– Kas pasikeitė per tuos metus, kai jūs vadovaujate „Maisto bankui“?
– Kai 2007 metais prašydavome paramos, daugelis sakydavo, kad Lietuva – ne Afrikoje, tad niekam maisto netrūksta. Šiuo metu pokalbiai daug lengvesni – beveik nėra žmonių, kurie atsisakytų padėti, tik klausimas, kas kiek gali: kas duoda maisto, kas suteikia paslaugų. Gauti pinigų sunku, tačiau nieko blogo apie dabartinę padėtį negalėčiau pasakyti. Žinoma, ne apie ekonominę, o apie moralinę.
– Bet juk iš tikrųjų Lietuva – ne Afrikoje...
– Šia tema galima daug kalbėti, kelti kontroversiškas idėjas, kam naudingas skurdas, kodėl net išsivysčiusiose valstybėse esama skurdžiai gyvenančių žmonių. Tačiau aš sau sakau: kol Lietuvoje yra žmonių, neturinčių už ką nusipirkti duonos, tiesiog turime dirbti savo darbą.
– Tačiau jūsų darbas nėra kova su skurdu. Tai pagalba skurstantiesiems?
– Mūsų darbo prasmė – dar platesnė. Mes neiname į įmonę ir nesakome: „Duokit mums saldainių, kad galėtume juos išdalyti.“ Mes sakome taip: „Neišmeskit saldainių, ant kurių viena raidė negerai parašyta.“ Mūsų misija – kovoti su skurdu kovojant prieš maisto švaistymą. Labai džiaugiamės bendradarbiavimu su prekybos tinklu „Iki“ – išgelbstime daugybę maisto, kuris anksčiau keliaudavo į šiukšlinę. Tai savotiška pusiausvyra: kai kur maisto yra per daug, kai kur – per mažai.
– Kaip keitėsi jūsų paramos gavėjų ratas?
– 2008-2009 metais stebindavo žmonės, kurie būdavo kaip iš dangaus nukritę: nežinodavo, kur kreiptis, kur eiti, nes paramos gavėjais tapo pirmąkart. Tai visiškai normalūs žmonės – iš pažiūros net nepasakytum, kad gauna paramą. Žinoma, tai, kad per mėnesį gauna maisto už 50 litų, niekaip jų neišgelbės, tačiau nors šiek tiek palengvina padėtį. Apie trečdalį paramos gavėjų sudaro bedarbiai, ir tikimės, kad per artimiausius metus jų skaičius mažės. Bent jau Vyriausybė turėtų stengtis, kad taip įvyktų. Kaip kitiems padėti išbristi iš skuduro, reikėtų kokio nors stebuklingo recepto.
– „Maisto banko“ ir panašių organizacijų veikla – tai ne tik kruopos. Tai lyg simbolinė ištiesta pagalbos ranka...
– Mes labiausiai žinomi iš „Maisto banko“ akcijų parduotuvėse. Nors tokiu būdu surenkame tik apie penktadalį paramos, tai iš tikrųjų yra paprastas būdas kam nors padėjus pasijusti geriau. Nelabai norėčiau kelti kontroversijų, tačiau problema yra didžiulė, o žmonės, padarę kokią smulkmeną, patiria didžiausią pasididžiavimo jausmą. Vis dėlto svarbiausia – apsidairius savo aplinkoje nors kažką kasdien nuveikti.
– Santykiai su paramos gavėjais – turbūt taip pat ne visuomet idiliški. Kokių žmonių daugiau – tokių, kuriems nejauku imti, ar tokių, kurie reikalauja, nes mano, kad visuomenė jiems kažką skolinga?
– Reikalaujančių, nepatenkintų, žinoma, mažiau, bet jie labai įstringa į atmintį. Kai pasikalbi su žmonėmis iš „Carito“ ir kitų labdaros organizacijų, sužinai, kad yra žmonių, kurie jau 20 metų gauna paramą, bet gali kasdien vaikščioti ir plūstis, jog valdžia jais nesirūpina. Nors, pavyzdžiui, mes iš valstybės negauname nė cento.
