Per dešimtmetį susikūrę nauji TS-LKD vidaus galios centrai, aplipę nepartiniais „favoritais“, neskatina įsitraukti moderniau mąstančio jaunimo. Net ir nauji veidai Tėvynės sąjungoje (TS) neretai linkę rinktis konformistinį kelią, kad įsiteiktų senbuviams.
Tėvynės sąjungos tapsmas
TS-LKD atstovai mėgsta pabrėžti, kad jiems tenka imtis atsakomybės sunkiausiais valstybei momentais. Valstybingumo atkūrimo pirmieji metai, Rusijos krizės išbandymai 1999–2000 m. ir dabartinė ekonomikos krizė uždeda konservatorių partijai „gelbėtojų“ aureolę. Bent jau šios partijos vadovai tikisi būtent tokio įvertinimo iš visuomenės.
1993 m. gegužės 1 d. įkurta TS, kaip teigia patys konservatoriai, tapo natūralia Sąjūdžio politinės veiklos tęsėja. Per 17 metų partija patyrė daug transformacijų: ji keitė pavadinimus, nuo jos atskildavo ir vėl į ją įsiliedavo įvairios politinės grupės, ji vis prisijungdavo neįtakingas dešiniųjų pažiūrų partijas.
Pastarieji du susiliejimai įvyko prieš 2008 m. Seimo rinkimus. Konservatoriai tada prisijungė politinio vyksmo paraštėse glūdėjusius tautininkus ir už juos kiek gausesnius bei sėkmingiau dirbusius, bet vis dėlto parlamentinės partijos statuso nuo 2000 m. atgauti nesugebėjusius krikdemus.
Krikdemų įsiliejimas į TS gretas pakeitė šios partijos pavadinimo ideologinę ašį: iš Tėvynės sąjungos ir, skliausteliuose, konservatorių partijos ji virto Tėvynės sąjunga ir krikščionimis demokratais – jau be skliaustelių.
Krikdemiškumo link
Nors konservatorius įprasta laikyti dešiniąja partija, klasikinis valstybės vaidmens ekonomikoje ribojimo siekis, būdingas dešiniosioms ideologinėms srovėms, nebuvo svarbiausias TS bruožas. Lietuvos politinis gyvenimas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo vertė ne aiškiai apibrėžti ideologines pozicijas kairės ir dešinės skalėje, bet ryškiai pažymėti ribą tarp posovietinės ir sąjūdietiškos tradicijos šalininkų.
Neatsitiktinai TS tapatybė buvo kuriama aiškios ir kartais kategoriškos priešpriešos su buvusia komunistų partija (LDDP), o vėliau Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) fone. Šiai priešpriešai buvo itin svarbi asmeninė Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko konkurencija, taip pat antisovietinių ir antirusiškų nuostatų užsienio politikoje demonstravimas.
Pastangos atsiriboti nuo sovietinės patirties skatino imtis visuomenės prieštaringai vertinamų iniciatyvų: reikalauti iš Rusijos kompensuoti okupacijos padarytą žalą, uždrausti viešai naudoti sovietinę simboliką, reikalauti įvertinti sovietinį režimą tarptautiniu lygiu. Visa tai leido TS įgyti patriotinės politinės jėgos statusą ir net uzurpuoti šią nišą.
Kitos nacionalistinės ar patriotiškai nusiteikusios partijos buvo dar radikalesnės ar net neteisėtos, todėl vienaip ar kitaip iš esmės eliminuotos iš Lietuvos politinio gyvenimo. Ši tendencija sukūrė įdomų reiškinį: Lietuvos politinėje arenoje iš esmės neliko vietos alternatyvioms nacionalistinėms partijoms. Daugeliui Europos Sąjungos šalių būdingos gan stiprios euroskeptikų partijos Lietuvoje taip ir nesubrendo.
Tačiau vien „antisovietizmo“ ir „antirusiškumo“ ideologinės linijos negalėjo pakakti. Nuo pat TS sukūrimo kaip jos antrasis pavadinimas figūravo „konservatoriai“. Tačiau kas yra tikrasis konservatizmas ir ar jis būdingas TS, ilgokai nebuvo aišku net ir patiems Lietuvos konservatoriams.
