Istorikė: sovietmečio interpretacijos dažnai apgaudinėja

Nors iš sovietų imperijos ištrūkome vos prieš 20 metų, atmintis jau pradeda mus apgaudinėti. Po Nepriklausomybės atkūrimo pergyvenę atsiminimų apie prievartą, rezistenciją ir kitus dramatiškus išgyvenimus pliūpsnį, vėliau metėmės į kitą kraštutinumą – „Tarybinės dešrelės“ kuria įspūdį, neva sovietmečiu gyvenimas buvo sotus ir mielas, todėl vertas nostalgijos. Kartu rengiamos inscenizacijos, kurių dalyviai pamato tik represinę režimo pusę.

Bandydami atsiplėšti nuo sovietinės praeities, užsieniečiams dažnai būname idomūs kaip tik dėl jos. Europos humanitariniame universitete surengtoje diskusijoje tokiomis mintimis pasidalinusi dr. Rasa Čepaitienė apgailestavo, kad neretai SSRS praleisti metai prisimenami pernelyg vienpusiškai.

Kai kuriuos lietuvius Grūto parkas pykdo, užsieniečius juokina

Istorikė išskiria trejopą sovietmečio palikimą: oficialųjį (architektūrą, statinius su specifine simbolika, gatvių pavadinimus, paminklus); represijų ir antisovietinės kovos įamžinimą; sovietinės kultūros plačiąja prasme ženklus.

Pirmuoju atveju dominuoja atmetimas, tačiau kai kurie objektai (memorialai, žuvusiųjų per Antrąjį pasaulinį karą kapinės, kurioms prižiūrėti lėšų dažnai skiria Rusijos ambasados ir konsulatai) išlikę iki šiol. Lietuvos gyventojai tam smarkiai nesipriešina – tokie objektai atsidūrę savotiškame vakuume, niekas jų tartum nepastebi ir neliečia, todėl visiems gerai. Pavyzdžiui, sostinės Antakalnio iki šiol likęs memorialas sovietų nomenklatūrai).

R. Čepaitienė priminė judėjimą, kuris siekė išsaugoti kino teatrą „Lietuva“, priešingai nei, pavyzdžiui, Koncertų ir sporto rūmai, neįtrauktą į saugotinų objektų sąrašą. „Kartais sovietinis palikimas tampa ginčų objektu ne dėl ideologinių, o dėl grupinių ir asmeninių atsiminimų. Štai kino teatras – gal vieni žmonės vaikus į jį vedė, kiti gal pirmą kartą jame pasibučiavo. Tai yra ne prabangūs statiniai, meno kūriniai ar objektai ant pjedestalo, o kasdienio gyvenimo palikimas“, – kalbėjo istorikė.

Oficialiu palikimu galima laikyti ir skulptūras ant Žaliojo tilto Vilniuje. 1944 m. vokiečių subombarduotą tiltą atstatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys, o 1952 m. tiltas buvo papuoštas skulptūromis „Žemės ūkis“, „Pramonė ir statyba“, „Taikos sargyboje“ bei „Mokslo jaunimas“. Prieš kurį laiką tiltas buvo įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, bet iki šiol kelia aistras. Meras Vilius Navickas neseniai pareiškė, kad skulptūros bus nugriautos, kai jų nebeliks saugotinų objektų sąraše. Paveldosaugininkai atkirto, kad kol stovi tiltas, stovės ir skulptūros.

Dešimtys sovietmečio skulptūrų „persikraustė“ į Grūto parką prie Druskininkų. Jis buvo atidarytas 2001-aisiais, aštuoneriais metais vėliau panašus pradėjo veikti Budapešte. Tuomet net pati šios privačios iniciatyvos idėja buvo sukėlusi prieštaringų vertinimų. Oponentai nuogąstavo, kad tai gali tapti savotiška nostalgijos sovietmečiui piligrimystės vieta. Tačiau Grūto parką pamėgę turistai jį laiko greičiau humoristine pramoga. R. Čapaitienė prisiminė prancūzų dokumentinį filmą, kuriame skambėjo anekdotai, rodyti vaizdai iš Balandžio 1-ąją vykstančios šventės ir akcentuoti kiti linksmi niuansai. Parke galima pamatyti ne tik oficialųjį palikimą, bet ir paragauti aną laiką primenančio maisto, išbandyti gazuotų gėrimų aparatą, iš kurio bėga jau kitokio skonio gėrimas ir į jį reikia mesti nebe kapeikas, o centus.

„Vietos gyventojams ir užsieniečiams Grūto parkas kelia skirtingas emocijas. Man pačiai didesnį įspūdį padarė zooparkas, tapęs savotiška kelione į vaikystę. Ten sukurtas lyg išvirkščias pasaulis – sovietmečio veikėjai sugrūsti į mažą erdvę, tartum kalėjimą“, – kalbėjo istorikė.

Tokio parko idėją perėmė ukrainiečiai ir latviai. O vengrai, apsilankę Vilniuje veikiančiame Genocido aukų muziejuje, nufotografavo taip vadinamą šlapiąją kamerą ir jos kopiją įrengė „House of Terror“ („Teroro namuose“) – muziejuje Budapešte. Tiesa, pamiršo parašyti, kad tai yra iš lietuvių „pasiskolintas“ dalykas, mat Vengrijoje panašios kameros nebuvo. „Žmonės dalinasi ne tik palikimu, bet ir praeities įvaizdžiu“, – pažymėjo R. Čepaitienė.

