Velykos – atsinaujinimo ir naujos gyvybės šventė. Ji neturi pastovios datos ir švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Kiekvienas skirtingai laukia Velykų ir skirtingai pasitinka. Tačiau iš kartos į kartą perduodami Velykų papročiai išliko iki šių dienų. Tik vieni juos užmiršo, o kiti griežtai jų laikosi.
Ne visi žinome tikrąją Velykų šventės reikšmę. Vieni papročių žinovai aiškina, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlė“. Kiti teigia, kad pavadinimas kilęs nuo slaviškojo „velikij dienj“.
Apie tai ir kalbėjomės su etnologe Gražina Kadyte. Pasak etnologės, pradėti reikėtų nuo žinojimo, kad Velykos – atsinaujinimo ir naujos gyvybės šventė.
„Todėl Verbų sekmadienį vieni kitus ir plakame verba arba kadagio šakele, primindami, kad reiks dažyti margučius, linkėdami sveikatos ir žvalumo, – kalbėjo papročių žinovė. – O per didžiąją savaitę ruošiame aplinką, tvarkomės namus. Didžiojo šeštadienio ruošą užbaigiame pašventindami ugnį ir vandenį, juo šlakstome ir namus, ir laukus, ir valgį. Taip buvo, taip yra ir dabar. Ir tik per skubėjimą dažnai pamirštame švenčių prasmes ir reikšmes.“
Didi metų šventė
– Kaip turėtume ruoštis didžiajai pavasario šventei – Velykoms?
– Kai ruošiamės tokiai didžiai šventei, reikia išmesti iš galvos viską, ką esame prisiskaitę, ir pamąstyti, ką mums patiems šventė reiškia. Tai pats svarbiausias dalykas. Tą laukimo periodą galime vadinti Velykų nuojauta, Prisikėlimo nuojauta. Nuo seno, ypač mūsų platumose, tai yra gamtos atbudimo laikas. Kaip Kristijonas Donelaitis sako, „...per žiemą miegoję, pulkais išlindo pavasarį sveikinti“.
Žmogus – tokia pat gamtos dalelė. Nuo gilios senovės žmogus priklausė nuo gamtos. Ir jeigu sulaukdavo šiltojo meto, manydavo turėsiąs teisę dar vieną metų ratą išgyventi. Tai buvo gyvybės arba mirties klausimas: ir maistas, ir šaltis...Viskas susieta su žiema, visa tai gali sunaikinti arba prikelti pavasaris. Todėl Velykos – tikrai pati didžiausia metų šventė.
– Kodėl savaitė prieš Velykas vadinama Didžiąja ir kokia žodžio „Velykos“ kilmė?
– Tai yra Verbų oracijose. Kai plakame artimuosius verba ir sakome: ne aš mušu, verba muša... linkiu būti sveikam, žvaliam būti... Ir po nedėlios ateis Didi diena. Oracijose taip ir pavadinta – Didi diena – ir ne kaip nors kitaip. Tada mąstome, ką reiškia tos Velykos.
Su slavais kaimyniaujantis, ypač kada buvo Didžioji Lietuvos ir Lenkijos karalystė, ir buvo paimta reikšmė „Velikij dien“ arba iš lenkų „Velkij not“. Tai reiškia didysis virsmas – dienos ir nakties. Dar galima pasitikrinti pas savo artimiausius giminaičius latvius. Jų Velykos vadinasi Lieldiena – Didžioji diena. Todėl Velykas galima vadinti Didžiąja diena. Jokios vėlės čia niekuo dėtos. Tai va. Slaviškai – „Veličije“, o mūsiškai „Didumas“. Tai ir yra didžioji šventė, kuri mums pažada amžiną ramybę ir nepertrūkstamą gyvybės ratą.
Laukti ir ruoštis
– Išgyvenome tamsųjį laikotarpį ir iki Velykų liko vos viena diena. Kaip žmogus turėtų laukti tos Didžiosios dienos?
– Išgirdęs mūsų pokalbį žmogus puls ir versis per galvą, kad būtinai pataikytų ir darytų viską pagal taisykles, kad tik spėtų padaryti, kaip priklauso.
Laukimo pradžia – septynios savaitės iki Velykų. Užgavėnės, Pelenų diena. Tada ir reikia pradėti laukti ir ruoštis. Kai jau ateina Didžioji savaitė, nes verbų šakelė parnešta Verbų sekmadienį parodo, kad amžinoji gyvybė atsinaujina ir Didžioji šventė jau čia pat, belieka paskutiniai pasiruošimai. Didžioji savaitė tam ir skirta – pasiruošti.
