DELFI domėjosi, ką apie vyrų ir moterų vadovavimą bažnyčiai mano skirtingų konfesijų atstovai: Jungtinės metodistų bažnyčios kunigė Gražina Belousova, „Tiesos žodžio“ bažnyčios pastorė Andželika Krikštaponienė ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Kadangi paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis, katalikais save vadino apie 80 proc. Lietuvos gyventojų, visų pirma Kauno arkivyskupo klausėme, ar vyskupų konferencija, kuri priima Lietuvos Katalikų bažnyčiai svarbiausius sprendimus, įsiklauso į moterų nuomones, ar vyskupai turi galimybių ir noro atsižvelgti į jų reikmes, kaip realiai apie jas sužino?
Bažnyčia nėra demokratinė struktūra
„Norint objektyviai atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra Katalikų Bažnyčia ir kokia jos misija pasaulyje. Daug kas klaidingai mano, kad Bažnyčia yra visuomeninė institucija, kurioje turi būti tvarkomasi laikantis demokratinių principų. Tačiau Bažnyčia nėra žmonių kūrinys. Ji Jėzaus Kristaus įkurta tarnauti žmonėms nuolat rodant kryptį į antgamtinį gyvenimą“, – sakė S. Tamkevičius.
Dvasininko teigimu, dabartinė Bažnyčia labai ištikimai laikosi to, ką paliko jos Kūrėjas.
„Daug kam gali patikti ar nepatikti, bet Jėzus savo mokiniais pasirinko vyrus ir juos pasiuntė skelbti Evangeliją visame pasaulyje. Tačiau tas pats Kristus nepaniekino ir neatstūmė nė vienos moters. Priešingai, moterys – pradedant Jėzaus motina Marija ir baigiant nusidėjėle Marija Magdalena – visuomet buvo arti Jėzaus, kaip labai svarbios talkininkės išganymo darbe. Koks vyras tiek pasitarnavo Išganymo istorijoje, kaip Dievo Motina Marija? Daug kas net piktinasi, kad Katalikų Bažnyčioje tiek dėmesio skiriama Švč. Mergelei Marijai“, – sakė vyskupų konferencijos vadovas.
Nepamainomos padėjėjos
Paklaustas, ar ateityje moterys turės daugiau galimybių tarnauti tikintiesiems, dvasininkas sakė esąs įsitikinęs, jog Bažnyčia eis tik šia kryptimi, tačiau „nediskutuos, ar tarnystes Bažnyčioje, kurias šiandien atlieka vyrai, perduoti moterims, bet mąstys ir ieškos, kokiu būdu moterys šiais laikais galėtų būti tomis nepamainomomis padėjėjomis, kokios jos buvo Kristaus bei pirmaisiais krikščionybės amžiais“.
„Kai kas mano, kad Bažnyčia Lietuvoje yra tarsi per daug konservatyvi ir moteris diskriminuoja. Tai netiesa. Pasidairykime kad ir po katalikiškąjį Teologijos fakultetą Vytauto Didžiojo universitete. Čia ne tik studijuoja daug merginų: moterys apsigina doktoratus ir dėsto filosofines bei teologines disciplinas. Ir dėsto netgi būsimiesiems kunigams. Todėl kalbėti, kad moterų balsas tarsi negirdimas, neteisinga“, – pateikė pavyzdį vyskupų konferencijos pirmininkas.
Paklaustas, kaip konkrečiai jo vadovaujama institucija įsiklauso į moterų balsą, S. Tamkevičius prisiminė prieš kelerius metus Kauno arkivyskupijoje surengtą Sinodą, kuriame priimtomis pagrindinėmis gairėmis dabar vadovaujasi kunigai ir pasauliečiai, dirbantys įvairiose sielovados srityse.
„Ir pasiruošimo darbuose, ir pačiame Sinode moterys labai aktyviai dalyvavo, ir tai akivaizdžiai kalba, kad jos nėra nustumtos nuo Bažnyčios darbų. Sinodas buvo proga išsakyti savo nuomones tiek vyrams, tiek moterims“, – sakė arkivyskupas.
Ne tas didis, kuris užima postą
Dvasininko teigimu, moterys kiekvienoje parapijoje taip pat yra pastoracinių tarybų narės ir dalyvauja sprendžiant tikinčiųjų bendruomenei aktualius klausimus.