Po diskusijų partijoje buvo rastas nesudėtingas atsakymas, kodėl revoliucingieji sąjūdiečiai, sugriovę Sovietų Sąjungą, kartu yra ir konservatoriai. Kaip 2006 m. straipsnyje „Konservatyvioji politika Lietuvoje: vakar, šiandien ir rytoj“ rašė Andrius Kubilius ir Kęstutis Škiudas, „Sąjūdis buvo ne tik išsivadavimo judėjimas, bet ir grįžimą prie natūraliosios tvarkos skatinusi jėga. Dauguma į jį įsitraukusių žmonių kaip tik ir tikėjosi, kad nepriklausomybę atkūrusi Lietuva ne tik sukurs vakarietišką gerovę, bet atkurs ir sovietinės valdžios sugriautą, morale paremtą tvarką ir teisingumą. Tuo jis neabejotinai reiškėsi kaip konservatyvusis judėjimas“.
Pastaruoju metu TS bando pabrėžti savo, kaip tradicinių moralinių ir šeimos vertybių sergėtojos, vaidmenį bei ieško argumentų, kodėl ji vadovaujasi konservatizmo ideologija. Minėtų argumentų beieškant, 2008 m. prie TS prisijungė Lietuvos krikščionių demokratų partija. Ši kadaise reikšminga parlamentinė jėga, nepaisant skilimų ir populiarumo kritimo, 2008 m. vis dar buvo gausi – ji skelbėsi turinti apie 4,5 tūkst. narių. TS palyginti lengvai perėmė krikščionis demokratus: įkūrė atskirą krikščionių demokratų frakciją partijoje, suteikė keliems svarbiausiems jų atstovams gana aukštas vietas rinkimų sąraše ir laimėjo rinkimus.
Vis dėlto, kai kurių TS narių vertinimu, institucinis patriotinių ir dešiniųjų politinių jėgų konsolidavimas turi ir savo kainą. Anot TS parlamentaro Manto Adomėno, tautininkų prisijungimas prie partijos suteikė TS per daug radikalaus nacionalizmo, ir tai kenkia partijos tapatybei. Krikščionys demokratai taip pat esą neprisideda prie partijos idėjinės modernizacijos ir tam tik¬ru požiūriu tampa našta.
Politinio tapatumo akivarai
Prieš keliolika metų tuometis konservatorių ideologas Mečys Laurinkus, prognozuodamas ir propaguodamas ideologinę partijos ateitį, matė TS kaip liberalių konservatorių partiją. Jo požiūriu, Lietuvoje LDDP pagrindu turėjo susikurti stipri Socialdemokratų partija, kurios oponentais greičiausiai būtų tapę liberalieji konservatoriai – TS.
M. Laurinkaus viltys ir prognozės neišsipildė. TS pasuko moralizuojančio ir visuomenę auklėjančio dievoto konservatizmo kryptimi ir vis dažniau nepaiso vienos svarbiausių konservatizmo nuostatų – nuosaikumo. Tai liudija kad ir triukšmą visoje Europoje sukėlęs Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, sukrikščionėjusių konservatorių pastangomis išgarsinęs Lietuvą kaip homofobišką šalį.
Šis dokumentas yra TS karo prieš moralinį blogį, kaip jį suvokia šios partijos politikai, pavyzdys. Įveikti įvardytą blogį minėtu įstatymu vargu ar įmanoma, o štai žodžio laisvę ir žmogaus teises, daugelio teisės ekspertų ir Vakarų politikų nuomone, šis dokumentas jau galimai suvaržė. Tai, kaip TS atstovai Seime šį įstatymą karingai „prastūminėjo“, įveikdami prezidento veto ir telkdami balsuotojų pajėgas, labiau panašėjo į kryžiaus žygį nei į nuosaikiems konservatoriams priderančią kompromiso paiešką.
