Viešai gėjų pusėn stojęs V.Navickas kabinete pamiršdavo toleranciją

Prieš mėnesį Vilniaus meras Vilius Navickas džiaugėsi viename priėmime iš homoseksualų eitynių organizatorių sulaukęs padėkos ir garsių plojimų, kritikavo teismo sprendimą neleisti renginio ir džiaugėsi, kad sostinė išlaikė tolerancijos egzaminą, kurio Lietuva neįveikė. Tačiau tarp savivaldybės sienų jis buvo nusiteikęs kur kas mažiau demokratiškai – už tai, kad įsileido gėjų ir lesbiečių filmų festivalį, kino centro „Skalvija“ vadovei buvo užsiminta apie atleidimą.

Mes gerbiame žmogaus teises, bet verčiau kraustykitės į privačias erdves – maždaug tokie žodžiai skambėjo iš miesto vadovo lūpų.

Neseniai tvirtinant „Skalvijos“, kurios vienintelė steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybė, praėjusių metų finansinę ataskaitą, buvo siūloma apsvarstyti ir direktorės Vilmos Levickaitės veiksmus. Valdančiosios koalicijos atstovams ir aukštas pareigas užimantiems valdininkams užkliuvo, kad ji pasirašė sutartį su pirmojo Lietuvoje homoseksualų ir jiems prijaučiančiųjų renginio „Baltic Pride“ organizatoriais, negavusi miesto valdžios palaiminimo. Nors savivaldybė davė leidimą eitynėms „Už lygybę“ ir net ne savo, o pačių organizatorių pasiūlytoje vietoje, filmų festivalis jos atstovams nepatiko.

„Mane ištraukė opozicija, nors jos atstovai būtent dėl eitynių surengė merui interpeliacija“, – gegužės 20 d. vykusį tarybos kolegijos posėdį, kuomet svarstyta „Skalvijos“ finansiniai reikalai ir norėta iškelti jos pačios likimo pareigose klausimą, su šypsena prisiminė V. Levickaitė.

Paties V. Navicko komentaro DELFI nepavyko gauti: vieną dieną mobiliuoju telefonu jis pareiškė negalintis kalbėti ir paprašė į savivaldybės Viešųjų ryšių skyrių, o kitą dieną šio atstovai informavo, kad su meru pabendrauti nepavyks – ir dėl įtemptos darbotvarkės, ir dėl to, kad jis nelabai linkęs bendrauti šia tema.

Anksčiau sostinės vadovas kritikavo partijos kolegas, kurie garsiai piktinosi dėl savivaldybės išduoto leidimo eitynėms, o teismui sustabdžius šio leidimo galiojimą džiaugėsi, kad Vilnius išlaikė tolerancijos egzaminą.

Meras viešai pritarė renginiui

Artėjant „Baltic Pride“ kino centro vadovei teko ne kartą žingsniuoti į savivaldybę kalbėtis dėl gėjų ir lesbiečių filmų festivalio, o vėliau – aiškintis, kodėl sutiko jį įsileisti. Festivalio metu per keturias dienas buvo parodyta maždaug dešimt vaidybinių ir dokumentinių juostų, gvildenančių homoseksualumo, tolerancijos ir panašias temas. Dvylikoje nemokamų seansų apsilankė apie 600 žmonių, kai kurie sutraukė pilną salę žiūrovų. Kino centrui organizatoriai pervedė bemaž 4 tūkst. Lt. Pasak V. Levickaitės, renginys praėjo taikiai – niekas net elektroninio laiško su piktu komentaru neparašė.

Sutartį su organizatoriais V. Levickaitė pasirašė balandžio 12 d., neturėdama raštiško steigėjos ir dalininkės – savivaldybės, kuriai „Skalvija“ yra pavaldi, pritarimo. Valdžia apie tai išgirdo iš policijos, kuri tuo metu intensyviai rengėsi užtikrinti saugumą per „Baltic Pride“. Balandžio pabaigoje keletą dienų iš eilės direktorei teko lankytis savivaldybės dangoraižyje ir bendrauti ne tik su administracijos direktoriaus pavaduotoju Virginijumi Dastiku (jis vadovauja komisijai, kuri palaimino leidimą rengti eitynes), teisininkais, kitais žemesnio rango valdininkais, bet ir pačiu V. Navicku.

