Panevėžio architektai vieningos nuomonės, kokia architektūra ir erdvės yra svarbios miestui, neturi. Vieni juokaudami teigia, kad teks griauti Panevėžį ir statyti naują, bet tuoj pat rimtai priduria: istoriškai miestas neturi beveik jokio architektūrinio paveldo.
Kiti šiai minčiai nepritariantys architektai teigia, kad, be Laisvės aikštės, nereikėtų užmiršti medinės architektūros. Panevėžio veidas per dvidešimt metų keitėsi ne taip sparčiai, kaip kitų didžiųjų Lietuvos miestų, tačiau pripažįstama, kad net ir lėtai vykstant procesams, neišvengta šiurkščių klaidų.
Neturėdamas aukščiausio lygio architektūros pavyzdžių, Panevėžys po truputį praranda žaliojo miesto įvaizdį, o medinė, beveik vienintelė dėmesio verta architektūra vis dažniau įrėminama plastikinėmis lentomis ir langais.
Medinukai nyksta
Architektų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė Loreta Paulauskienė teigia, kad dar prieš dvidešimt metų Aukštaitijos sostinė garsėjo kaip žaliasis miestas dėl gausiai augusių medžių, tačiau dabar šį statusą sparčiai praranda.
Žaliuojantys medžiai buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuriais į Panevėžį užsukusiems svečiams galėjo pasigirti miestiečiai. Tačiau pastaraisiais metais dalis medžių buvo iškirsti, ir šis procesas vyksta iki šiol, o kiti apgenimi taip, lyg jų miesto tvarkytojai gėdytųsi.
„Mūsų miestas nusirengia žalią rūbą – tai yra tragedija. Vykdomas medžių genocidas. Jie genimi reikia ar nereikia. Tai aiškinama tuo, kad augalai užstoja eismą. Pažiūrėkite, kaip prie Santuokų rūmų nugenėti medžiai. Galbūt žmonės nebenori lapų grėbti ar išgirsti atskridusio paukščio čiulbėjimo. Nekalbu apie medžius, augančius privačiuose sklypuose. Pavyzdžiui, mūsų Suvalkų gatvelėje pastaraisiais metais išvirto 30 medžių. Dėl to reikėtų garsiai trimituoti visiems. Dūstam nuo teršalų. Medis – ne vien dėl gražumo. Jis švarina miesto orą“, – kritiškai apie pastarųjų metų miesto tvarkymą atsiliepė L.Paulauskienė.
Architektė mano, kad ne ką mažesnė klaida – medinės architektūros transformacija. Vis dažniau mediniai namai tampa plastikiniais. Architektams šio proceso nepavyko sustabdyti, o miesto valdžia į darkomą Panevėžio veidą, kol kas numoja ranka.
„Mes turime medinės architektūros. Labai gaila, kaip ji darkoma plastikinėmis lentomis ir tokiais pat langais. Dar turim nuostabios medinės architektūros ir ją reikėtų išsaugoti“, – tvirtino L.Paulauskienė.
Architektė teigė, kad jai labiausiai patinkantys medinės architektūros pavyzdžiai yra pastatai su išlikusiais kampiniais bokšteliais. Tokių namų yra A.Smetonos ir Smėlynės gatvėse. L.Paulauskienė sakė, kad A.Smetonos gatvėje esantis medinių namų kvartalas – vienas gražiausių Panevėžyje.
„Jeigu ją išpuoselėsime ir išsaugosime, atvykusiems turistams ši medinė architektūra bus svarbi“, – mano architektė.
Gatvės – vertybė
L.Paulauskienei prieštarauja vienas garsiausių miesto architektų Valdas Klimavičius. Jo nuomone, istoriškai susiklostė taip, kad miestas niekada neturėjo svarbių architektūros objektų, todėl didžiausia vertybe V.Klimavičius laiko gatvių tinklą.
