Pasak V. Gaidžio, rinkėjų aktyvumas dėl pačių įvairiausių motyvų slopsta ne vien Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Kai kurias priežastis jis pavadino objektyviomis. Didelė dalis rinkėjų yra emigravę, o gyvendami užsienyje jie negali balsuoti. Seime net keletą kartų buvo atmestas siūlymas įteisinti elektroninį balsavimą, kuris leistų išeiviams pareikšti savo valią, atmesta ir iniciatyva leisti jiems turėti savo parlamentarą.

Balsuoti trukdo ir neįgalumas, kuris kamuoja kas dešimtą gyventoją. Maždaug pusei neįgaliųjų sunku judėti, tačiau V. Gaidys abejojo, ar visose rinkimų apylinkėse sudaromos sąlygos atvykti tokiems rinkėjams.

Dalis žmonių, figūruojančių rinkėjų sąrašuose, niekada nebalsavo ir nesiruošia to daryti, mat yra visiškai abejingi politikai. Juos sociologas pavadino prarastais rinkėjais. Be to, kai kurie žmonės, realiai gyvenantys ne ten, kur yra deklaravę gyvenamąją vietą, negauna rinkėjų pažymėjimų, todėl neretai irgi neateina balsuoti.

Subjektyvias rinkėjų abejingumo priežastis esą sunku nustatyti, tačiau jų V. Gaidys paminėjo net daugiau. Pavyzdžiui, dauguma gyventojų nepasitiki Seimu, kitomis valdžios institucijomis ir partijomis. Gegužę buvo pasiektas pastarųjų dviejų dešimtmečių rekordas – nepasitikėjimą išsakė net 80 proc. žmonių.

Didelė dalis gyventojų įsitikinę, kad rinkimai nepakeis jų gyvenimo, todėl neina balsuoti. Tai dažniau yra žemesnio išsilavinimo ir menkesnes pajamas gaunantys žmonės. Paklausti, kas turėtų įvykti, kad dalyvautų rinkimuose, respondentai dažniausiai atsako: balsuotume, jei būtų už ką. Sociologas tokią poziciją pavadino labai įdomia ir energetine.

„Vadinasi, žmonės ne iš prigimties pasyvūs. Per trejus rinkimus iš eilės ateidavo po naują politinę jėgą: Naujoji sąjunga, Darbo partija, Tautos prisikėlimo partija. Toks atsakymas rodo, kad naujieji judėjimai, kurie kuriasi šiuo metu, turi didžiulę perspektyvą. Į žodį „partija“ pavadinime būtų reaguojama neigiamai“, – kalbėjo V. Gaidys.

Rinkėjai taip pat sako, kad „mano balsas nieko nenulems“, – Lietuvoje tokia pozicija yra kur kas labiau jaučiama nei kitur. „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad mūsų šalis yra vienintelė Europos Sąjungoje, kurios gyventojai įsitikinę, kad jų balsas geriau girdimas Briuselyje, o ne namie. „Kur – pusė milijardo žmonių, o kur – trys milijonai, bet žmonėms vis tiek atrodo, kad jų nuomonė girdima labiau. Jie savoje šalyje jaučiasi svetimi“, – sakė sociologas.

Dalis žmonių, nesidominčių politika, apskritai nepastebi, kad vyksta rinkimai, nes esą nelabai matyti požymių. Kandidatai kartais sušmėžuoja televizijoje, pakabinamos reklamos gatvėse. „Nėra atmosferos, kad vyksta rinkimai“, – tvirtino jis. Sociologas teigė suprantantis argumentus, kodėl nereikia politinės reklamos, bet rinkėjų pasyvumas esanti „dabartinio rinkimų dizaino“ kaina. Anot jo, reikia „politinės fiestos atmosferos“.

V. Gaidžio žodžiais, Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, politiškai pasyvesni būna žemesnio išsilavinimo ir menkesnes pajamas gaunantys žmonės. Rečiau balsuoja ir jaunimas. Iš esmės aktyvūs jauni žmonės per rinkimus aptingsta, bet esą dėl kitų priežasčių: jiems labiau rūpi ne politika, o meilė, šeima, karjera. Be to, jie yra mažiau priklausomi nuo valdžios nei pensininkai, gali savo rankomis daugiau nuveikti arba išvažiuoti.

Kitose šalyse esą galvojama, kaip į rinkimus įtraukti jaunimą: per universitetų miestelius, jaunimo organizacijas. Šiuo pavyzdžiu sociologas siūlė vadovautis ir Lietuvai.

Tačiau V. Gaidys įžvelgė vieną paradoksą. Paklausti, ar didžiuojasi, kad yra Lietuvos piliečiai, keturi iš penkių žmonių atsako teigiamai. „Tai yra pagrindas tikėtis, kad aktyvumą galima pakeisti į gerąją pusę, bet tam reikalingos pastangos. Siūlyčiau visomis priemonėmis lengvinti priėjimą prie balsavimo – tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Nematau didelių perspektyvų dirbti su mažiau laimingais žmonėmis, bet su jaunimu yra galimybė. Kažką pagalvočiau dėl rinkimų atmosferos. Trumpai tariant, situacija nėra gera, bet kažką padaryti galima“, – apibendrino sociologas.