Aiškindama, kodėl sudarė sutartį dėl filmų demonstravimo, V. Levickaitė priminė anksčiau ne kartą kalbėjusi šiuo klausimu su valdininkais ir susidariusi įspūdį, kad savivaldybės nuomonė yra palanki. Administracijos direktorius pasirašė leidimą eitynėms, o meras festivalio „Kino pavasaris“ priėmime, girdint maždaug 200 žmonių, esą tvirtino, kad miesto valdžia renginiui pritaria ir palaiko kitaip mąstančius žmones. Direktorė tai pat aiškino turinti laikytis galiojančių teisės aktų, įskaitant Lygių galimybių įstatymą, kuris draudžia diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos.

Ji gavo kino kritikų Živilės Pipinytės ir Skirmanto Valiulio, „Kino pavasario“ direktorės Vidos Ramaškienės įvertinimus, kad festivalio filmai yra aukšto meninio lygio, problematiški, turiningi, ugdantys toleranciją, išsiaiškinusi, kad su etikos normomis nesikerta. „Skalvijos“ vadovė pasiūlė skatinti žmones žiūrėti tokius kūrinius, kad radikaliai nusiteikę žmonės pasijustų mažuma.

Išgirdęs šiuos argumentus V. Dastikas pasipiktino, kad iš renginio daroma politika. Jis tvirtino, kad tiek pats, tiek meras į homoseksualus žiūri tolerantiškai, kol tai „neperžengia ribos“ ir neįtraukiamas jaunimas. Nors ir leido eitynes, savivaldybė esą nesirengė pati propaguoti lygių teisių. V. Levickaitė esą galėtų tai daryti kaip privatus asmuo, o ne kaip samdyta direktorė. Anot valdininko, didžiausias galvos skausmas buvo saugumas. Kadangi vien eitynės buvo sulaukusios didžiulio dėmesio ir nerimo dėl saugumo, V. Dastikas siūlė festivalį rengti vėliau arba apskritai kitoje vietoje.

Administracijos direktoriaus pavaduotojas ragino nutraukti sutartį, tačiau ši įspėjo, kad organizatoriai gali pateikti ieškinį dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Jis savo ruožtu citavo Civilinį kodeksą, kad viešajai tvarkai ir moralei prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai, be to, festivalis esą prieštarauja „Skalvijos“ veiklos tikslams: propaguoti kino klasiką, Lietuvos kiną ir pan. Direktorė priminė prašiusi savivaldybės rašto, kad ji prieštarauja festivaliui, – tai esą būtų buvęs pagrindas atsakyti organizatoriams neigiamai, o kadangi jokio dokumento nebuvo, sprendimą priėmė ji.

Siūlė teisintis trūkusiu vamzdžiu

V. Navickas tai pat tvirtino nesąs prieš homoseksualų ir jiems prijaučiančiųjų eitynes, nes tai yra žmonių teisė, bet esą savivaldybė negali padėti to skatinti. Jis siūlė festivalį perkelti į privatų kino teatrą, priminė, kad savivaldybė nuo pradžių laikėsi tokios pozicijos, ir neslėpė nerimo dėl saugumo – esą nenorima prisiimti papildomų rūpesčių ir paskatinti susipriešinimą visuomenėje. Valdininkai baiminosi, kad policija užtikrins saugumą tik prie kino centro, o į salę, kadangi seansai nemokami, gali ateiti visokio plauko veikėjų ir, pavyzdžiui, sukelti muštynes.

Savo ruožtu V. Levickaitė teisinosi, kad neturėjo juodu ant balto išdėstytos miesto vadovų nuomonės, todėl nusprendė savarankiškai ir spyrė juos pateikti kokį nors raštą – tai esą būtų pagrindas nutraukti sutartį su festivalio rengėjais. Anot jos, nepagrįstas atsisakymas įsileisti vieną iš „Baltic Pride“ renginių galėjo baigtis teisme. Meras pripažino, kad taip buvo elgiamasi specialiai – esą organizatoriai iš oficialaus reikalavimo nerodyti filmų „Skalvijoje“ galėjo išpūsti didelį skandalą, neva savivaldybė pažeidžia žmogaus teises ir lygias galimybes.