„Daug kalbėta apie paveldą, saugotinus dalykus, bet Panevėžys buvo darbininkų vagonėlių rajonas, jis formavosi stichiškai ir nevaldomai. Tai normalu. Saugočiau gatvių tinklą, jis yra miesto kraujagyslės“, – teigė architektas.
Kaip tinkamas sovietmečiu vykusias pertvarkas architektas įvardija Vilniaus gatvės ruožo pratęsimą nuo Švč. Trejybės bažnyčios iki J.Basanavičiaus gatvės. Taip pat J.Basanavičiaus gatvės pailginimą iki Vilniaus gatvės. Tačiau buvo padaryta ir blogų sprendimų, tokie iki šiol nedaro garbės miestui.
„J.Urbšio gatvė nauja. Savu laiku mes ją sustabdėm, nes ji turėjo eiti kiaurai per visą senamiestį – pjūvis būtų buvęs žiaurus“, – aiškino architektas.
V.Klimavičius teigia, kad mieste nėra vertingų architektūros pavyzdžių. Architektas nemano, kad Panevėžys ir ateityje turėtų pateisinti gautą metropolijos statusą ir būti apstatytas griozdiškais pastatais.
„Pačių statinių išskirti negalėčiau. Galime kalbėti apie vieną kitą medinuką ar mūrinuką, bet iš esmės saugotinos sistemos, deja, nėra. Nelabai norėčiau, kad miesto centre iškiltų dangoraižių kvartaliukas, tegul Panevėžys būna kaimiškas miestas. Jį vadiname metropolija, bet taip nėra. Tai yra labiau moralinė būsena, kaip panevėžietis, gyvendamas savam mieste, jaučiasi – ar jis yra sveikas, ar savimi pasitikintis. Nesąmonė, kad dėl metropolijos pavadinimo žmogus gali jaustis gerai – nė velnio“, – mano V.Klimavičius.
Panevėžio veidas
L.Paulauskienė nesutinka su teiginiais, kad Panevėžys neturi savo veido. Architektė mano, kad mieste yra pastatų ir erdvių, kurias reikia ne tik saugoti, bet ir puoselėti. Viena svarbiausių laikoma miesto centro jungtis su Skaistakalnio parku ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, miestiečių vadinama raudonąja.
„Mūsų miestas turi savo veidą ir saugotinus dalykus, urbanistiškai išlikusi plano struktūra, pagal ją galima atsekti visus miesto plėtros etapus“, – aiškino L.Paulauskienė.
Istorinė miesto ašis yra Smėlynės ir Senamiesčio gatvės, tačiau pačios vertingiausios Panevėžio vietos yra Laisvės aikštė ir Senvagė. L.Paulauskienė mano, kad ne ką mažiau svarbi turėtų būti miesto centro tąsa į Skaistakalnio parką.
„Skaistakalnio parkas jungiasi su senamiesčio kapinėmis ir raudonosios bažnyčios kvartalas. Už naujojo moterų vienuolyno yra nepaprastai gražus kvartaliukas, labai kokybiškos naujos architektūros užstatymas. Mums, architektams, tai yra labai stiprios Panevėžio vietos. Bet kitas dalykas, kaip mes juos pateikiame ir išnaudojame. Dėl Laisvės aikštės ir Senvagės dedamos didelės pastangos, o ties Skaistakalniu viskas nutrūksta – apleista. Būtent ten mums reikia stipriai tvarkyti. Tam, kad būtų juntama šių vietų jungtis“, – kalbėjo L.Paulauskienė.
Architektė siūlo atkreipti dėmesį į medinius kvartalus, juosiančius miesto centrą, kurie susiformavo sovietiniais laikais.
„Reikia į juos žiūrėti pagarbiai, nes tie kvartaliukai yra jaukūs, patogioje vietoje, žmonėms čia gera. Gyveni beveik kaip kaime, o esi visai netoli miesto centro. Ten gyvendamas, centrą gali pasiekti pėsčiomis. Toliau miestą supa daugiabučių namų kvartalai, o už jų – vėl nauji gyvenamųjų namų kvartalai“, – medinės Panevėžio architektūros privalumus vardijo L.Paulauskienė.
