- Pasitikdamas 2009-uosius, prognozavote, kad šalies BVP gali kristi 1,5%. Išjungus diktofoną, įspėjote, jog gali atsitikti, kad kritikams gali būti daug didesnis – iki 5 %. Tada esą teks atleisti nemažą dalį valstybės valdininkų ir „pjaustyti gyvą mėsą“. Lietuvos BVP pernai krito 15%. Taigi trigubai daugiau. Ką Vyriausybė būtų dariusi kitaip, jeigu būtų tikėjusis tokio kritimo?

- Ko gero, labai nebūtume kažko keitę. Galbūt kai kuriuos skausmingus sprendimus būtume konsolidavę vienu ypu, užuot ištęsę per visus metus. Ir 2009-ųjų pradžios patirtis rodo, kad pačioje pradžioje sprendimus priimti valdančiojoje koalicijoje buvo lengviau. Permanentinis išlaidų karpymas pernai buvo pati didžiausia problema. Mes nuolat mažinome kokias nors išlaidas, didinome mokesčių tarifus – nuo Kalėdų iki Kalėdų į Seimą dėl to ėjome keturis kartus. Išskaidydami nepopuliarių sprendimų priėmimą, suteikėme galimybę šalies gyventojams lengviau prisitaikyti prie pasekmių. Kita vertus, nežinau, ar būtume išlaikę psichologinę įtampą, jeigu būtume tiksliai žinoję, kad BVP dinamika pasuks nuo +8 iki -15.

- Kam galėtute pateikti sąskaitą už pernelyg optimistines ūkio dinamikos prognozes?

- Kad nėra ką kaltinti. Prisimenu, pirmajame ES Vadovų tarybos susitikime, kuriame dalyvavau kaip ministras pirmininkas, keliais žodžiais persimetėme su Europos centrinio banko vadovu Jeanu Claude‘u Trichet. Tada jo pusiau juokais paklausiau: ar jis turįs kokių geresnių žinių. O jis visiškai rimtai pasiūlė pamiršti optimizmą, nes 2008-ųjų pabaigoje ir 2009 m. I pusmetyje banko trijų mėnesių laikotarpiui pateikiamos prognozės, pasirodo, buvusios nepadoriai šviesesnės už tikrovę.

- Ar esate nustebintas Lietuvos visuomenės kantrybės, kuri Vyriausybės veiklą tebelydi iki šiol – be mitingų, demonstracijų ir visuotinių susibūrimų, išskyrus tą vienintelį – pernai sausio 16-ąją?

- Aš visiems apie tai kartoju. Ne per seniausiai kalbėdamasis ir su Graikijos premjeru Georgiosui Papandreou sakiau, kad mūsų – Baltijos šalių – visuomenių gebėjimas prisitaikyti prie krizių ir sunkių socialinių iššūkių yra unikalus. Kai Europoje pradedi dėstyti, kiek reikėjo sumažinti potencialų biudžeto deficitą, biudžetininkų algas, pensijas ar savo asmeninę algą, kolegos iš kitų šalių sunkiai patiki.

- Jeigu būtumėte žinojęs, kad lietuvių kantrybė tokia tvirta, galbūt galima buvo veržti labiau?

Nežinau (juokiasi – R. S.). Tariamoji nuosaka politikoje. Aš vis dėlto manau, jog didžiausias Lietuvos stiprumas buvo tas, kad politikai, visuomenė, verslas sugebėjo į padėtį reaguoti labai dinamiškai. Tai buvo kažkas panašaus į gebėjimą groti džiazą ekonominės padėties siūloma tema. Politikams labai padėjo tai, kad mūsų žmonės skaitė laikraščius, domėjosi, kas dedasi Latvijoje, Estijoje, kitose šalyse.

- Kovo pabaigoje Briuselyje išplatintose ataskaitose pažymima, jog Lietuva tarp visų Europos Sąjungos šalių sugebėjo atlikti didžiausią vidinę devalvaciją: esą tai puikus metodinis pavyzdys didžiausioms euro zonos švaistūnėms, jeigu jos galvoja apie euro stabilumą...

