Visuomenėje didėja nusivylimas ir nepasitenkinimas politine valdžia, bet aktyviai įsitraukti į politiką žmonės vengia. Net tokie prieštaringai vertinami sprendimai kaip privalomojo sveikatos draudimo mokesčio taikymas neužsiregistravusiems bedarbiams nesukėlė triukšmingesnės visuomenės reakcijos. Nedarbo lygiui kopiant į rekordines aukštumas, lietuviai renkasi tylų balsavimą kojomis – sprunka iš Lietuvos, o turintys darbą stengiasi elgtis kaip pelės po šluota, kad tik nesukeltų nepasitenkinimo darbdaviams arba galimiems geradariams.

Žurnalo IQ užsakymu „Vilmorus“ atlikta visuomenės apklausa parodė, kad tik 29 proc. Lietuvos gyventojų išdrįstų atvirai reikšti savo politines nuostatas, jei dėl to grėstų rimti nemalonumai darbe. 50 proc. susilaikytų ir neviešintų savo nuomonės, dar 21 proc. nesiryžo pasakyti, kaip elgtųsi. Pastebėta, kad moterys dažniau bijo atskleisti savo politines pažiūras. 36 proc. vyrų nesibaimintų gresiančių nemalonumų darbe ir tik 23 proc. moterų ši galimybė negąsdina.

Respublika – nesvarbu

Kaip liudija Pilietinės visuomenės instituto atlikti tyrimai, 2009 m. bendras pilietinis aktyvumas, palyginti su 2007 m., išaugo. Vis dėlto Vakarų Europos šalyse jo lygis yra gerokai aukštesnis. Didžioji dalis visuomenės linkusi įsitraukti į vietinės reikšmės veiklą: dalyvauti aplinkos tvarkymo talkose (46 proc. apklaustųjų), aukoti labdarai ar kitaip padėti vargingiau gyvenantiems (45 proc.), dalyvauti vietos bendruomenės veikloje (33 proc.).

Tačiau aktyviai politiškai įsitraukti į valstybinius reikalus ryžtasi retas. Klasikinė „viešo reikalo“ (lot. res publika) dorybė mūsų visuomenėje sunkiai prigyja, tad sunku kalbėti ir apie tvirtus respublikos pamatus. Tiesa, 2009 m. padaugėjo žmonių, dalyvavusių mitinge, pikete ar demonstracijoje – tai darę teigė 8 proc. apklaustųjų. Bet vargu ar vien šis rodiklis leidžia įžvelgti pilietinės visuomenės brandą.

Anot sociologės Rūtos Žiliukaitės, viena svarbiausių menko politinio dalyvavimo priežasčių – bendras nusivylimas politikais ir netikėjimas savo politine įtaka. „Egzistuoja uždaras ratas: žmonės netiki, kad net susiorganizavus galima pasiekti rezultatų, o piliečiams menkai įsitraukus į politikos procesą didėja nusivylimas valdžios sprendimais, neatitinkančiais visuomenės lūkesčių.“ Paprastų piliečių galimybės ką nors keisti ar daryti įtaką politiniams sprendimams yra vertinamos labai skeptiškai. Kaip rodo pilietinės galios tyrimas, 2009 m. Lietuvos gyventojai manė, kad daugiausia politinės įtakos turi prezidentas (iš 10 galimų balų buvo skirta 8,6), o paprasti žmonės vertinami kaip neturintys jokios įtakos (vidutiniškai skirta 2,8 balo iš 10 galimų).

Gurgiančio pilvo politika

Ekonomikos krizė ir sparčiai didėjantis nedarbas atšaldė žmonių pasiryžimą aktyviai reikšti savo politines ir pilietines nuostatas. Net 73 proc. manė, kad dėl savo pilietinio aktyvumo rizikuotų prarasti darbą. 2007 m. tokių buvo 62 proc., o 2008 m. – 67 procentai. Ši tendencija gana aiškiai atspindi sąsają tarp žmonių ekonominio ir socialinio saugumo bei politinio aktyvumo. Ekonominio nuosmukio metu svarbiausi tampa išgyvenimo ar šeimos išlaikymo poreikiai, tad politinis aktyvumas užgniaužiamas. 2009 m. tyrimas parodė, kad tik 4 proc. Lietuvos gyventojų potencialiai organizuotų kokią nors veiklą, jei šalyje kiltų rimta politinė problema. Prieš dvejus metus aktyviai imtis veiksmų ketino 6,2 procentai.