Žaizda – stotis
Architektas V.Klimavičius mano, kad didžiausia Panevėžio problema yra autobusų stotis, esanti miesto centre. Architektas nepritaria jos planuojamam iškeldinimui, tačiau ir palikti stoties tokios apleistos, kokia yra dabar, pasak V.Klimavičiaus, negalima.
„Autobusų stotis – tokia Panevėžio žaizda, kokios joks kitas miestas neturi. Ją reikia tvarkyti. Stoties nebūtina iškelti. Esu vienas iš nedaugelio, kuris laikėsi nuomonės, kad autobusų stotis turi būti miesto centre. Oponentai sakė, kad didelis transporto judėjimas, autobusai važiuoja per centrą. Tačiau juk tai kraujo judėjimas – žmogus nueina į turgų, apeina Laisvės aikštę. Jeigu jį atveži į miesto pakraštį, jis vis tiek kitu autobusu važiuoja į centrą ir nueina ten, kur jam reikia. Stotis turi būti miesto centre“, – mano V.Klimavičius.
Architektas teigė, kad autobusų stoties iškeldinimas problemų neišspręs, nes didelė dalis Panevėžio svečių vis tiek vyks į miesto centrą.
„Yra idėja stotį iškelti į Autobusų parko teritoriją ir statyti kažką. Be ką – niekas nežino, o dabartiniais laikais to daryti niekas ir nebenori“, – tvirtino architektas.
Centro atgaivinimo receptas
Abu architektai sutinka dėl vieno: Panevėžio centras pastaraisiais metais tuštėja ir šią situaciją reikia keisti.
„Panevėžio centras kaskart vis tuštesnis, o Vakarų Europos miestų centrai pilni – taip yra dėl įvairių priežasčių. Kaip ir visame normaliame pasaulyje, didieji centrai yra statomi užmiestyje, o miesto centre turi būti mažytės karutuvėlės, kepyklėlės ar vadinamieji butikai. Paimkite ir uždarykite mieste didžiuosius prekybos centrus septintą ar aštuntą valandą vakare, o savaitgaliais neleiskite jiems veikti. Reikia pažaboti prekybos centrų apetitus, ir problema išsispręs“, – mano architektė.
L.Paulauskienė teigė palaikanti lenkų idėją, jie prekybos centrams nori uždrausti dirbti savaitgaliais.
„Sekmadienį parduotuvės gali nedirbti. Tada miesto centre būtų kuriamos mažos kavinės, parduotuvės, kultūrinė veikla atgimtų“, – teigė architektė.
„Kodėl Laisvės aikštė yra mirusi vakare? Todėl, kad nėra kavinių. Kas po 19 valandos eis per batų parduotuves – niekas. Kavinių nebuvimas ir kavinių krizė net geraisiais laikais miestui duoda ne žavesį, o vakarinį išblėsimą. Žmona skambina aštuntą valandą vakaro ir prašo ją parvežti namo automobiliu, nes nesaugu eiti per centrą. Nesusiklostė Panevėžyje poilsinio miesto pobūdis, jis tinkamas vykti iš namų į darbą ir atgal. Nėra pramogų, nėra džiaugsmo“, – kolegei pritarė V.Klimavičius.
Įpūstų gyvybės
V.Klimavičius mano, kad miesto centrui atgyti pagelbėtų ir naujos patrauklios erdvės. Architektas projektavo Laisvės aikštės rekonstrukciją ir pasiūlė sukurti erdvę, tinkamą jaunimui, tačiau sulaukė priekaištų.