Ji priminė Rūtos Vanagaitės sumanytus projektus – „1984: išgyvenimo drama“, kurio dalyviai tapdavo lagerio kaliniais (net žinodami, kad dalyvauja inscenizacijoje, žmonės vis tiek būdavo sukrėsti, o vienas dalyvis esą taip išsigando, kad net paskambino policijai) ir neseniai atidarytą Požeminį socializmo muziejų.

Pažabota atmintis sukėlė memuarų bumą

Prieš trejetą metų leidinyje „Lituanistica“ istorikė rašė, jog šiuolaikinėms demokratinėms visuomenėms būdingos „atminties kovos“, kai dėl galimybės formuoti kolektyvinę atmintį rungiasi daug suinteresuotų grupių ir ši tampa nevienalytė. Viena ryškiausių „atminties kovų“ šiandienos Lietuvoje sietina su sovietmečio vertinimu. Jis svyruoja nuo atmetimo iki nostalgijos. Oficialiame viešajame diskurse sovietmetis pateikiamas kaip svetimas ir grėsmingas laikas (anot R. Čepaitienės, tokia pozicija galėjo praversti veikėjams, turėjusiems ką slėpti).

Nepriklausomybę atgavusi Lietuva turėjo ne tik radikaliai keisti socioekonominę sanklodą, bet ir bandyti (at)kurti tautinį tapatumą. Pamatiniais trauminės atminties siužetais istorikė pavadino Antrojo pasaulinio karo, Holokausto, komunizmo, nacizmo kančias ir apmąstymus. Tiesa, Lietuvos gyventojų potyriai ilgą laiką negalėjo būti išreikšti ir mūsų šalyje buvo paviešinti praėjus ilgesniam laikui – tai sukėlė „atminties bumą“ praėjusio dešimtmečio pradžioje, kuris pasireiškė memuarų, dokumentinių filmų, paminklų gausa.

Nostalgiją sovietmečiui lygina su Stokholmo sindromu

Anot R. Čepaitienės, bene sunkiausia priimti sovietmečio kultūros plačiąja prasme – kasdienybės, buities, kuri, skirtingai nuo didžiumos oficialiojo palikimo, turi ne tik negatyvių, bet ir pozityvių reikšmių, – palikimą. Jis esą dažnai vertinamas pernelyg vienašališkai. „Ką laikyti sovietų ir sovietmečio kultūra? Jas ne visada lengva atskirti, todėl kyla daug problemų. Kartą kalbėjau su žinomu architektu. Pradėjau klausti: jūs, kaip sovietų restauratorius... O jis – ne, aš ne sovietų, o sovietmečio! Štai baltarusiams atrodo, kad kalbant apie sovietinę praeitį Lietuva jau sudėjusi visus taškus ant i. Bet ne visas taip vienareikšmiška“, – pažymėjo istorikė.

Mokslininkės teigimu, net jei šiandien gaminamos sovietmečiu atsiradusios ir naudotos prekės, daugėja tokių, kurios tik dedasi sovietinėmis, nes jų skonis ar kitos savybės turi mažai ką bendro su ano meto tikrove (pavyzdžiui, ledai „Nostalgija“, kurių pakuotė jai panašesnė į nacistinę, o ne socrealistinę estetiką). „Nostalgija kam? – retoriškai klausė R. Čepaitienė, rodydama marškinėlių su užrašu (DDR – Deutsche Demokratische Republik, Vokietijos Demokratinė Respublika arba Rytų Vokietija) nuotrauką. – Nostalgijos sovietmečiui fenomenas būdingas daugeliui posovietinių šalių.“

Rytų Vokietija po susijungimo esą ypač aštriai pajuto savo nevisavertiškumą ir kaip vieną iš gydymo būdų pasirinko senojo identiteto elementus naujame tapatume. Šis fenomenas pavadintas „Ostalgia“ (nuo vokiečių kalbos žodžio „Ost“, reiškiančio „Rytai“ – DELFI) ir šiandien yra sėkmingai išnaudojamas turizmo industrijoje. R. Čepaitienė įžvelgė paradoksą – pokomunistinės šalys stengiasi atsiplėšti nuo sovietmečio, o užsieniečiams esame įdomūs būtent tuo.

Po Nepriklausomybės atkūrimo sociologai pradėjo fiksuoti kai kurių, ypač vyresniųjų, piliečių nostalgiją sovietinei praeičiai, įsivaizduojamiems ar realiai „geresniems“, „sotesniems“ ir „saugesniems“ laikams. Specialistai net įžvelgė Stokholmo sindromo sociokultūrinę atmainą. Pranešėja pademonstravo mėsos produktų su prekės ženklu „Tarybinis“ fotografiją: „Tokie daiktai apgaudinėja – pristato sovietmetį kaip turtingą, dosnų laiką, esą tuomet nebuvo deficito. Produktai yra su garstyčiomis, sūriu, reklamuojami kaip natūralūs – anuomet tokie buvo prieinami nebent nomenklatūrai.“

Kaip teigė istorikė, sovietmetis ne tik šiuo atveju vaizduojamas vienašališkai, viena spalva, nors jis esąs gerokai sudėtingesnis fenomenas. Minėto projekto „1984: išgyvenimo drama“ autoriai „parodė represinę, saldofonišką režimo pusę – bijau, kad jauni žmonės, dalyvavę inscenizacijoje, galėjo susidaryti vienpusį įspūdį, iškreipiantį esmę“. Tačiau ji pripažino, kad aukso vidurį rasti sunku.