„Popiežius Benediktas XVI yra užsiminęs, kad ateities Bažnyčioje moterys tikriausiai turės dar daugiau atsakomybės. Gal tai bus moterų diakonystė, gal kitokios tarnystės formos. Pagyvensime, pamatysime. Svarbiausia tiek vyrams, tiek moterims suvokti, kad Bažnyčioje ne tas yra didis, kuris užima labai aukštas pareigas, bet tas, kuris didžiadvasiškai sugeba tarnauti. Šioje vietoje mums, vyrams, tenka nusižeminti, prisimenant tokias moteris, kaip Brigitą Švedę, Teresę Didžiąją, Motiną Teresę ir daugelį kitų, kurios Bažnyčioje nuveikė didžiausius darbus“, – sakė arkivyskupas, pridurdamas, jog šiandien visus norėtų paraginti daugiau mąstyti ne apie vadovavimą, bet apie tarnavimą, tuomet bus gerokai daugiau naudos ir Bažnyčiai, ir Lietuvai.
Pirma moteris įšventinta prieš 20 metų
Prieš ketverius metus pasirinkusi dvasininkės kelią ir baigusi teologijos studijas JAV, vilnietė Gražina Belousova tapo Šiaulių Jungtinės metodistų bažnyčios kunige.
„Pirmoji, pradėjusi leisti tarnauti kunigėmis moteris, man atrodo, buvo „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia ir kai kurie Sekmininkai. Jie ir pralaužė ledus. Pavyzdžiui, Šiauliuose „Tiesos žodžio“ bažnyčiai moteris vadovauja nuo pat pradžių, 1990-1991 metų“, – pasakojo G. Belousova.
Požiūris, kad vyras ir moteris turi lygias galimybes tarnauti bažnyčiai, dvasininkės žodžiais, buvo nulemtas Šventojo Rašto aiškinimo ir Šventosios dvasios įtakos.
Tačiau, kunigės nuomone, dar prireiks nemažai laiko, kas Lietuvoje moters kunigystė būtų įprasta.
Supratimas keičiasi lėtai
„Jei pažiūrėtume statistiką, protestantiškos bažnyčios vargu ar sudaro 2 proc. Lietuvos gyventojų, tad mes esame mažuma ir tai ne visa formuojanti supratimą, kad moterys irgi gali būti dvasininkės.
Man atrodo, kad daug kas priklausys nuo to, kaip kis Katalikų bažnyčios požiūris. Kadangi šiuo metu Katalikų bažnyčia moterims neleidžia kunigystės šventimų, pas mus tas supratimas keičiasi labai lėtai“, – sakė DELFI pašnekovė.
Vis dėlto, lyginant Katalikų bažnyčią dabar ir prieš 60 metų, kunigei akivaizdu, jog šiandien moterims sudaromos daug didesnės galimybės tarnauti. Tarkim, dabar pakankamai įprasta matyti moterį, priešais visą bažnyčią skaitančią Šventąjį Raštą, dalyvaujančias kitose Katalikų Bažnyčios veiklos srityse. Matyti moterį liturgijos kontekste jau nebėra toks svetimas dalykas, kaip buvo anksčiau.
„Tačiau ar Katalikų bažnyčioje moteris bus kada nors įšventinta į kuniges, nežinau. Sunku į tai atsakyti, bent jau kol kas tokių požymių nematyti“, – sakė Jungtinės metodistų bažnyčios atstovė.
Padeda motinystės patirtis
Paklausta, ar iš principo suderinami motinos, žmonos ir kunigystės pašaukimai, G. Belousova tuo neabejojo: „Man atrodo, jie daugiau negu suderinami – jie išplaukia vienas iš kito, nes moteris visada buvo žmogus, besirūpinantis kito auginimu. Moteris visuomet formavo dvasinį pagrindą, į kurį rėmėsi ištisos kartos. Iš čia išplaukia ir pastoracinis rūpestis bendruomene“.
Motinystė, kunigės nuomone, padeda suvokti vieną iš kertinių krikščioniškų tiesų – pasiaukojančią meilę. „Nesu mama, bet man atrodo, jog motinos meilė vaikui yra arčiausiai, ką žmogus gali suvokti, galvodamas apie Dievo meilę žmogui. Kūdikis – moters dalis, todėl ji labai aiškiai supranta, ką iš tiesų reiškia atiduoti savo vaiką numirti už pasaulį“, – kalbėjo teologė.
Pradeda dalytis valdžia
Šis amžius vadinamas moterų dominavimo amžiumi. Ar tai, kad į kuniges įšventinamos moterys rodo, jog ir iš šios sferos stumiami vyrai?
G. Belousova sako nenorinti, kad taip būtų, „geriau jau turėtume lygias galimybes ir lygias teises, nes bažnyčiai reikia ir vyro, ir moters tarnystės“.