„Projektavome Laisvės aikštės šiaurinę dalį, padarėme granitines sieneles, stambius laiptus. Norėjome, kad ten laiką leistų studentai. Derindami projektą, sulaukėme priekaištų, kad jaunimas važinės riedučiais, dviračiais, nudaužys viską. Bet aš sakiau: tegul. Tegul būna gyvybės, kad jaunimas turėtų mėgstamą vietą. Pavyzdžiui, Amsterdame yra tokių aikščių, kur renkasi jaunimas ir nieko neveikia – tik sėdi. O sėdi jie todėl, kad ten gera. Tokių gerų erdvių Panevėžyje mažai“, – tikino V.Klimavičius.
Architektas mano, kad miesto centrą galėjo pagyvinti dabar apleistas konservų fabrikas, tačiau verslininkai nepasinaudojo galimybe jo atnaujinti. Visai kitaip susiklostė buvusio malūno, dabar „Romantic“ viešbučio, likimas.
„Konservų fabrikas yra tipiška carinė gamykla, bet be jos miesto centre mes beveik daugiau nieko ir neturime. Galėjome iš jo ką nors padaryti, bet pastatas pateko ne į tas rankas. Dabartinį „Romantic“ viešbutį ištraukėm. Dabar jis net reprezentuoja Panevėžį. Toks pat galėjo būti ir konservų fabriko likimas, bet nebuvo valios, nebuvo finansinės jėgos. Labai gaila – nėra nieko blogiau, kai stovi apgriuvę namai“, – apgailestavo V.Klimavičius.
Parodytų turistams
„Ar žinote, kas būtų įdomiausia užsieniečiui Panevėžyje? Pažiūrėti į „baibokinius“ „rožyno“ kvartalus – į absurdišką architektūrą. Tai, žinoma, blogoji pusė, bet tai tokia egzotika, kurią Afrikoje matai važiuodamas per lūšnynus ar Rusijoje apžiūrėdamas kolektyvinius sodus, vadinamas „dačias“. Ten atsispindi visa psichologija, mąstymas ir istorija. Architektūra yra materialios kultūros išraiška“, – paaiškino L.Paulauskienė.
Architektai teigia, kad sovietmečiu miesto architektūrai buvo padaryta didžiulė žala. Turistai apie Panevėžį dažniausiai sprendžia važiuodami per J.Basanavičiaus ir Smėlynės gatves. Jose stovintys mediniai namai yra įvardijami kaip pasibaisėtini. Juos nugriauti šiais laikais yra neįmanoma, nes visi jie turi savininkus. Vienintelė išeitis – pabandyti sukontroliuoti naujas statybas ir namų rekonstrukcijas, bet to iki šiol padaryti nepavyko.
„J.Basanavičiaus ir Smėlynės gatvės – tragedija. Padaryti ką nors naujai ir protingai – negalima, nes visi sklypai yra žmonių nuosavybė. Galime pasistengti, kad atsirastų kokybiška architektūra. Architektų sąjungos taryba trimituoja, kad joks objektas nepralįstų be architektų ekspertų tarybos“, – teigė L.Paulauskienė.
Kaip prisipažino V.Klimavičius, kaskart grįžtant į Panevėžį iš pietinės pusės jį visada papiktina J.Basanavičiaus gatvė.
„Tragedija. Atrodo kaip blogo kaimo pavyzdys, nes geras kaimas nuteikia gerai. Draiskalas, bet nieko nepadarysi, tai – privatūs sklypai. Jei valstybė būtų turtinga, tuos statinius reikėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tai nėra Panevėžio veidas. Kai kas sako, kad medinukus būtina išsaugoti. Bet juos reikia nugriauti ir padaryti normalią gatvę. Skamba dramatiškai, bet taip turėtų būti. Pavyzdžiui, latvis iš Rygos važiuoja į Berlyną per Panevėžį. Jis per miestą važiuoja vieną kartą ir dar savo giminėms papasakoja, koks jis. O pamato ilgą kaimišką gatvę, baisią stotį – ir tai yra Panevėžio ambasadorius. Esu girdėjęs ne vieną panašų pasakojimą“, – tvirtino architektas.
