Ieškoti baubų pas mus jau tampa įprastu užsiėmimu, tiesiog pomėgiu. O jeigu jų rasti nepavyksta – susikuriame patys ir imame vieni kitus gąsdinti. Tik štai bėda – baubai pradeda pūstis, kaip ant mielių augti ir, žiūrėk, po kurio laiko mažas baubukas – jau tikrų tikriausias išpampęs baubas.
Užgavėnių aidas
Prieš Užgavėnes Lietuvą apskriejo žinia – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gavo skundą, kad vieno darželio auklėtoja moko vaikus dainos apie skaudžiai plakamą viščiukus vogusį ir paršiukus smaugusį čigonėlį. Lietuviškų dainų morale ir saugumu staiga buvo susirūpinta ir kai kuriose mokyklose – mokytojams buvo duotas nurodymas atidžiai peržiūrėti, ar mokiniai mokomi tikrai tinkamų dainų.
Prabėgus daugiau kaip mėnesiui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba dar nepaskelbė verdikto, tačiau tvirtina, jog dėl šios dainelės bausti nėra ko, skundas buvo anoniminis, todėl greičiausiai švietimo skyriams rekomenduos atrenkant programas atsižvelgti į laikmetį, vengti tokių dainų ir nepropaguoti smurto.
Tačiau į laisvę jau paleistas baubukas...
Galvos skausmas dėl K. Binkio
Štai neseniai leidykla „Vaga“ kreipėsi į tą pačią tarnybą norėdama sužinoti, ar nebus įžeisti romai išleidus K. Binkio knygelę vaikams „Jonas pas čigonus“. Dar 1937 m. parašytame eiliuotame kūrinyje pasakojama apie vaiką Joną, kuris paūgėjęs apsileido ir, kad nereikėtų praustis, išėjo gyventi pas čigonus. Tačiau kai norėdami padaryti panašų į save čigonai ėmė tepti Joną suodžiais, kūną trinti baisiu šepečiu ir terpentinu, šis išsigandęs „namo pardūmė“ ir nuo to laiko nebebijojo nei muilo, nei vandens.
Į klausimą, kas būtent paskatino pasiklausti valdininkų nuomonės, leidyklos „Vaga“ projektų vadovė Milda Liokaitytė atsakė: „Visų pirma, čigonai dabar linkę save vadinti romais – tai vienas niuansas. Antra, knygelėje iš pradžių pasakojama, kaip berniukas Jonas nenori praustis, ir atrodo, kad čigoniukai nesiprausia, nes yra tamsesnio gymio, taigi galima interpretuoti, kad ši tautinė mažuma yra tarsi murzina, purvina. O paskui gale yra toks sakinys: „Dingo vėl kaip dūmas jo čigoniškumas, vėl paliko Jonas geras ir malonus.“ Tad galima suprasti tarsi čigonai nesiprausia ir yra nei švarūs, nei malonūs. Todėl mes ir norėjom pasiteirauti, ar nieko neįžeisime.“
Ir nors minėtos tarnybos specialistai atsakė, kad knygelę galima leisti ir nereikia bijoti, leidykla ketina apsidrausti: „Jei tikrai leisime tą knygelę, parašysime paaiškinimą, kad tai tik grožinis kūrinys, kad nereiktų jo priimti tiesiogiai ir kad mes nieko neskatinam ir nenorim paskatinti.“
„Dabar tolerancija labai akcentuojama, – sako M. Liokaitytė. – Iš tiesų reikia žiūrėti atsargiau į viską. Anksčiau buvo laisviau, nebuvo taip viskas sureikšminama. Pasikeitė laikai. Turi galvoti, ką kalbi ir ką spausdini. Žmonės labai jautrūs pasidarė.“
Raudonkepuraitės lauktuvės
„Neminėkit mūsų leidyklos pavadinimo, – paprašė vienos leidyklos vadovas. – Prisistatys Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba ir nubaus mus.“ Vadovui nerimą sukėlė klausimas, ar leidykla nėra gavusi skundo dėl pasakos apie Raudonkepuraitę.
Pasidomėti būtent šia pasaka paskatino jaunų mamų pasipiktinimas, kad vaikams skirtoje knygoje Raudonkepuraitė sergančiai senelei neša gabalą pyrago ir butelį vyno. Iš skirtingų kalbų išverstoje ir skirtingų leidyklų išleistoje pasakoje mergaitė neša senelei vis kitokias vaišes: vienur pyrago ir puodynę medaus ar sviesto, kitur – butelį arba ąsotėlį vyno.
„Pasaką apie Raudonkepuraitę vertėm iš prancūzų kalbos, – patikino leidyklos vadovas. – Kaip buvo originale, taip ir išspausdinom. Netrukus išleisim dar vieną pasakų rinkinį, bet ten vyno jau nebebus – jį pakeitėm į pieną. Tik štai paveikslėlyje tas pienas bus raudonas...“
Bėdos dėl vyno
Paklaustas, kodėl vyną nutarė pakeisti pienu, direktorius atsakė: „Dūšioje aš labai prieš. Manau, jog negalima perdarinėti originalų, bet mus įspėjo, kad atsargiau minėtume vyną. Jau yra leidyklų, kurios užkliuvo valdžiai.
Man anksčiau nebuvo nė į galvą atėję, kad tai gali kam nors sukelti įtarimų, blogų minčių. Juk dabartiniai tėvai ir seneliai nelabai nuo vaikų tą vyną slepia. Kai aš augau, atėjus svečiams, mums, vaikams, tėvai liepdavo išeiti į kitą kambarį. Dabar vaikai viską mato. Ir pavyzdį juk ima iš to, ką mato, o ne perskaito. Nejaugi pulsim visą literatūrą taisyti ir vyną keisti į girą ar dar ką nors? Taisydami tiesiog perlenksim lazdą.“
Vynas jau pridarė bėdų dviem leidykloms. Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba už alkoholio propagavimą 10 tūkst. Lt baudas skyrė leidykloms „Jotema“ ir „Tyto alba“.
„Šioje šalyje, kur Vyriausybė padarė viską, kad sužlugdytų leidyklas, toleruojamas toks dalykas kaip knygų skaitymas ir ieškojimas, kur vyno taurė aprašyta kaip teigiamas dalykas, nors alkoholio propagandos pilnos televizijos. J. Jablonskio frazė „Alus gerti sveika“ šiandien būtų baudžiama 10 tūkst. Lt bauda, nes tai yra tiesioginė alkoholio reklama. Tai nesuvokiami dalykai“, – piktinasi leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. Leidėjai teisybę bandys ginti teisme.