Tai, kad tarp pakto ir 1940-ųjų metų vasaros įvykių nesą tiesioginio ryšio, o svarbiausią vaidmenį tuomet suvaidinusios vidaus politikos aplinkybės, praėjusį ketvirtadienį tvirtino ir kiti kalbėjusieji.

Renginys, vykęs kultūros ir verslo centre „Maskvos namai“, buvo to paties pavadinimo konferencijos, skirtos pakto 70 metų sukakčiai paminėti, įvykusios 2009 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, tęsinys. Minėtoje knygoje išspausdinti diskusijos dalyvių pranešimai. Tarp knygos autorių yra ir skandalingai pagarsėjęs Rusijos istorikas Aleksandras Djukovas, o Latvijai atstovauja Baltijos istorinių ir socialinių tyrimų centro direktorius Viktoras Guščinas.

V. Guščinas buvo ketvirtadienį įvykusio pristatymo moderatoriumi. Be kitų gausios Lietuvos delegacijos narių, pristatyme dalyvavo ir kairiesiems atstovaujantis politikas Algirdas Paleckis bei Lietuvoje gyvenančių antihitlerinės koalicijos veteranų organizacijos lyderis Julius Deksnys.

Renginio metu A. Plukys taip pat pristatė savo knygą „Juoda ir balta. Kur tiesa?“, kurioje spausdinami jo rinktiniai straipsniai iš Lietuvos „opozicinės spaudos“.

Pasak autoriaus, jo tikslas buvęs suprasti, kas Baltijos šalyse vyko ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. A. Plukys padaręs išvadą, kad okupacijos nebuvę, nes vykę rinkimai, tad tuometinis valdžios pasikeitimas buvęs legalus. Knygoje jis atskleidžiąs tiesą ir apie pokario partizanus, kurie iš tiesų buvę žudikai, ir apie Lietuvos nepriklausomybės iniciatorių „provokacijas“, dėl kurių 1991 m. sausį įvykęs kraujo praliejimas prie Vilniaus televizijos bokšto.

Renginio vedėjas V. Guščinas pabrėžė, kad konferencijoje kalbėta ne tiek apie patį Molotovo-Ribbentropo paktą, kiek apie tuos „klausimus, apie kuriuos nežinia dėl kokių priežasčių yra nekalbama“.

Kaip pavyzdį jis paminėjo, kad Latvija ir Estija taip pat buvo pasirašiusios nepuolimo paktą su Vokietija. „Yra istorikų, manančių, jog paktas turėjęs ir slaptųjų protokolų, numačiusių Latvijos ir Estijos agresiją prieš Tarybų Sąjungą jungtiniame fronte“, teigė V. Guščinas. Todėl jo bendraminčiams esą reikia „planingai dirbti, kad būtų atstatytas istorinis teisingumas“.

Buvęs Vilniaus vicemeras A. Paleckis pareiškė, kad nacionalistiškai nusiteikusio Baltijos šalių elito „atramos taškas yra 1939 metai, tačiau mes matome, kad 1940 metų įvykius nulėmė socialinės ekonominės aplinkybės“. Tuomet buvo iškilusi dilema – TSRS ar Vokietija, ir buvo padarytas teisingas pasirinkimas, mano A. Paleckis.

Tuo tarpu vienas iš Latvijos Antifašistinio komiteto vadovų Josifas Korenas išreiškė susirūpinimą, kad visoje Europoje yra jėgų, norinčių peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatus ir stalinizmą prilyginti nacizmui. „Todėl latviai, kariavę prieš Hitlerį, apie tai pasakodami jaučiasi nejaukiai“, pastebėjo Korenas.

Molotovo-Ribbentropo pakto, dar vadinamo Hitlerio-Stalino paktu ar Nacistų-Sovietų paktu, oficialusis pavadinimas buvo Nepuolimo sutartis tarp Vokietijos ir TSRS. Jį 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribbentropas. Nepuolimo sutartis galiojo iki 1941 m. birželio mėn. 22 dienos, t.y. kol Vokietija neužpuolė TSRS.

Nors oficialiai tai buvo tarpusavio nepuolimo sutartis, tačiau paktas turėjo ir tris slaptuosius protokolus, pagal kuriuos Vokietija ir TSRS pasidalino Suomiją, Estiją, Lietuvą, Lenkiją ir Rumuniją į savo įtakos sferas.

Versta VDU Letonikos centre iš:
Lietuviešu publicists: Baltijas valstis pašas ilgojās pēc padomju varas
(Lietuvių publicistas: Baltijos šalys pačios troško tarybų valdžios)