- Euro zona yra unikalus darinys, kuris nėra viena valstybė – vien Graikija ar vien Vokietija su savo politine valdžia. Todėl sunku pasakyti, kokius sprendimus pavyks ten rasti. Akivaizdu, kad pernai Europoje buvo mėgstama labiau kalbėti apie globalius reiškinius, banko Lehman Brothers žlugimą – tose diskusijose baltijiečiams buvo sudėtinga dalyvauti. Dabar, kai problemų radosi arčiau ES, ypač jos pietinių regionų, aštriai diskutuojama, pateikiama visiškai priešingų argumentų. Apie tai, kaip Graikija skaičiavo savo viešųjų finansų balansą, buvo žinoma jau dešimtį metų. Optimizmo ir gerovės sąlygomis į tas nuodėmes buvo galima žiūrėti pro pirštus. Dabar – kas kita.

- Kieno pozicija Jums atrodo priimtinesnė: Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, kuri visoms ES narėms ragina susirūpinti savo konkurencingumu, ar, tarkime, Prancūzijos ūkio ministrės Christine Lagarde, kuri kviečia Vokietiją solidariai pasidalyti gerove?

- Aš manau, kad Vokietijos kanclerės pozicija šiuo atveju yra racionali. Nepaisant ES bendrumo ar solidarumo, yra namų darbų, kuriuos kiekviena šalis privalo padaryti pati. Dabartinės ES, euro zonos problemos kilo ne dėl kokios nors žalingos Vokietijos politikos, o todėl, kad kai kurios šalys nesugebėjo tvarkyti savo finansų.

- Jūsų požiūriu, euro įvedimas 2013 ar 2014 metais tebėra tinkamas Lietuvos finansinės-ūkinės politikos siekis?

- Aš manau, kad tvarkingai savo finansus tvarkančiai valstybei nuosmukio verpetuose būti euro zonos nare yra didelė paspirtis. Jeigu mes prieš keletą metų būtume ten įstoję, pernai būtume turėję galimybę tarptautinėse rinkose pigiau pasiskolinti. Tai labai konkreti nauda. Tačiau nesugebančiųjų susitvarkyti savo viešųjų finansų joks euras neišgelbės. Mums tai – labai svarbus ir ne taip lengvai pasiekiamas tikslas.

- Ar nuo to, kokia pagalba bus teikiama finansinių sunkumų patiriančioms euro zonos šalims, ateityje keisis Jūsų požiūris į euro zoną kaip tikslą?

- Ne, nesikeis. Žinoma, šiandien mes, sugebėję stabilizuoti savo finansų sistemą, galime atkreipti dėmesį į save – esą susitvarkėme be išorinės pagalbos. Tačiau, ko gero, problema yra daug gilesnė. Nesu tos srities specialistas, tačiau man atrodo, jog Graikijos precedentas euro zonai yra labai svarbus. Kokias pasekmes patirs šitas darinys ateityje, jeigu euro zona pati dabar gelbės Graikiją teikdama finansinę paramą? Ar toks precedentas nepaskatins požiūrio, jog finansus gali tvarkyti kaip šauna galvon – vis viena ateis Vokietija ir išgelbės? Kita vertus, ko verta bus euro zona, jeigu Graikijai dabar teks kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą?

- Europoje baigėsi Lisabonos strategijos laikas. Ar naujai deklaruojami ES siekiniai 2020-iesiems Jus įkvepia?

- Po ilgo plėtros proceso Europos Sąjunga pergyvena tam tikrą idėjų vakuumą. Galima šį laikotarpį vadinti ekstensyviu augimu, tačiau euras, bendros rinkos plėtra, Šengeno procesas prasidėjo nuo idėjos. Galima sakyti, jog šiuos procesus paskatino Berlyno sienos griūtis. Ne tai svarbiausia. Artimiausias ES dešimtmetis, palyginti su praėjusiais dviem, tikrai atrodo šiaip sau. O Euro-2020 labiau panašu į atsirašinėjimą. Kita vertus, man atrodo, kad ES suvokia ateities iššūkius, ir tas idėjų vakuumas bus trumpalaikis.