Kritika valdžiai ir sau
Architektai kritikuoja miesto valdžios neveiklumą pastaraisiais metais ir pripažįsta, kad Panevėžys nukentėjo dėl architektūros politikos nebuvimo. Kol kiti Lietuvos miestai sparčiai naudojosi Europos Sąjungos lėšomis ir jomis atnaujino savo architektūrą, Panevėžys šią galimybę prarado.
„Galiu mesti akmenį į savo daržą – aiškios architektūrinės politikos Panevėžyje nėra.
Mes, architektai, turėtume griežčiau elgtis su politikais. Jiems reikia nurodyti, ką būtina daryti, o išgirdę atsakymą, kad nėra pinigų, turėtume mušti. Šiuo metu atgaivinome Architektų sąjungą, ir judėjimas po truputį vyksta. Turėtume ne tik braižyti ar ką nors vykdyti, bet ir iš anksto formuoti opinijas ir visuomenės nuomonę“, – aiškino V.Klimavičius.
„Miesto valdžia nenorėjo girdėti mūsų, o ir mes tylėjom, bet mes dabar sakome: naudokitės mumis, mes esame dėl miesto. Šiurkščių miesto planavimo klaidų, padarytų pastaraisiais metais, nematau, nes nevyko didelių statybų, tačiau buvo prasta architektūros kokybė. Tai galima įžvelgti vos ne kiekviename pastate“, – pritarė L.Paulauskienė.
Architektė pasakojo, kad klaidų atsirado ne tik dėl prastų architektų darbų, bet ir dėl masinių nusižengimų įgyvendinant projektus, kuriuos padarydavo užsakovai ir statybininkai. Tinkamai nedirbo tarnybos, kurios turėjo prižiūrėti, kad būtų nenukrypta nuo projektų.
Miesto plėtra
Miesto istorija Panevėžio architektūrai nebuvo palanki. Čia nuo pat miesto gyvavimo pradžios XVI amžiuje buvo statomi mediniai netvirti, trumpalaikiai pastatai, jie neišlaikė laiko išbandymų. Vienintelis ilgaamžis namas, išlikęs iki šių dienų, – Upytės pavieto teismo archyvo pastatas, statytas XVII amžiuje, bet jis nei architektūra nei įspūdingais dydžiais nepasižymi.
Didžiausią įtaką miesto plėtrai padarė XX amžius, kai panevėžys didėjo sparčiausiai. Vertingiausiais praėjusio amžiaus architektūros pavyzdžiais galima laikyti miesto bažnyčias ir iki šių dienų išlikusius cukraus bei konservų fabrikų pastatus.
Sovietmetis į miestą atnešė ne tik sparčią gamyklų bei gyvenamųjų rajonų plėtrą, bet ir chaotišką nuosavų namų statybą „rožyno“ rajone. Ne ką geresnė padėtis buvo Smėlynės, J.Basanavičiaus bei kitose miesto gatvėse, kur iškilo kvadratinių formų mediniai namai, juos miesto architektai iki šiol vadina piktžaizde.
Pasibaigęs sovietmetis atnešė permainų. Miesto kraštuose ėmė dygti didžiuliai, dažniausiai kelių šimtų kvadratinių metrų dydžio pastatai, neturintys jokios architektūrinės vertės, miestiečių neretai vadinami gargarais.
Miesto centrą pagyvino nauji SEB banko ir šalia esančio prekybos centro pastatai J.Basanavičiaus gatvėje ir statinių, kuriuose dabar įkurtas „Romantic“ viešbutis bei G.Petkevičaitės-Bitės biblioteka, rekonstrukcija. Ekonominis pakilimas pastarąjį dešimtmetį miestui taip pat davė naują plėtros impulsą. Vakariniame miesto pakraštyje naujų prekybos centrų pagrindu susiformavo prekybos rajonas.