Pirmadienį ir antradienį Vilniuje vyksta eilinė Europos liaudies partijos (European People's Party, EPP) politinė asamblėja, skirta mūsų šalies Nepriklausomybės atkūrimo 20–mečiui paminėti. Pagrindiniu renginio akcentu tapo šios partijos smegenų centru vadinamo Europos studijų centro surengti debatai „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“. Jų dalyviai susirinko ne tik apžvelgti du Nepriklausomybės dešimtmečius, regiono patirtį įveikiant komunizmą, narystę ES ir NATO, bet ir dabarties bei ateities iššūkius saugumo srityje, energetikos politikoje, santykiuose su Rusija.
Jų metu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui V. Landsbergiui buvo įteiktas EPP garbės apdovanojimas už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai. „Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Už tai esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos šalių žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja ir kurias palaiko visa visuomenė“, – įteikdamas belgų menininkės sukurtą skulptūrėlę, vaizduojančią kelių žmonių figūras, pažymėjo EPP ir Europos studijų centro prezidentas Wilfriedas Martensas.
Praradome ne tik Gruziją, bet ir Rusiją
Anot europarlamentaro, tai jau vyksta: „Viena iš kariavusių šalių, švenčianti pergales, pralaimėjo karo tęsinį blogiausiu būdu – atsisakė premijos, kurios vardas būtų demokratija. Galima pralaimėti užkariavimų karą ir laimėti demokratiją, Tada esi laimėtojas. Bet jei ten sąmonę užvaldė pralaimėjimo sindromas, iš to – ir revanšo sindromas, iš to – begalinis karas, svajonė ir siekis atsiimti žemes. Sulaukiame ne vien žodžių, ginklavimosi varžybų ir grasinimų, vidinių genocidų, bet ir karo prieš kaimyną.“
V. Landsbergis prisiminė rusų žurnalistės Julijos Latyninos rašinį, kuriame ji tvirtina, kad Europos Sąjungos patvirtintos išvados apie Gruzijos-Rusijos karą reiškia, jog Europos nebėra. Jei paskutiniams rusų demokratams taip atrodo, esą reiškia, kad buvo atiduota ne tik Gruzija kartu su tiesa, bet ir Rusija.
Žurnalistė rašinyje pavartojo frazę „biurokratinis socializmas“. Europarlamentaras teigė jau anksčiau pradėjęs galvoti apie finansų krizę, gyvenimą skolon, neužsidirbant tiek, kiek išleidi, ir staiga supratęs, kad mes tai jau matėme: „Juk tai „kolchozai“! Jie niekada negali bankrutuoti, nes didysis centras vis tiek pripils pinigų į kasą tiek, kiek reikia.“
Anot jo, daiktus reikia vadinti savo vardais: suktybę – suktybe, vagystę – vagyste. Tai nėra politiškai nekorektiška, beveik draudžiama, bet, nors ES už tai dar neteisia, gali pašalinti iš padorios visuomenės.
Praradusios vertybes valstybės tampa „psichotinės ir agresyvios“
„Sakoma: kiek pasikeitimų, reikia džiaugtis, – apie praėjusius du dešimtmečius kalbėjo europarlamentaras. – Ypatingai pasikeitė Europos žemėlapis, tai tiesa. Bet veiduose džiaugsmo – ne tiek daug, veikiau nerimas, rūpestis, ypač pastarojo meto, bent 2-3 metų. Matyt, pokyčiai – ne visose srityse arba ne visi į gera. Gal įvyko pokyčių į bloga? Pagalvokime. Gyvename dviprasmybių pasaulyje. Prieš 20 metų dviprasmybių buvo mažiau. Turime fundamentaliai negatyvių pokyčių. Ištobulinome gerovės valstybės ideologiją, veikiau – mitologiją, kai gerovė suvokiama primityviai materialistiškai, kai išnyksta artimo meilė, solidarumas, tarpusavio pagalba, įsivyrauja gobšumas ir nesąžiningumas.“
Pasak V. Landsbergio, būtent tai atvedė į totalinę krizę. „Krizė – ne tik ir ne pirmiausiai finansinė, ekonominė. Tai yra labai gili dvasinė krizė. Prarasta sąžinė, prarasta atsakomybė – ir tarp asmenų, ir valstybėse. Iš to – ir technologinės katastrofos nuo Černobylio iki Meksikos įlankos, ir psichologinės-moralinės katastrofos, ir nesibaigiantis pasaulinis karas. Žinoma, galima to nematyti, dairytis ten, kur kokie nors netikri džiaugsmai, laikini malonumai. O gal gyvenimas ir neturi kitos prasmės, tik malonumą, kylantį iš pajamų? Pajamų galima turėti ir iš sukčiavimo, ir iš gąsdinimo, vienokio ar kitokio terorizavimo.“
Politiko žodžiais, Europos civilizacija stovi ant ribos, kur reikia pasirinkti, jei dar nesame susirgę nepagydomai. Esą jei nėra garbės ir sąžiningumo, kurie lemtų valstybių ar tarptautinių organizacių sprendimus, ar jie skamba tik kalbose – „o jų nėra iš tikrųjų“, būna kaip su žmogumi – vertybes praradęs žmogus darosi menkas ir negali būti laimingas. Jausdamasis menkas jis tampa „psichotinis ir agresyvus“. „Ar mūsų visuomenės nesidaro tokios, tartum besinaudojančios gerove, o vis labiau psichotinės ir agresyvios? Kažkas ne taip“, – pažymėjo europarlamentaras.
Atsiprašė, kad kalbėjo galbūt „ne taip, kaip reikėjo“
Anot europarlamentaro, iš žodžių gali padaryti kokią nori mišrainę ar kitą patiekalą, o širdies tiesa nemeluoja. „Širdies tiesa šiandien sako: jei paaukoję tiesą dėl Gruzijos, mes paaukosime tiesą ir dėl Lenkijos prezidento žūties, ko mes būsime verti? Galbūt tiesa yra sudėtinga, joje yra visko, bet mes visi jaučiame, kad yra ne taip, kaip sakoma. Tą jaučia daug kas, todėl yra svarstomi dokumentiniai įrodymai, faktai, aplinkybės ir taip toliau, o Europos Parlamentas tyli, ir EPP taip pat dar nepasakė žodžio“, – įgėlė politikas.
Jis atkreipė dėmesį, kad daug aukštų pareigūnų sekmadienį, Maskvoje minint Pergalės dieną, sėdėjo tribūnose dideliame mieste nelabai laimingais veidais: „Matyt, širdies tiesa dar nemirusi ir ji atsispindi veiduose. Branginkime, kol dar turime, tą savybę ir ginkime, nes tuo būdu ginsime save, ginsime Europą, kad neišnytų pagreitintai ir paniekinusi pati save. Mes turime ją ir mylėti, ir ginti. Žiūrėkime į Europą ne kaip į savo namus ar tetą, ar močiutę, o kaip į savo vaiką, kuris visą laiką gimsta arba serga ir gali blogai baigtis.“
„Turbūt visiškai ne taip kalbėjau, kaip reikėjo, bet man taip reikėjo, todėl prašau atleisti“, – baigdamas savo kalbą atsiprašė V. Landsbergis.