Vakarų konservatoriai praktinę išmintį tradiciškai priešina revoliuciniam ir schemiškam politiniam mąstymui, kuris prievartauja tikrovę projektais, primetančiais visuomenei įvairius ambicingus „proveržius“ į „šviesią ateitį“. Konservatoriai paprastai nori ne revoliucijų ir proveržių, o ramios, neisteriškos pažangos ir stabilios, užtikrintos dabarties. Todėl tradiciniai konservatoriai turėtų skeptiškai vertinti ir dažnas A. Kubiliaus kalbas apie „proveržius“, ir užpernykščius ketinimus suvienodinti visus mokesčius gražia, bet nusistovėjusią padėtį prievartaujančia 20 proc. schema.
Ironiška, kad daugiau vaikų gimdyti raginę konservatoriai tik užlipo ant nuosavo populizmo grėblio ir šio raginimo nesugebėjo paremti nuoseklia konservatyvia politika. Daug kartų kaitaliota motinystės išmokų schema greičiausiai galėtų pretenduoti į Gineso rekordų knygą. Valstybės paramos šeimai tėveliai nepajuto ir todėl, kad 2V skelbėjai dorai nesirūpino ikimokyklinio ugdymo tinklų plėtra bei modernizavimu, turbūt naiviai tikėdamiesi, kad motinystės pašalpos išspręs kone visas problemas. Pagaliau šią keistą šeimos politiką vainikavo konservatorių nepritarimas Seime svarstytam įstatymui, draudžiančiam šeimose mušti vaikus.
Politinės galios centrai
Ilgą laiką nepajudinamas TS ideologinio ir politinio vado pozicijas užėmė V. Landsbergis. Net ir A. Kubiliui pradėjus eiti premjero pa¬reigas 1999 m., o 2003 m. tapus TS pirmininku, V. Landsbergio įtaka partijai išliko didelė. Daugiau nei dešimtmetį partijai vadovavęs Sąjūdžio lyderis buvo kone mistifikuojamas kaip žmogus, „sugriovęs Sovietų Sąjungą“, nenuolaidžiaujantis net galingiausių valstybių vadovams ir nekeičiantis savo pozicijų, net jei prieš jį tvenkiasi visuotinės kritikos ar pastangų sukompromituoti debesys.
Vis dėlto, anot vieno kalbamos partijos nario, TS-LKD elgiasi su V. Landsbergiu „kaip su paminklu“: stengiasi jo neįžeisti, bet ir nesileidžia į rimtas diskusijas. Nors partijos garbės pirmininkas nevengia ir toliau dviprasmišku stiliumi nurodyti, kaip partijai derėtų elgtis, tačiau tai nereiškia, kad į jo nuomonę visuomet yra atsižvelgiama.
A. Kubiliui tapus TS pirmininku, o V. Landsbergiui – europarlamentaru, partijoje ėmė formuotis naujas politinės įtakos modelis. Vietoje ryškios hierarchijos, persmelktos vieno lyderio autoriteto, ėmė ryškėti keletas „žvaigždžių“. Šalia A. Kubiliaus ėmė stiprėti Rasos Juk¬nevičienės, Irenos Degutienės bei Jurgio Razmos pozicijos. Nors prisijungus krikščionims demokratams dviem jų atstovams buvo suteikti partijos pirmininko pavaduotojų postai, jų politinis svoris neprilygsta konservatorių senbuvių įtakai.
R. Juknevičienė dar vadovaujant V. Landsbergiui įgijo ištikimos ir patikimos politikės įvaizdį. 1999 m. ji tapo TS pirmininko pavaduoja ir užėmė Seimo Pirmininko pavaduotojos postą. Nuosekliai plėsdama savo kompetenciją ir patirtį Lietuvos užsienio politikos ir gynybos srityse (nuo 2004 m. politikė buvo Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje vadovo pavaduotoja, o 2006 m. – delegacijos vadovė), R. Juknevičienė logiškai tapo pagrindine kandidate užimti krašto apsaugos ministro postą po 2008 m. laimėtų Seimo rinkimų.
Lietuvoje Krašto apsaugos ministerija nėra suvokiama kaip viena svarbiausių, tačiau pagal tarptautinės politikos tradicijas gynybos ministras visuomet yra aukščiausios kategorijos politinis postas. Tai įprasmina ir R. Juknevičienės pozicijas TS partinėje hierarchijoje: ji iki šiol yra partijos pirmininko pavaduoja ir viena artimiausių A. Kubiliaus bendražygių.