Pirmąsias tris savaitės dienas valome aplinką: ir takelius pažvyruojam, ir darželį sutvarkom, ir sodo medelius apeinam... Kad viskas būtų gražu, tvarkinga. Didįjį ketvirtadienį žmogus prieina ir prie savo namų, ir prie savęs. Prausiasi, pakeičia drabužį, atsinaujina, kad Didįjį penktadienį galėtų užsiimti savo sielos, savo vidaus reikalais. Tai susikaupimo metas. Žmogus turi apmąstyti, pasiryžti atsikratyti ydų. Nors tai mėginama daryti ir per Užgavėnes. Turime pasirengti ir pasiruošti tinkamai šventei.
Didysis šeštadienis turėtų būti jau linksmas dalykas, nes prasideda judėjimas. Šventinama ugnis, vanduo. Bažnyčioje atnaujinami krikšto pažadai, jau marginami ir šventinami margučiai. Ruošiamasi, nes didysis virsmas, prisikėlimas įvyksta vidurnaktį... Tik mes kartais to nepajuntame: iš vakaro dar buvo laukimas, o rytą atsibundi jau prisikėlęs, atsinaujinęs. Tai įvyko nepastebimai. Sekmadienio rytą sakoma: tai įvyko prisikėlimas ir senosios praeities nėra.
Velykų nakties stebuklas
– Nejaugi tie, kurie pramiegojo, to Didžiojo prisikėlimo ir nematė, ir nepajuto to virsmo?
- Anksčiau būdavo. Vyresnieji žmonės virsmo metu miegodavo, kadangi jie tiesiog žino, kad taip yra, kad niekas nesikeis, nes tai kartojasi metai iš metų. Taip buvo visada, taip bus ir toliau. Ir jie ramiai gali miegoti.
Tačiau Velyknaktį daugelyje bažnyčių susirinkdavo jaunimas budėti. Budėjimuose Velykų misterijas vaidindavo. Vieni tapdavo Kristaus karsto sargais, kiti kariais. Visi turėdavo vaidmenis. Ir ten, tose budynėse bažnyčioje, tą naktį stengdavosi pagauti stebuklą, tą virsmą... Bandydavo suprasti ir pajusti, kaip įvyksta tas virsmas.
– Kuriame Lietuvos regione vykdavo tos misterijos?
- Anksčiau manydavau, kad tokios misterijos būdavo Žemaitijoje. Tačiau gavau laišką iš Krekenavos, kad ir pas juos Velyknakčiai buvo, tokios misterijos vyko. Vadinasi, visai drąsiai galima teigti, kad visuose Lietuvos kraštuose Velyknakčiai būdavo rengiami. Jie ir dabar, manau, būna.
Beje, ir kitokių papročių būta. Ir dabar yra. Kad ir mušami būgnai. Dabartiniame amžiuje yra išlikusios papročių nuotrupos. Tačiau kur žmonės susitelkę ir yra stiprios bendruomenės, ten ir tradicijos stiprios. Jų niekas nedrįsta nutraukti. Tokiose bendruomenėse gražiausiai papročiai išsilaikė, nes žmonės juos išlaiko. Tai taip stipru. Juk tuo tikėjo tėvai, seneliai, proseneliai... Jeigu tas tikėjimas buvo stiprus ir išliko iki mūsų, tada tikėsime mes patys, tada tikės mūsų vaikai, ir tos tradicijos išliks.
Laikai keičia papročius
– Ir vis dėlto kokie jie – tie lietuviški Velykų papročiai?
- Laikas padarė savo. Daug įvykių buvo, kurie turėjo įtakos ir papročiams. Žmonės buvo išvežti į Sibirą. Į jų vietą atsikėlė nauji, su savo tradicijomis. Turėjo užaugti vaikai, užaugti nauja karta, turėjusi suprasti ir pajusti, kad yra šitos žemės žmonės. Keitėsi tradicijos, keitėsi ir papročiai. Tos tradicijos yra aptrupėjusios, bet negali sakyti, kad neliko jų. Atsikuria bendruomenė, o jos atkuria ir papročius.
Noriai grįžtama prie išlikusių, išlaikytų papročių. Tačiau nepamirškime, kad gyvename XXI amžiuje. Esame intelektualiosios visuomenės žmonės. Ir mums pristinga vieno dalyko: širdies. Todėl nieko keisto, kad intelektualioji visuomenė surenka informaciją, kaip reikia švęsti.