Žinoma, tiems, kurie domisi mūsų veikla, mes viską maloniai paaiškiname, bet daliai žmonių tiesiog reikia išreikšti nepasitenkinimą. Nors žmonės žino, kad produktų visiems užteks, kartais būriuojasi nuo ankstyvo ryto, laukia eilėse ir, aišku, piktinasi. Šiuo metu yra dalijamos intervencinės maisto atsargos (perteklinė ES ūkininkų produkcija, kurią išperka Vyriausybė), ir žmonės pasigenda cukraus. Tad mūsų savanoriai, kurie dalija maistą, galbūt pasakytų ką kita nei aš.
– Kokie patys prašmatniausi, be cukraus, produktai, kuriuos dalijate?
– Nelygu apie kokias programas kalbėsime. Intervencinės atsargos – tai miltai, kruopos, sutirštintas pienas, anksčiau būdavo mėsos konservų, cukraus. Tačiau jei kalbėtume apie besibaigiančio galiojimo produktus, kuriuos gauname, – ten yra tokių, kokių aš neragavau ir nežinau, ar kada ragausiu... Sakykim, „Iki“ mums atiduoda „Gurmanų“ linijos produktų: vytintos elnienos, pelėsinio sūrio, krevečių.
– Vis dėlto skurdas nėra vien moralinė problema, kurią galėtume įveikti gerumu?
– Tapusi gerumo ambasadore, iš tikrųjų jaučiuosi dviprasmiškai. Yra daugybė organizacijų ir žmonių, kurie šį darbą dirba ilgiau už mane, ir jeigu mums pavyksta būti matomiems, tai nereiškia, kad aš dirbu geriausiai. Ironiška ir tai, kad skelbiant kovos su atskirtimi ir skurdu metus Europoje niekas nežinojo, kokie jie bus.
Beje, ES šalyse tokie žmonės vadinami tiesiog ambasadoriais, kurie turi apie skurdą kalbėti įtaigiai ir aktualiai. Tačiau aš ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje sakiau: „Kiekgi galima kalbėti, filmukus rodyti?“ Kita vertus, jau daugybę metų statistikos duomenys rodo, kad labiausiai skursta šeimos, turinčios vaikų, tačiau labiausiai nuskriaustomis save laiko ir yra laikomos visai kitos socialinės grupės.
Skelbdama gerumo ambasadorius ministerija tikriausiai norėjo suteikti žmonėms vilties, bet, deja, nemanau, kad vien kalbomis ar gerumu galima įveikti skurdą.
– Galbūt Vyriausybė pagaliau galėtų įsipareigoti siekti tam tikro gyvenimo standarto, kad visiems neatrodytų normali padėtis, kai skurdo riba vienam žmogui (1 000 litų) ir vidutinis atlyginimas, kurį dar reikia dalinti iš šeimos narių skaičiaus, beveik nesiskiria?
– Be jokių abejonių. Ir su kolegomis esame kalbėję, kokius dalykus reikia akcentuoti. Sakykim, šiuo metu teikiant paramą žiūrima tik į pajamas, o ne į išlaidas. Tad jei gauni 800 litų, tačiau neįgalaus vaiko sauskelnėms išleidi didžiąją dalį sumos, parama tau nepriklauso.
Suprantu, kad Socialinės apsaugos ministerija – didelis inertiškas darinys. Tačiau jos prioritetai visiškai nėra pakitę – jokios naujos programos krizės padariniams įveikti nėra. Visi dirba kaip dirbę.
Dažnai galvoju, kodėl mums Lietuvoje vis taip sunkiai sekasi. Susidarė toks įspūdis, kad nemažai žmonių mano, kad gerai atlikti savo darbą stengiasi tik nelabai protingi žmonės. O jeigu kas nors pajudina bent pirštą – nusipelno didžiausio apdovanojimo. Man atrodo, kad šiuo metu dirbti reikia dvigubai daugiau, nei priklauso.