„Nežinau, kiek mes šį amžių galėtume vadinti moters dominavimo amžiumi, nes, jeigu pasižiūrėtume, iš tiesų yra labai mažai sričių, kur vadovaujančias pozicijas užima moterys. Tai, kad kai kur matome daugiau vadovių, ne pretekstas šaukti: „moterys ima viršų“. Tai nebūtų teisinga. Tiksliau sakyti, jog vyrai ir moterys pradeda dalytis valdžia: artėjame prie to, kad vyrai ir moterys gali turėti vienodą įtaką tiek švietime, tiek valstybės valdyme, tiek bažnyčios reikalų tvarkyme ir, man atrodo, kad tai yra gerai“, – mano kunigė.
Kristuje nėra nei vyro, nei moters
Jos nuomone, moterys ir vyrai vienodai sugeba vadovauti, tačiau tai daro skirtingu būdu.
„Kadangi esu moteris, didžioji dauguma žmonių (į bažnyčią ateina daugiau moterų), prie manęs gali laisviau jaustis ir labiau atsiverti, kalbėti dalykus, apie kuriuos su vyru galbūt nedrįstų. Tai gali būti susiję su grynai moteriška patirtimi, pavyzdžiui, seksualine prievarta, smurtu namuose ar net tokiais dalykais, kaip vaikų auginimas“, – pasakojo Jungtinės metodistų bažnyčios atstovė.
Tai – psichologijos dalykai, tačiau didžioji dalis dvasininko darbo, G. Belousovos žodžiais, ir yra ryšys su žmogumi.
„Atskirti pastoracinio darbo nuo psichologijos neįmanoma. Bet, jei žiūrėtume į pačią tarnystę, Kristuje nėra nei vyro nei moters. Kam Šventoji Dvasia davusi kunigystės dovaną, tas tą darbą ir dirba“, – mano kunigė.
Vadovavimo dovana – ne lyties privilegija
Pasak dvidešimtus metus Šiaulių bažnyčiai „Tiesos žodis“ vadovaujančios pastorės Anželikos Krikštaponienės, lyties duotybė – neišvengiama žmogaus tapatybės dalis. Subrendęs vyriškumas reiškiasi tėvyste, o moteriškumas – motinyste.
„Abi lytys turi vadovavimo dovaną, kuri jų vaikus veda į brandą, tačiau tėvystė labiau atspindi teisingumo, doros, tvarkos ir strateginio vadovavimo atspalvius, o motinystė vadovauja siekdama artimo bendravimo, besąlygiškos meilės, atjautos šeimoje. Panašiai ir tikintieji, tarsi dvasiniai vaikai, į tikėjimo brandą gali būti vedami Dievo pašauktų vyrų ir moterų“, – įsitikinusi bažnyčios vadovė.
Akcentuoja pagalbą
Šiuolaikiniame krikščioniškame evangeliškame pasaulyje vyrauja dvi teologinės pozicijos moters pastorystės atžvilgiu. Koplimentarinė pozicija pabrėžia pagalbos principą ir teigia, kad moteris negali vadovauti bažnyčiai, bet gali tarnauti pagalbiniuose tarnavimuose. Egalitarinė pozicija pripažįsta vyrų ir moterų lygybės principą.
„Abi šios pozicijos turi svarių atramų Šv. Rašte, – kalbėjo pastorė. – Tačiau, kaip pastebi žinomas evangelikų teologas T. K. Odenas, šiandien Bažnyčia dažnai išlieka nerangi keisti požiūrį vyrų ir moterų lygybės klausimu. Jis mano, kad būtent moters tarnystės klausimas turėjo palaipsniui skleistis ilgame žmonijos istorijos procese. Panašiai, kaip vergovės panaikinimo problema, kuri buvo suprasta ir išspręsta tik 18 a. Taigi, kai kurie Kristaus tikėjimo aspektai dėl įvairų priežasčių gali atsiskleisti tik per ilgesnį laiką“.
Pripažįsta lygybę
Šiandien Lietuvoje A. Krikštaponienė mato abu minėtus požiūrius į moters tarnystę. Kelios konfesijos („Tikėjimo žodžio“ bendrija, Jungtinė Metodistų Bažnyčia ir Evangelikų Reformatų bažnyčia) pripažįsta lygybės principą. Šiose trijose bažnyčiose yra įšventintų lietuvių moterų pastorių ar kunigių. Kitos tiek evangliškos, tiek tradicinės bažnyčios labiau linkę laikytis komplimentarinės nuostatos.
„Manau, kad ir ateityje išliks šios dvi pozicijos, kurios išmoks gyventi pakančiau viena kitos atžvilgiu“, – sakė dvasininkė.