„Simboliška, kad Nepriklausomybės atkūrimo sukakties metais ne tik ekonomikos bėdos bet ir gilus speigas ilgai laikė sukaustęs Lietuvą. Tarsi buvome priversti ilgėliau sustoti, apsimarinti ir pagalvoti, kokia kryptimi einame, kokius tikslus sau keliame, kokių principų laikomės“, - teigia Vilniaus arkivyskupas.
Pasak kardinolo, atsiuntęs į pasaulį savo Sūnų žmogaus gyvenimui, Dievas atskleidė mums Prisikėlimą kaip tą tikrovę, kuri yra čia, įdiegta mumyse ir atsiverianti prieš mus, jei tik klausysime Viešpaties balso.
„Jie tikrai prisikėlė!“, – ši Geroji Naujiena teužtvindo jus viltimi, stipresne nei polaidžio potvynis. Viltimi, pralaužiančia pasimetimo, susmulkėjimo, neryžtingumo ir abejingumo užtvaras. Švęskite su šeimomis ir bendruomenėmis, drąsiai dalykitės Prisikėlimo džiaugsmu ir neškite jį tiems, kurie baugščiai nuleidžia galvą, apžlibinti ryškios Evangelijos šviesos, – drąsina A. J. Bačkis. – Tik nuo jūsų pasitikėjimo Dievu priklauso, ar džiuginanti šiluma bus praeinantis gamtos reiškinys, ar vidinė permaina, kurios dėka visą tolesnį gyvenimą būsite nuo visų žemės vėjų apsaugančioje Viešpaties artumoje“.
Velyknakčio pamaldose sveikindamas su Kristaus Prisikėlimo švente, Vilniaus arkivyskupas apeigų dalyviams linkėjo, kad Prisikėlusysis suteiktų galią drauge su Jo pirmaisiais mokiniais sušukti: „Matėme Viešpatį! Aleliuja!“
„Šią šventą naktį Bažnyčia budi švęsdama mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo įvykį, pakeitusį žmogaus gyvenimą. Dievas paaukoja savo mylimąjį Sūnų, kad žmogus būtų išgelbėtas iš nuodėmės ir sugrąžintas Dievo malonės gyvenimui. Velykinio šlovinimo giesmėje giedojome: tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškosios paslaptys ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai!“, – kalbėjo kardinolas.
Primindamas, jog Bažnyčia mums patikėjo švęsti liturgiją, jos metu paruošdama susitikimui su gyvuoju, prisikėlusiuoju Dievu, kuris trokšta būti mūsų Atpirkėjas ir gyvenimo Bendrakeleivis, arkivyskupas citavo evangelisto Luko žodžius: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“.
„Ilga šios nakties liturgija – šviesos įžiebimas nakties tamsoje, Dievo Žodžio skaitymas, giedojimas, pagaliau Krikšto sakramento suteikimas ir jo pažadų atnaujinimas per pašventinto vandens ženklus – mus įveda į dvasinę tikrovę, į gyvą Viešpaties apsireiškimą, idant tikinčiųjų bendruomenė galėtų drauge su Kristaus mokiniais džiaugsmingai sušukti: Matėme Viešpatį!“, – sakė A. J. Bačkis.
Pasak kardinolo, kasmet švenčiame šį nuostabų Dievo-Žmogaus mirties ir Prisikėlimo slėpinį. Tačiau ar suprantame, kad tai nėra vien graži tradicija, vien ilgos įspūdingos pamaldos, vien šventos, gražios giesmės?
„Tai nėra ir senovės įvykių paminėjimas, – atkreipė dėmesį ganytojas. – Kristus prisikėlė šiandien, idant mes šiandien, čia ir dabar, turėtume galimybę pasinaudoti Jo prisikėlimo vaisiais. Jis šiandien mus kviečia: ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu (Mt 11, 28). Ateikite, kuriuos slegia nuodėmių našta, atiduokite man savo kaltes, kurias aš prikalsiu prie savo kryžiaus ir suteiksiu jums atleidimą“.