J. Razma bando laviruoti tarp įvairių partijos vidaus interesų ir nenori būti suvokiamas tik kaip A. Kubiliaus arba I. Degutienės rėmėjas. Viešai J. Razma ne sykį yra išreiškęs nuomones, nesutapusias su partijos vadovo nuomone – antai jis prieštaravo „Leo LT“ projektui, o A. Kubilius jį rėmė. Kita vertus, partijos vidaus virtuvėje J. Razma yra lojalus A. Kubiliaus pagalbininkas. Nors jis ir vadovauja konservatorių parlamentinei frakcijai, jo pozicija šiuo metu, anot vieno TS-LKD frakcijos Seime nario, yra kiek sumenkusi.
Nemažą svorį partijoje turi specifinių sričių vadovai, antai žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Dagys, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Vitas Matuzas.
I. Degutienė pastaruoju metu yra populiariausia TS-LKD atstovė. Jos išrinkimas Seimo Pirmininke bei šoktelėję visuomenės pasitikėjimo reitingai paskatino diskusijas, kad I. Degutienė galėtų pakeisti populiarumą praradusį vyriausybės vadovą. Kaip pripažįsta kai kurie jos partijos bendražygiai, Seimo Pirmininkė didina savo įtaką, nors kol kas ir nemeta tiesioginio iššūkio A. Kubiliui. I. Degutienė ne kartą yra sakiusi, kad neketina pretenduoti į premjero postą. Jai, kaip politikei, tai ir nebūtų naudinga. Krizės metu bet kurio premjero reitingai pasmerkti kristi.
A.Kubilius: reikia daugiau vaikų
TS atstovų viešose kalbose apie 2002–2004 m. padaugėjo raginimų būti tautiškiems (atsirado šūkis „Būk labiau lietuvis!“) ir gimdyti tėvynei daugiau vaikų. Partijos pirmininku tapęs Andrius Kubilius paskelbė: „Ne emigracija yra didžiausias pavojus, o tai, kad moterys nebegimdo [...]. Vyriausybė turės paskelbti, kad jai projektas 2V (du vaikai šeimoje) yra pats svarbiausias [...]. Kiekvienas doras jaunas lietuvis turi suprasti, kad patriotizmas yra ne tik už krepšininkus „sirgti“, bet ir 2V programą įgyvendinti.“
Kita vertus, kai kurie TS-LKD nariai į I. Degutienę jau žiūri kaip būsimą partijos pirmininkę ir bando jai įsiteikti. Buvę krikščionys demokratai bene labiausiai tikisi Seimo Pirmininkės palankumo ginant krikščioniškąsias vertybes ir dėmesio socialiniams klausimams.
Savo ruožtu dabartinis TS-LKD vadovas, tapęs Ministru Pirmininku, subūrė aplink save patikimų žmonių grupę, su TS-LKD senbuviais, partine veikla arba frakcija Seime beveik arba visai nesusijusią. Ši grupė yra svarbiausia jo vykdomos politikos atrama, naudojama ne tik Vyriausybės kompetencijos reikalams tvarkyti.
Po 2008 m. Seimo rinkimų finansų ministru A. Kubilius paskyrė su partine veikla nesusijusį tuometį Statistikos departamento direktorių Algirdą Šemetą. Vyriausybės kancleriu tapo tuometis Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Deividas Matulionis, kurio paskyrimas buvo prieštaringai įvertintas TS-LKD frakcijoje Seime. Ir nors į užsienio reikalų ministro postą po rinkimų pretendavo konservatorius Audronius Ažubalis, A. Kubilius šį ministro portfelį netikėtai atidavė karjeros diplomatui Vygaudui Ušackui.
Jau tampa įprasta, kad A. Kubiliaus aplinkoje – ir tarp ministrų, ir tarp patarėjų – vis atsiranda įtakingų žmonių, ateinančių ne iš partijos ar didžiosios politikos, bet iš verslo aplinkos. Tai vadinamosios Saulėlydžio komisijos pirmininkas Valentinas Milaknis, ūkio ministras Dainius Kreivys, premjero patarėjas Virgis Valentinavičius. Premjero buriamos aplinkos veržlumas, patirtis ir išmonė gali lemti, kad kai kurie jos atstovai netolimoje ateityje pamažu perims į savo rankas partijos vairą.
