas Georgijus pats būtų paskambinęs ir panoręs sužinoti, ką dar papasakojo buvę Latvijos KGB tardytojai. Bandymai susitikti su G. Dekanidze buvo nesėkmingi. Jo aplinkos žmonės, per kuriuos ponui Georgijui dar gerokai prieš mirtį buvo perduotas prašymas pasikalbėti, filmo autoriui sakė, kad pono sveikata labai silpna, jam ir taip pakanka išgyvenimų. Gal ir taip. Nieko nepadarysi.
Valstybinės sienos tada nebeliko...
„Borisas, tikėtina, nepriėmė nė vieno rimtesnio sprendimo, nepasitaręs su tėvu. Arba su kažkuo, įtakingu kaip tėvas“ – taip kalbėjo buvęs S. Černionako pavaduotojas Sergejus Kostiukas. Pareigūnas pats asmeniškai tada Rygos centre užsegė nustebusiam B. Dekanidzei antrankius, o vėliau, jį prisirakinęs prie savo rankos, vežė iki Lietuvos valstybės sienos.
S. Kostiukas prisiminė, kaip per žiūronus „Vilniaus brigados“ klestėjimo metais stebėdavo B. Dekanidzės susitikimus su to meto įtakingiausiais Latvijos nusikalstamo pasaulio vadinamaisiais autoritetais. Borisas į tuos susitikimus, vadinamus „strelkomis“, iš Lietuvos atvykdavo ilgu baltos spalvos „Linkolnu“, savo tėvo automobiliu. „Tokiu, kokius dabar mėgsta vestuvininkai“,- sakė buvęs pareigūnas. Latvijoje tokio automobilio tada nebuvo, todėl jo nepastebėti tiesiog nebuvo įmanoma.
Tėvo įtaka
Kiek įtakingas tada buvo Boriso tėvas, galima spręsti iš vienos Lietuvos VRM štabo pažymos, parašytos 1993 m. gruodį. Pažyma dar tebeturi grifą „slaptai“ ir nėra įsegta į jokią baudžiamąją bylą. „Analizuojant ir įvertinant nusikalstamas grupuotes, veikiančias Lietuvoje, pagal organizuotumo lygį ir veiklos pobūdį sąlyginai jas galima suskirstyti į keletą grupių (...) Trečiąjį, aukščiausią, lygį sudaro nedidelės grupelės atskirų asmenų, kurie iškilę iš antrojo lygio, užima tam tikrą padėtį visuomenėje, biznio sferoje, turi turtų, dalykinius arba korumpuotus ryšius aukščiausiose valdymo sferose, teisėsaugos institucijose, praktiškai vadovauja ir kontroliuoja žemesnių lygių gaujų veiklą.
Disponuodami didžiulėmis pinigų sumomis, per savo ryšius valdžios struktūrose (...) jie gali daryti įtaką ekonominiams ir net politiniams procesams. Jų nurodymu yra organizuojamos įvairiausios teroro ir ekonominės akcijos, finansuojamas ir vykdomas tarptautinio masto pelningiausias biznis – narkotikų, ginklų prekyba, naftos produktų kontrabanda. Iš tokių asmenų paminėtini: Vilniuje – „Graborius“ (G. Dekanidzė – aut. past.), Kaune – „Pšidzė“ („daktarų“ nusikalstamos grupuotės narys Vytas Jankevičius, laikytas intelektualiausiu grupuotės nariu, jos „smegenų centru“; paskelbtas dingusiu be žinios; manoma, kad su pasisavintais milijonais iš buvusio Romualdo Visokavičiaus vadovauto „Lietuvos akcinio inovacinio banko“ svetima pavarde gyvena kurioje nors užsienio šalyje – aut. past.). Pastebėtas tokių vadovų atsiradimas Klaipėdoje ir Mažeikiuose.“
Kuris teisėjas nesvajoja apie vaišes ir moteris?
Todėl naivus klausimas: negi, manote, įtakingo šalies dienraščio leidėjas galėjo būti „pašalintas“ be tokio „Graboriaus“ palaiminimo? Bet keista yra viena: ta pažyma parašyta tuo pačiu metu, kai vyko V. Lingio nužudymo bylos tyrimas. „Graborius“, tai yra G. Dekanidzė, byloje yra tik nekaltas liudytojas. Reikia pripažinti, bylos tyrėjai neturėjo kuo prispausti „Graboriaus“. Ar nenorėjo prispausti? Tada kodėl?