Kita vertus, dėl ekonominių sunkumų piliečiai linkę aktyviau ginti savo poreikius – 13 proc. teigė, kad imtųsi organizuoti akcijas, o dar 45 proc. prisijungtų prie jų.

Sociologai patvirtina, kad ekonominės problemos žmones sudirgina labiau nei politinės. Protestus stipriau paskatintų labai sumažinti atlyginimai, pablogėjusios gyvenimo sąlygos, o ne politiniai nesklandumai. „Mūsų visuomenėje vyrauja pilvo argumentai“, – įsitikinusi R. Žiliukaitė. Kita vertus, net didėjant pajamoms ar turint daugiau laisvo laiko Lietuvoje nelinkstama intensyviau užsiimti politine veikla. „Mūsų šalyje trūksta aktyvaus politinio dalyvavimo įpročių, įtraukiančių tinklų. Ekonominės situacijos gerėjimas negali garantuoti didesnio politinio aktyvumo.“

R. Žiliukaitės nuomone, žiniasklaida sustiprina baimes prarasti darbą dėl aktyvios pilietinės pozicijos. Iš „Vikondos“ koncerno atleistos Dalios Budrevičienės, išdrįsusios prabilti apie vokeliuose mokamus atlyginimus, istorija galėjo sustiprinti nuomonę, kad yra didelė tikimybė nukentėti, jei viešai ginsi savo teises. Todėl esą neaišku, kaip interpretuoti D. Budrevičienės atvejį – kaip sėkmės ar kaip nesėkmės pavyzdį.

Partinė veikla atstumia

Visuomenė absoliučiai nepasitiki politinėmis partijomis. Vis dėlto retas bando pats ką nors keisti ir reikšti savo politines iniciatyvas veikdamas partijoje. Tik 3–4 proc. Lietuvos gyventojų pastaruoju metu sako dalyvaujantys partijų veikloje. Narystė politinėje partijoje nėra įprastas dalyvavimo politikoje būdas. Tik didžiosios partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai gali pasigirti subūrę per 16 tūkst. narių. Darbo partija skelbia turinti beveik 13 tūkst. narių. Visų kitų partijų narių skaičius nesiekia nė 10 tūkst.

Anot politologės Ainės Ramonaitės, žmonės nedalyvauja politinėje veikloje dėl trijų priežasčių: nes negali, nes nenori, nes jų niekas nekvietė. Būtent tokias priežastis dažniausiai pateikia ir Vakarų šalių politologai. Vis dėlto Vakaruose kaip neįsitraukimo į politiką motyvas kartais pateikiamas pasitikėjimas politikais: visuomenė patiki partijoms ir politikams užsiimti politika kaip profesine veikla ir tikisi iš jų profesionalaus darbo, o patys rinkėjai labiau mėgaujasi individualia laisve.

Paradoksalu, bet mūsų šalyje partijos nesiekia tapti masinės, patraukti kuo daugiau narių į savo gretas. Lietuvos tyrėjai klausė, ar žmogus apskritai sutiktų tapti politinės partijos nariu. Kaip liudija apklausa, į partiją sutiktų stoti apie 11 proc. žmonių. Tai gerokai viršija vidutinį partinių žmonių procentą net Vakarų šalyse, tad partinės narystės potencialas Lietuvoje yra visai nemažas.

Pasiteiravus žmonių, teigiamai vertinančių partinės narystės galimybes, kodėl šiuo metu jie nėra partijos nariai, išaiškėjo viena akivaizdžiai dominuojanti priežastis: „niekas nekvietė“. Šį atsakymo variantą pasirinko net 65 proc. potencialių partinių. Antroje vietoje liko atsakymas „šiuo metu nėra laiko, galimybių būti partijos nariu“ (27 proc.). Toje pačioje apklausoje buvo klausta, „ar per paskutinius 5 metus jus kas nors agitavo tapti kurios nors politinės partijos nariu“. Neigiamai į šį klausimą atsakė 86,5 proc. respondentų (teigiamai – tik 10,6 proc., neprisimena 2,9 proc.).