Išsiaiškina, kada tai prasidėjo ir kuo skiriasi šventimo papročiai atskiruose regionuose. Gavę tą informaciją, kažkodėl Velykas švenčia paviršutiniškai.
Jų paklausus, kaip švenčiamos Velykos, sako: susėsdavo už stalo, dauždavo margučius... Tada klausiu, kiek metų nešvenčiate Velykų? Atsako, kad švenčia. Tuomet klausiu, kodėl apie tai pasakojat būtuoju laiku... Atsakymas toks, kad taip kalbama: būdavo, darydavo...
– Tai gal nėra vidinio poreikio suprasti, pajausti? Gal viskas per tuos skubėjimus?
- Nėra sąsajos su dabartimi. Kai nėra sąsajos, tai ir supratimas kitoks. Mes turime suprasti, kodėl, kam tai daroma, ką tai turės mūsų gyvenime, ar tai prašveis truputėlį mūsų mąstymą, ar praskaidrins mažumėlę mūsų sielą? Ar mes patys savyje turime tas nuojautas, kad ateina kažkas svarbaus? Ir ką mes patys galime padaryti gero sau, savo artimiesiems?
Primiršta tradicija, kada parsineštą iš bažnyčios šventintą margutį motina arba močiutė, seniausia ir vyriausia šeimos moteris (analogiškai, kaip tėvas arba senelis laužia kalėdaitį Kūčių vakarą) šeimai išdalina šventintą margutį su pačiais geriausiais palinkėjimais. Nėra taip, bet turėtų būti, nes tai – giluminis supratimas, tai gražus bendravimas. Tokie paprasti dalykai stiprina šeimą, padaro ją stipriu vienetu.
Suprasti ir pajusti
– Mieste Velykos švenčiamos kitaip nei kaime. Galbūt kaime labiau išlaikyti papročiai, tradicijos?
- Kai tradicijos tvirtos ir išlaikytos, tai didelio skirtumo tarp kaimo ir miesto nėra. Ir kaimiečiai eina į bažnyčia, ir miestiečiai taip pat traukia. Beje, kaimui į bažnyčią netgi sunkiau ateiti... Miestelėnams galima sakyti, kad Didžiojo penktadienio susikaupimus geriau atlikti. Ir Didysis šeštadienis, ir Velykų rytas kitoks... Taip atrodo. Tačiau manau, kad kaimas priartėjo prie miesto, o miestas prie kaimo. Tiek kaime, tiek mieste kas norėjo, tas tradicijas išlaikė. Velykų pusryčių stalas tiek miestui, tiek kaimui vienodai svarbus, nes šeima svarbi visiems. Gal tik mieste nėra išlikusių tradicijų, kurios buvo atliekamos kaime. Pavyzdžiui, kaime daug paprasčiau laistytis vandeniu. Tą tradiciją kaime paprasčiau išlaikyti.
Beje, tradicijomis keičiamasi. Miestiečiai pripratino kaimą prie šokoladinių kiaušinių. Mieste dabar tas neįdomu, o kaimui pats tas. Dar pastebėjau, kad miesto gyventojai ieško būdų, kaip dažyti kiaušinius, kad jie būtų senoviniai, natūralus.
Šventė – dalykas toks, kad turime savęs paklausti, ar susirinkę visą informaciją, žaisime šventę ir nieko mūsų gyvenime neliks svarbaus. O gal geriau, daug informacijos turėdami, imsime ir susimąstysime, kas mums svarbu, reikalinga, ko mes norime ir ką iš tų ritualų, kad ir vieną, bet mums labai svarbų, būtinai turime atlikti. Turime paklausti, ką atneš Velykų šventė, kurią švęsime vidumi.
Beje, per ilgą laiką atsirado naujų dalykų, naujų ritualų. Vienaip buvo XIII a., kitaip buvo XVII a. Dar kitaip XIX, XX a. Ir dabar vyksta pokyčiai. Žmonės kuria tradicijas. Jas pritaiko prie savo reikmių, prie savo gyvensenos. Tada visi dalykai įgauna prasmę ir kai ką mūsų gyvenime labai gražiai sumodeliuoja.
– Tai ir dabar kuriame naujas švenčių tradicijas ir jas pritaikome prie dabartinio gyvenimo?
– Žinoma. Tik reikia, kad jos gyventų mumyse ir nebūtų išorinės. Visas šventes – Velykas, Kalėdas ir kitas – reikia jausti vidumi, išgyventi jas. Jos turi būti tikros.