Cituodamas šventąjį Ambraziejų, A. J. Bačkis priminė, jog prisikėlęs Jėzus tarp mūsų gyvena per šventus Sakramentus.
„Tik Dievo Dvasia gali padėti mums atpažinti Jį gyvą ir veiksmingą, per Sakramentų ženklus apglėbiantį kiekvieno tikinčiojo gyvenimą. Krikšto sakramentas yra vartai, per kuriuos Dievo malonė įžengia į atpirktojo širdį, kad jį perkeistų, apvalytų ir suteiktų Dievo įsūnystės dovaną. Pasak šv. Pauliaus, per Krikštą tikintysis suvienijamas su Kristaus mirtimi; su Juo palaidojamas ir su Juo prikeliamas: Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 3–4)“, – kalbėjo Vilniaus arkivyskupas.
Šventajame Rašte, kalbant apie Kristaus prisikėlimą, dažnai pasitelkiamas žodžiai „galia“, „jėga“. Anot kardinolo, tuo norima pasakyti, kad Viešpaties Prisikėlimas turi milžinišką galią, pajėgią įveikti didžiausius sunkumus, sutrupinti mūsų nuodėmes taip, kaip įveikė kapo uolos akmenis.
„Ta pati jėga, kuri prieš 2000 metų prikėlė Kristų iš mirties, šiandien gali pakeisti gyvenimą tų, kurie per Krikšto sakramentą priėmė Dievo Atpirkimo dovaną. Sutvirtinimo metu Šventoji Dvasia suteikia jėgų gyventi tikėjimu, o per Susitaikinimo sakramentą Dievas paima mūsų atsižadėtas nuodėmes, idant jas panardintų savo aukos kraujyje. Paskutinis Jėzaus žodis ant kryžiaus buvo: Atlikta! Graikiškai šis žodis reiškia pilnai apmokėta, panaikinta“, – kalbėjo kardinolas, pabrėždamas, jog Jėzus savo kančia, mirtimi ir Prisikėlimu panaikino, atsiteisė už tas mūsų nuodėmes, kurias mes pripažįstame, kurių atsižadame ir per kunigo rankas Jam atiduodame.
Velyknakčio pamaldose, kurias vėlų šeštadienio vakarą iš Vilniaus arkikatedros tiesiogiai trnasliavo Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, kardinolas pabrėžė, jog Velykų slėpinyje atsiskleidžia tikrasis Dievo gailestingumas, pranokstantis bet kokį mūsų supratimą.
Jis gali būti priimamas tik nuolankiu tikėjimu ir pasitikėjimu. Gailestingumas, kuris nieko bendra neturi su tolerancija nuodėmei ir jos pateisinimu, nes jis yra nuodėmės geluonies išrovimas ir žmogaus širdies išgydymas. Dievo gailestingumas perkuria mus, suteikia galimybę pakeisti gyvenimą, atsižadėti pikto ir rinktis gėrį.
Tačiau, A. J. Bačkio žodžiais, naujas gyvenimas įmanomas tik glaudžioje vienybėje su Dievu priimant Jo mums siunčiamas Šventosios Dvasios dovanas: meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą (Gal 5, 22–23).
„Šios Dvasios dovanos Sutvirtinimo sakramentu veltui duodamos kiekvienam tikinčiajam – tereikia jas priimti ir jomis gyventi, – kalbėjo kardinolas. – Jos padės įveikti visas mus skiriančias sienas, nepasitikėjimą, pavydą ir apmaudą. Jos įves į Dievo karalystės džiaugsmą, į tikrąjį Prisikėlimo džiaugsmą, kuris mus pačius padarys Prisikėlimo žmonėmis.
Su tikėjimu liturgijos metu priimta Dievo Dvasia padės mums atpažinti kalbantį ir duoną laužantį Jėzų. Toji pati Šventoji Dvasia ragina mus grįžti į savo šeimas, bendruomenes, pas savo brolius ir seseris Kristuje ir jiems pasakyti tai, ką dviese kalbėjosi Emauso kelyje Kristų sutikę Jo mokiniai: Jėzus gyvas! Jį atpažinome, kai jis laužė duoną!“