- O kaip ji juos suvokia – konkuruojant ES didiesiems, kas greičiau įveiks distanciją iki Maskvos? Kartais atrodo, jog tokia tatai ekstensyvaus augimo inercija...

- Nebūtinai. Europoje aiškiai matoma, kad vienas šiuolaikinis globalus centras yra JAV. Kylanti kita galia yra Kinija. Ir visus labai domina klausimas, kur tarp šių dviejų centrų bus ES. Norėdamas stipriai jaustis globalioje konkurencijoje, privalai turėti ne tik smegenis, bet ir masę. Ekstensyvią plėtrą skatina būtent masės poreikis. Rytų partnerystės, santykių su Rusija siekis, manau, taip pat yra skatinamas šio poreikio. Ir dar vienas svarbus dalykas: per paskutinįjį dešimtmetį Vakaruose ir ES rimtai suabejota pagrindine Franciso Fukuyamos „Istorijos pabaigos“ diagnoze, esą liberaliosios demokratijos sistema kaip modelis yra galutinai įrodęs savo pranašumą prieš visus kitus. Todėl randasi suvokimas, kad artimiausioje ateityje teks ieškoti sąlyčio taškų su kitomis ekonominėmis bei politinėmis sistemomis ir bendradarbiauti. Jeigu neišvengiamai bendraujama su Kinija, kodėl neturėtume bendrauti su Rusija?

- Lenkų ekonomistas Leszekas Balcerowiczius Rytų Europos šalims, jeigu jos nori būti konkurencingos globalioje ekonomikoje, siūlo imti pavyzdį iš Pietryčių Azijos šalių ir apriboti savo viešuosius finansus iki trečdalio BVP. Kaip Jums ši idėja?

- Rašydami šios Vyriausybės programą ir minėdami ketverių metų ateities perspektyvą, mes įsipareigojome būti mažiausią BVP dalį per mokesčius perskirstančia šalimi Europoje. Ir dabar Lietuvos viešieji finansai neviršija 34–35%. Šiuo klausimu nesirengiame pasakyti ko nors nauja. Kita vertus, pradedame diskusijas apie šalies prioritetus artimiausiam dešimtmečiui, dvidešimtmečiui. Sunku pasakyti dabar, kiek viešųjų finansų reikės tiems tikslams pasiekti.

- Kokius tikslus artimiausiam dešimtmečiui ar dvidešimtmečiui turėtų išsikelti Lietuva taip, kad jie nepriklausytų nuo politinės konjunktūros?

- Ambicija yra aiški – mes turime prisitaikyti prie globalios ekonomikos, sugebėti konkuruoti ir išnaudoti savo pranašumus. Mes dar negalime kalbėti apie „laimingą gyvenimą“, kaip skandinavai. Tačiau turime išnaudoti tai, kad esame vadinamojo Nordic-Baltic regiono dalis, turime kvalifikuotą darbo jėgą ir neblogą infrastruktūrą. Tam neužtenka plėtoti IT, kelti universitetų lygį, kurti ekonominius klasterius. Didžiausias iššūkis – keisti mūsų mentalitetą: ar mes norime tvertis tvorom dėl globalios konkurencijos baimės, ar atsiveriame. Pagrindas tam – švietimas, lavinimasis, mokymasis visą gyvenimą: nuo vaikų darželio iki paskutinių dienų.

- Kaip manote, ar įmanoma įgyvendinti tokias ambicijas su tokia socialine sistema, kokią dabar turime?

- Mūsų socialinė sistema nėra kokia nors tragiška. Tačiau po dvidešimties metų mes jos tokios nesugebėsime išlaikyti. Reformuoti ją neišvengiamai teks.

- Švietimas, aukštasis mokslas...