Kino centro direktorė skundėsi atsidūrusi tarp girnų – teisės aktų, draudžiančių diskriminaciją, ir savivaldybės nenoro prisiimti atsakomybę.

Įsikarščiavęs meras aiškino norįs būti teisingas visiems, tačiau primygtinai siūlė perkelti festivalį, pavyzdžiui, į kino teatrą „Pasaka“. Jis teigė, kad direktorės vietoje nuvažiuotų į „Pasaką“, atsiklauptų ant kelių ir susitartų, o rengėjams paaiškintų, kad trūko vamzdis, sugedo kranas ar netikėtai atsirado vaikų festivalis. Anot V. Navicko, tokių renginių negalima uždrausti, bet jų esą neturėtų būti mokyklose, darželiuose, Mokytojų namuose ar Kotrynos bažnyčioje. Kartu meras įspėjo, kad direktorė gali būti atleista, mat nepranešė apie sutartį dėl filmų rodymo.

Iš pradžių kritikavo dėl paramos gėjams, vėliau – dėl jų diskriminavimo

Šis klausimas buvo iškeltas gegužės 20 d. vykusiame kolegijos posėdyje, kuriame buvo tvirtinama „Skalvijos“ praėjusių metų finansinė atskaitomybė. Anot kai kurių kolegijos narių, priimant sprendimus V. Levickaitei reikėtų atsižvelgti į steigėjo nuomonę. Todėl siūlė patikslinti kino centro įstatus ir atsisakyti „tokios edukacijos“.

Direktorė vėl teisinosi, kad turėjo apsispręsti – eiti prieš įstatymą ar tenkinti visų visuomenės grupių poreikius. Vicemeras socdemas Romas Adomavičius į tai atkirto, kad steigėjo nurodymų nevykdanti vadovė neturėtų dirbti.

Tačiau ją užstojo opozicinės frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Gediminas Rudžionis, beje, prieš tai priešinęsis homoseksualų eitynėms ir net inicijavęs interpeliaciją merui – leidimas šiam renginiui, kaip esą prieštaraujančiam moralės, etikos ir sveiko proto normoms, buvo viena iš tokio žingsnio priežasčių. Anot tarybos nario, jei jau savivaldybė leido eitynes, nuspręsta skirti didžiulę sumą pinigų saugumui užtikrinti ir baudžiami seksualinių mažumų kritikai, nereikėtų taikyti dvigubų standartų. Įstatymai nedraudžia būti homoseksualiam, todėl esą negalima drausti ir filmų.

Beje, V. Levickaitė, kad jaustųsi tvirčiau, norėjo į kolegijos posėdį atsivesti vieną iš „Baltic Pride“ organizatorių Vytautą Valentinavičių ir net parašė oficialų prašymą, tačiau gavo neigiamą atsakymą, mat darbotvarkėje buvo numatytas tik finansinės ataskaitos tvirtinimas, o ne diskusija dėl jos sprendimų.

Greičiausiai būtent ši aplinkybė tuokart išgelbėjo „Skalvijos“ direktorę. Kolegijos nariai nusprendė patvirtinti finansinę ataskaitą, o pačią V. Levickaitę paliko ramybėje. Ji DELFI sakė, esą politikai buvo sutarę nepatvirtinti ataskaitos – tuomet būtų buvę lengviau atleisti vadovę.

Šiomis dienomis kalbinta V. Levickaitė tvirtino nebegaunanti jokių signalų iš savivaldybės, nors nuolat lankosi pas savo koordinatorę. „Manau, tai tebuvo ambicijos – žmonės buvo asmeniškai įžeisti, nes jiems rūpėjo, kad renginio nebūtų, ir greičiausiai ėmė kerštauti. Kai viskas praėjo taikiai, argumentų „prieš“ sumažėjo“, – kalbėjo kino centro vadovė. Ji spėjo, kad viešumoje užtardamas homoseksualus V. Navickas rinko sau pliusus, todėl ir oficialaus rašto dėl atsisakymo rodyti filmus nenorėjo rašyti.