Šie rezultatai liudija, kad Lietuvoje net pačios partijos nelabai tiki savo patrauklumu arba nesiekia aktyviai didinti partijos narių skaičiaus. Suvaldyti didelę partiją yra sunkiau, neišvengiamai atsiranda daugiau požiūrių skirtumų. Tai potencialiai didina partijos skilimo grėsmę. Kita vertus, kaip liudija 2008 m. rinkimai, net ir surinkus minimalų naujai partijai registruoti reikalingų žmonių skaičių galima neblogai pasirodyti rinkimuose.

Pagal Politinių partijų įstatymą užtenka 1 000 steigėjų, kad būtų įkurta nauja partija. A. Valinsko ir jo bendražygių kompanija, pasivadinusi Tautos prisikėlimo partija, tik iš antro karto Teisingumo ministerijai įrodė turintys tiek narių, bet pajėgė įtikinti už juos balsuoti net 15 proc. (daugiau kaip 186 tūkst.) rinkėjų.

Demokratijos saulėlydis?

Nepaisant didžiulio nepasitenkinimo politika, dauguma lietuvių netiki, kad jie gali ką nors pakeisti. Nuolankus susitaikymas su tuo, kad politikai gali daryti ką nori ir neverta iš jų net reikalauti atsakomybės, tampa tipiniu lietuviško prisitaikėliškumo bruožu. Iki šiol lietuviai nesuprato, kad išmokyti partijas ir politikus atsakomybės gali tik rinkėjai, patys jaučiantys atsakomybę už savo balsą, už viešą reikalą – respubliką, o ne vien už savo kiemo reikalus, ir baudžiantys politikus už programų ir pažadų netesėjimą.

Užuot elgęsi pilietiškai, rinkėjai inertiškai ir kartais net su buku užsispyrimu tarsi lažą tempia vis tuos pačius politikus į Seimą. Didesnei daliai rinkėjų nerūpi, kokios pavardės atsiduria partijų sąrašuose žemiau nei trečioje vietoje, tad vėliau naiviai stebimasi, kaip į Seimą pateko kontrabandininkų globa įtariamas pasienio miestelio meras ar kapines suakėjęs politinis perėjūnas.

Politinis prisitaikėliškumas vis labiau ryškėja mažėjančio rinkėjų aktyvumo fone. 1992 m. rinkimuose į Seimą dalyvavo 75,2 proc. rinkėjų, po metų pirmą kartą renkant prezidentą – 78,6 proc. 2008 m. Seimo rinkimuose savo valią išreikšti panoro tik 48,6 proc. rinkėjų, o prezidentą 2009 m. rinko 51,8 proc.

Toks teisės rinkti valdžią nuvertėjimas suteikia neproporcingą galią piktiems ar juokauti nusiteikusiems rinkėjams, kurie savo balsus atiduoda garsiausiai prieš valdžią burnojantiems politikams arba juokdariams, nes seniai įprato Seimą vadinti cirku. Jei tokios tendencijos tęsis ir toliau, politikoje pagrindinį vaidmenį ims vaidinti įvairios mažumos ir kraštutinės jėgos. Tačiau galbūt pasyvi, prisitaikėliška visuomenė nusipelno, kad ją valdytų ir jos pasyvumu naudotųsi aktyvūs marginalai?

Politikai vis dar svarsto elektroninio balsavimo galimybes, tikėdamiesi, kad tai pagyvins rinkėjų aktyvumą. Vis dėlto politologai atsargiai vertina elektroninės demokratijos perspektyvas. Įvairūs tyrimai liudija, kad visuomenėje glūdinčių bėdų elektroninės priemonės nenaikina, o kartais net išryškina jas. Technologijos, net ir pačios moderniausios, negali paskatinti didesnės politinės atsakomybės ir laisvės nuo vergiško akstino prisitaikyti.

Šaltinis – Pilietinės visuomenės institutas, „Pilietinės galios indeksas 2009“