Nemaža politikų ir politologų šį parlamento vadovo žingsnį įvertino kaip ryžtingą ir drąsų. Tuo tarpu dalis visuomenės, ypač Rolando Pakso rėmėjai, mano visai kitaip. Apie tai - pokalbis su “Kauno dienoje” apsilankiusiu Seimo Pirmininku Artūru Paulausku.

- Ar nežaidėte tuomet va bank? Juk viskas galėjo pasisukti ir kitaip - galėjote būti apkaltintas netgi sąmokslo prieš Prezidentą organizavimu. Net ir dabar šis Jūsų žingsnis vertinamas nevienareikšmiai.

- Tuomet aš tikrai negalvojau, kad žaidžiu kokį nors labai pavojingą žaidimą. Susitikęs su Seimo frakcijų vadovais, pasiūliau sudaryti kokią nors komisiją, kuri galėtų atsakyti į tuos klausimus, kurie iškilo susipažinus su dabar jau visiems žinoma Valstybės saugumo departamento pažyma.

Joje buvo paminėti labai rimti faktai apie korupcijos sistemą, kuri formavosi Prezidento aplinkoje, šalies vadovo pažeidžiamumą, kitus nemalonius dalykus. Mano tikslas buvo vienas - viską išsiaiškinti ir, kiek įmanoma, neutralizuoti iškilusias grėsmes. Jokių kitokių planų, apie kuriuos kartais dabar pakalba kai kurie mano oponentai, tikrai neturėjau.

- Kaip manote, šis skandalas yra susijęs tik su nusikalstamo pasaulio atstovų, kitų įvairių interesų turinčių pavienių asmenų veržimusi į Lietuvą ar tai gali būti užsienio specialiųjų tarnybų planai sukompromituoti mūsų valstybę, pasėti nepasitikėjimą ja ir bet kokia kaina sutrukdyti mūsų integracijai į ES bei NATO?

- Iš pokalbių su Valstybės saugumo departamento vadovu, kitais šios žinybos pareigūnais susidariau įspūdį, kad minėta pažyma buvo parašyta remiantis ne tik Lietuvos saugumiečių surinkta medžiaga, bet ir bendradarbiaujant su panašiomis kai kurių užsienio valstybių žinybomis.

Tvirtinti, kad jos galėjo daryti įtaką mūsų šalies gyvenimui, aš negaliu vien dėl to, kad tas bendradarbiavimas buvo tik kriminalinių nusikaltimų, tarkim, kontrabandos, korupcijos išaiškinimo srityje. Tai patvirtina ir tas faktas, jog Lietuvoje aktyviai veikė ne tik užsienio, bet ir mūsų valstybės nusikalstamo pasaulio jėgos, suinteresuotos pakeisti kai kuriuos teisėsaugos vadovus, daryti įtaką privatizacijai. Jiems netgi nenaudinga buvo priešintis Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą, nes į šalį ateina ES pinigai, pradeda veikti įvairūs paramos fondai. Čia jie kaip tik matė dideles galimybes pasipelnyti.

- Ar nebijojote, kad, ryžęsis sukviesti frakcijų vadovus ir supažindinti juos su VSD pažyma, galite būti oponentų apkaltintas šališkumu, siekimu bent laikinai užimti Prezidento postą? Juk, dėl kokių nors priežasčių iš savo posto pasitraukus šalies vadovui, jo pareigas pagal Konstituciją iki naujų rinkimų automatiškai perima Seimo Pirmininkas.

- Susitikęs su Seimo frakcijų vadovais, aš tikrai neprojektavau Prezidento atstatydinimo. Mums visiems rūpėjo kuo greičiau ištirti pažymoje atskleistus dalykus ir tai padaryti, kiek įmanoma, viešiau. Jei būtume pradėję viską tirti kokiame nors uždarame rate, nutekėjus informacijai, aš galėjau tapti savotišku Renatos Smailytės ar Remigijaus Ačo, kurie buvo suinteresuoti, kad toji VSD informacija atsidurtų kur nors giliai stalčiuose ir apie ją niekas nieko nežinotų, bendrininku.

Tuo metu Seime jau buvome pradėję svarstyti Mečio Laurinkaus atleidimo iš VSD vadovo pareigų klausimą. Kalbėdamas parlamente jis abstrakčiai, tačiau gana nedviprasmiškai užsiminė apie įvairias įtakas ir galimas grėsmes valstybei. Kai, paprašius papildomos medžiagos, jis vėliau atnešė tą dabar išslaptintą pažymą, kai kurių pokalbių įrašus, man nekilo abejonių, jog privalau ta informacija pasidalyti su frakcijų vadovais.

- O vis dėlto ar dalyvautumėte priešlaikiniuose Prezidento rinkimuose, jeigu tokių prireiktų?

- Tai labai sudėtingas klausimas. Sakau tai visiškai nekoketuodamas. Šiandien atsakyti į jį tikrai negaliu. Jeigu tektų skelbti tokius rinkimus, visų pirma reikėtų laiko, kad žmonės aprimtų, viskas sugrįžtų į normalias gyvenimo vėžes. Įsiaudrinusioje, susipriešinusioje visuomenėje rinkimai gali baigtis ne tikros piliečių valios, o emocijų, pykčio ir netgi keršto išraiška. Tik nuslūgus įtampai galima ramiai ir blaiviai viską apgalvoti ir priimti tam tikrą sprendimą.

- Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje, apklausiant kai kuriuos pareigūnus, išaiškėjo nemažai skandalingų dalykų. Ar tuo viskas ir baigsis? Ar nesirengiama kai kurių faktų tirti nuodugniau? Tarkim, bandymo nušalinti generalinį policijos komisarą aplinkybių.

- Manau, jog bandymas nušalinti generalinį policijos komisarą yra vertas ir prokuratūros tyrimo, nes kai kurie veiksmai, stengiantis jį pakeisti, buvo tikrai neįstatymiški. Viena komisija jau nustatė, kad tie veiksmai buvo neteisėti, kai kuriems pareigūnams dėl to teko palikti postus. Tačiau nauji komisijoje išgirsti faktai, juos nuodugniau ištyrus, galėtų į šią istoriją įnešti daugiau aiškumo.

Praėjusią savaitę Seime priėmėme nutarimą perduoti laikinosios tyrimo komisijos surinktą medžiagą įvairioms žinyboms - prokuratūrai, Etikos ir procedūrų komisijai, kitoms institucijoms, kurios turėtų labai atidžiai peržiūrėti tyrimo medžiagą ir duoti tam tikrą įvertinimą.

- Nepaisant gana primygtinių Jūsų, premjero, kai kurių visuomenės atstovų raginimų, kol kas neatrodo, kad Rolandas Paksas skubėtų atsistatydinti. To nedaryti Prezidentą karštai agituoja ir jo šalininkai.

- Šalyje jau kuris laikas tvyro didelė įtampa, kažkokios atomazgos laukimas. Ją sumažinti gali tik vienas Prezidento Rolando Pakso žingsnis - atsistatydinimas. Tai natūralus veiksmas, nes kitokių būdų išspręsti šią problemą nėra, o auganti įtampa, didėjantis visuomenės susipriešinimas - nenaudingas niekam: nei valstybei, nei jos žmonėms. Asmeniškai Rolandui Paksui galbūt tai būtų ir skaudus, netgi dramatiškas įvykis, tačiau valstybės požiūriu toks sprendimas būtų teisingas.

Šiomis dienomis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džordžas Bušas netgi pasveikino buvusį Gruzijos vadovą Eduardą Ševardnadzę, kad, šalyje kilus pavojingai įtampai, jis surado savyje jėgų nugalėti visas ambicijas ir atsistatydinti. Atsistatydinimas nėra galutinis politiko žlugimas. Niekas po to jam nedraudžia, deramai įvertinus ankstesnes klaidas, viską pradėti iš naujo ir vėl kopti politinės karjeros laiptais. Reikia mokėti ne tik laimėti, bet ir pralaimėti.

- Ar, Prezidentui neatsistatydinus, jo apkaltos procesas tikrai yra neišvengiamas?

- Taip. Iš keturių Seimo frakcijų atstovų jau yra sudaryta darbo grupė, kuri rengia apkaltos dokumentus. Kitą savaitę jie turėtų būti pateikti parlamentui, tuomet ir pamatysime, kiek Seimo narių pasirašė už tai, kad būtų pradėtas apkaltos procesas. Tačiau neabejojama, jog parašų bus surinkta pakankamai, todėl apkaltos procesas tikrai bus pradėtas.

- Kuluaruose kalbama, kad apkaltos iniciatoriai pasiryžę surinkti ne mažiau kaip 85 parlamentarų parašus. Ar teisiškai tai gali paspartinti apkaltos procesą?

- Nemanau, kad tai gali turėti kokių nors teisinių pasekmių, nes balsuojant parlamentarams reikės apsispręsti dar kartą. Kai kurie iš pasirašiusiųjų raginimą pradėti apkaltos procesą vėliau gali ir apsigalvoti. Tai jų teisė. Tas parašų rinkimas - greičiau tam tikras Seimo pozicijos pademonstravimas, savotiškas psichologinis spaudimas, galintis priversti Prezidentą pamąstyti, ar jam nevertėtų pačiam žengti žingsnį atsistatydinimo link.

- Kaip prognozuotumėte šio skandalo baigtį?

- Prognozuotojas aš esu prastas. Norėčiau, kad viskas baigtųsi kuo greičiau, tačiau jei Prezidentas neatsistatydins, apkaltos procesas gali ir užsitęsti. Gal porą mėnesių, gal daugiau, žiūrint, kokie jam bus pareikšti kaltinimai.

- Ar nemanote, kad dabar labai aštriai kritikuojamo ir kaltinamo Rolando Pakso atsistatydinimas ar atstatydinimas tik sustiprintų jo pozicijas nemažoje dalyje visuomenės ir, dalyvaudamas naujuose rinkimuose, jis vėl gali laimėti?

- Juridiškai Rolandas Paksas gali ir toliau dalyvauti politikoje, tam nėra jokių kliūčių. Gali į savo pusę patraukti ir nemažai žmonių. Tačiau ar galima dabar palikti viską taip, kaip yra, ir nieko nedaryti, vegetuoti laukiant, kol viskas kaip nors išsispręs savaime? Iš dviejų blogybių turime rinktis mažesnę. Kitokios išeities neturime. Valdžių bendradarbiavimas yra sutrikęs, Seimo ir Vyriausybės, didelės dalies visuomenės pozicijos išsiskyrusios su Prezidento pozicija.

Tolesnis normalus bendras darbas jau yra neįmanomas. Atsistatydinimas - nedažnas, tačiau politikoje nėra koks nors išskirtinis reiškinys. Lietuvos Prezidento institucija nepasižymi labai didelėmis galiomis, kur kas stipresnė ji yra savo moraliniais svertais. Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip galima dirbti tokį darbą neturint moralinio autoriteto.