Partijos kartų kaita
Politologai seniai priekaištavo TS, esą ji per lėtai atsinaujina ir sunkiai įsileidžia jaunus politikus. Anot pačių konservatorių, apie pusę visų partijos narių sudaro žmonės per 60 metų. Kaip teigia M. Adomėnas, įstojęs į partiją prieš dešimt metų, platesnės partijos narių masės įtariai žiūri į naujus veidus. Egzistuoja ir siauresnio partijos valdžios elito pasipriešinimas galimai konkurencijai.
Kita vertus, Seimo narių M. Adomėno (37 m.), Agnės Bilotaitės (28 m.), Justino Urbanavičiaus (28 m.) ar Europos Parlamento narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės (26 m.) pavyzdžiai liudija, kad į aukščiausias pozicijas partijoje prasimuša ir jauni žmonės. Tiesa, anot M. Adomėno, paprastai tai yra asmeninio aktyvumo ir energijos pasekmė, o ne nuoseklios partijos politikos skatinti jaunus narius išdava. Nors Tėvynės sąjunga ir turi savo jaunosios kartos atspindį – Jaunųjų konservatorių lygą, ši veikiau vertinama kaip „vaikų darželis“, o ne kaip rimtas būsimų politikų rengimo etapas.
Net ir prasibrovę tarp senųjų politikų, jaunosios partijos kartos atstovai neskuba deklaruoti modernesnių idėjų. Kartais net atvirkščiai – jauni konservatoriai stengiasi tapti dar ištikimesniais „tradicinių vertybių“ gynėjais. Tai panašu į savanorišką konformizmą – prisitaikyti prie vyraujančių partijos nuostatų ir tapti aktyviausiais jų skleidėjais, nes tik taip galima būti įvertintam partijos vadovybės senbuvių. Kaip pripažįsta M. Adomėnas, TS-LKD iki šiol nepavyko atrasti patrauklaus būdo kalbėti apie vertybinių nuostatų svarbą nesupaprastinus to iki primityvių ir archajiškų stereotipų.
Anot R. Juknevičienės, partijos kartų kaita neišvengiama ir ji darys poveikį formuojantis politinei tapatybei. Galima svarstyti du galimus to proceso scenarijus. Pirmasis kelias – partijoje įsivyraus primityviai ir stereotipiškai „tradicines vertybes“ propaguojančių jaunųjų prisitaikėlių karta. Partija ir toliau mėgins moralizuoti bei auklėti visuomenę, kovodama su tikru ar tariamu blogiu ir konkuruodama su R. Pakso partija dėl radikalesnių rinkėjų. Kitas kelias – laimės liberalesnis ir nuosaikesnis konservatizmas. Pastaroji galimybė kol kas atrodo lyg dar vienas beviltiškas „proveržis“, pasmerktas sunykti dorai nė neprasidėjęs.
D.Žalimas: partijoje kyla klerikalizmas
Buvęs TS-LKD kandidatas į Europos Parlamentą teisininkas Dainius Žalimas skeptiškai įvertino konservatorių virtimą krikdemais: „Lietuvos konservatoriai „užmiršo“ teisės viešpatavimo principą. Maža to, daug kam dabartinėje TS būdingas utilitarinis požiūris į Konstituciją kaip į instrumentą, o ne kaip į įpareigojantį vertybių rinkinį. Partijoje kyla radikalizmas, klerikalizmas ir nihilistinis požiūris į žmogaus teises. Krikdemais pasivadinę konservatoriai tampa panašūs į XX a. trečiojo dešimtmečio krikščionis demokratus.“
M.Laurinkus tikėjosi liberalesnės TS
Mečys Laurinkus, 1996 m.: „Jei TS(LK) pasirinktų liberalaus konservatizmo kelią, ji galėtų tapti tiltu tarp politikos paraštėje glūdinčių liberalių pažiūrų žmonių ir į paternalizmą linkstančios visuomenės. Pagaliau tai būtų būdas suvienyti dešiniąsias intelekto pajėgas.“