- Visų pirma, mūsų aukštąjį išsimokslinimą turinti darbo rinkos dalis yra dvigubai didesnė nei ES. Pasiekti tokį lygį jie užsibrėžia tik po dešimtmečio. Kita vertus, Barclays banko informacinio padalinio įsikūrimas Lietuvoje mūsų universitetams pamažu rodo, kaip jie turi keistis, kad patenkintų tokio lygio kompanijų reikalavimus darbo jėgai. Kad atėjus dar vienam barclays nepatirtume reikiamos kvalifikacijos darbo jėgos stygiaus... Todėl man džiugu, kad pamažu tarp šio, kitų užsienio investuotojų mezgasi ryšiai su mūsų aukštosiomis mokyklomis. Tai šalutinė teigiama šios investicijos pasekmė. Kita vertus, nemokame pasigirti, kad plačiajuosčio interneto infrastruktūra Lietuvoje yra viena geriausių pasaulyje, mobiliojo ryšio skverbtis – geriausia Europoje.

- Gal metas valstybei plėsti internetu teikiamų viešųjų paslaugų pasiūlą?

- Mes tą planuojame daryti. Vienas iš trumpalaikių tikslų yra pasiekti, kad pagal šį rodiklį būtume pirmajame pasaulio penketuke. Po japonų, pietų korėjiečių galėtume ginčytis, esame treti, ketvirti ar penkti. Turime tam visas galimybes. Svarbiausia pasiekti, kad žmonėms kasdieniniame gyvenime tai būtų patogu, naudinga ir suteiktų pridėtinės vertės.

- Estijos prezidentas Toomas Henrikas Ilvesas neseniai interviu rusų žiniasklaida tvirtino, jog viena pagrindinių priežasčių, dėl ko šiandien Estija yra viena Rytų Europos lyderių, yra ta, kad praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio reformų laikotarpiu neatsirado nacionalinių oligarchų. Apie oligarchus Lietuvoje kalbama kone kasdien. Kaip manote, ar tie žmonės yra šalies modernizavimo stabdys, ar variklis?

- Man sunku pasakyti, ką Estijos prezidentas turėjo galvoje. Reikėtų susitarti dėl sąvokų. Galbūt jeigu imtume lyginti turtingiausius estus su turtingiausiais lietuviais, mūsiškiai neatrodytų didžiausi oligarchai...

- Ar, Jūsų nuomone, Lietuva gali tapti modernia, aukštųjų technologijų ekonomikos šalimis, jeigu jos visuomenė yra nelabai tolerantiška kitų tautų ir rasių žmonėms, seksualinėms mažumoms, kai žmogus, viešame reginyje išskleidęs plakatą, yra suimamas policijos?

- Aš manau, kad tai yra tam tikri natūralaus visuomenės tobulėjimo recidyvai. Yra įvairių visuomenių, visos jos niekada nebus vienodos. Nemanau, kad airiams iš esmės pakenkė jų šeimos politika. Ne viskas iš karto ir viskas ne taip jau seniai – dar aštuntojo dešimtmečio viduryje JAV gėjai sunkiai kovojo už savo teises, buvo persekiojami. Ir draskomasi buvo kur kas aršiau nei dabar Lietuvoje.

Danija 2020

Danų vyriausybės š. m. kovą paskelbti dešimtmečio siekiai:

- Danija turi būti turtingiausių pasaulio šalių dešimtuke (šiuo metu 16);

- danų darbo rinka bus geriausiųjų dešimtuke;

- Danijos mokiniai bus tarp protingiausių pasaulyje;

- bent vienas Danijos universitetas bus Europos geriausiųjų dešimtuke;

- Danija bus pasaulio geriausiųjų dešimtuke pagal gyventojų trukmę;

- Danija bus „žalia“ visuomenė ir labiausiai energiją taupančių šalių trejetuke;

- Danija bus tarp geriausiųjų lygių galimybių šalių;

- danai bus viena laisviausių visuomenių ir viena geriausių vietų į ją integruotis;

- Danija bus viena saugiausių visuomenių;

- visuomeninis sektorius bus tarp efektyviausių ir mažiausiai biurokratizuotas pasaulyje.

Šaltinis: The Copenhagen Post