Teismo metu G. Dekanidzė tiesiog graudeno teisėjus savo kalba: „Mano sūnus – ne nusikaltėlis. Jis - jaunas žmogus. Jam nerūpi nusikaltimai. Jis mėgo pasėdėti restoranuose. Mėgo išgerti. Jis vaišino draugus. Jis mylėjo moteris. Kuris iš jūsų, gerbiami teisėjai, to nemėgsta? Arba bent jau nesvajoja apie tai? A?“ Tai klausydamasi, teisėjų kolegija kasėsi barzdas... Gal gerbiamas A. Klimavičius (dabartinis Aukščiausiojo Teismo teisėjas, buvęs prokuroras, vadovavęs V. Lingio nužudymo tyrimui – aut. past.) ką nors paaiškintų apie tai anksčiau, nei išeis į pensiją? Filmo autoriui telefonu jis sakė, kad apie tą bylą nenorėtų kalbėti. Kitas Aukščiausiojo Teismo teisėjas, tuomet vadovavęs teisėjų kolegijai, teisusiai žurnalisto žudikus - Vytautas Greičius - taip pat telefonu autoriui sakė, kad apie tą bylą galėtų daug ką papasakoti, bet tik tada, kai išeis į pensiją... Kai byla neišnagrinėjama iki galo, ji ir po septyniolikos metų yra nebaigta.
Iki ko jūs nusiritote Lietuvoje...
Yra vienas tiesiog unikalus dokumentas V. Lingio žudikų byloje: G. Dekanidzės apklausos protokolas. Apklausą atliko tuomet dar jaunas Vilniaus miesto prokuratūros tardytojas Vaidas Skirmantas (dabar – STT Vilniaus skyriaus vadovas – aut. past.). Tikriausiai klausimus tardytojas skaitė iš lapelio. Jie sklandūs ir logiški. G. Dekanidzės pasitikėjimas savimi sklinda iš kiekvieno atsakymo.
Tardytojas V. Skirmantas: - Kaip jūs supratote, kad jūsų sūnus žino, jog Vilniuje nužudytas žurnalistas?
G. Dekanidzė: - Borisas man paskambino telefonu. Jis dažnai man skambindavo. Aš – jo tėvas. Apie nužudymą jis sužinojo iš Latvijos televizijos. Pranešė per žinias. Borisas manęs paklausė: ar tai tiesa, tėti? Kas dedasi pas jus Lietuvoje? Iki ko jūs nusiritote... Jau šaudomi žurnalistai...
Apklausos protokolus apklaustieji privalo pasirašyti. Surašyta teisingai, parašas (kad būtų neteisingai, gal ir yra, bet į bylas tokie protokolai neįsegami – aut. past.). Visi, kad ir liudytojai, baudžiamosiose bylose, kur kalbama apie žmogaus nužudymą, apklausiami jaučiasi nepatogiai, yra įsitempę. Tai suprantama. Yra tekę skaityti šimtus apklausos protokolų. Surašyta teisingai, parašas. Nieko daugiau. G. Dekanidzė protokolą pasirašė taip: „Viskas surašyta, nors ir su gramatinėmis klaidomis, bet teisingai. Esmė neiškraipyta. Parašas.“ Taip G. Dekanidzė įvertino vieno iš būsimų Lietuvos STT vadovų rusų kalbos žinias (apklausos protokolas buvo surašytas rusų kalba, nes G. Dekanidzė buvo apklausiamas ta kalba – aut. past.), tuo tarsi norėdamas parodyti, kas iš tiesų rašo pažymius šioje byloje.
I. Achremovas ilgai nesiryžo paminėti Boriso
Baimė įvardyti tą, kuris vykdytojams davė nurodymą nužudyti žurnalistą, suprantama. Ji bus paaiškinta I. Achremovo akistatoje su Viačeslavu Slavickiu (jis, pravarde „Slovenia“, buvo įtrauktas į nusikaltimo vykdymą; I. Achremovui šaudant į žurnalistą, „Slovenia“ stovėjo šalia taip pat su ginklu rankoje ir buvo pasiruošęs nušauti žurnalisto šunį, jei šis pultų; bet šuns tąkart nebuvo ir šaudyti nereikėjo – aut. past.).
V. Slavickis: Kodėl tu, Achremuška, tyli?
I. Achremovas: Slovenia, aš manau, kad geriau tylėti. Kad būtų išsaugota tavo, mano ir Borios (Boriso Babičenkos – jų bendro, kuris atvežė į nusikaltimo vykdymo vietą – aut. past.) gyvybė.
V. Slavickis: Bet jeigu aš jau už tave kalbu. Ir Boria (Babičenka – aut. past.) jau už tave kalba, ir kiti vaikinai mus palaiko, aš prisiekiu tau...
I. Achremovas: Suprask, Slovenia, jei aš duosiu parodymus, tai zonoje mes neišsilaikysime...
Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – birželio 17 d. 20 val. žiūrėkite per LNK.