DELFI pasiteiravo kai kurių politinių partijų lyderių ir ministrų, ką jie veikė 1990 m. kovo 11 d. – dieną, kai Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, kuriuo mūsų šalis paskelbta esanti nepriklausoma valstybe, kurioje neveikia jokios kitos valstybės Konstitucija.
A.Butkevičius, I.Šimonytė ir E.Masiulis nepriklausomybę pasitiko iš TV ekrano
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius pasakoja, kad prieš dvidešimt metų gyveno ne sostinėje, o Vilkaviškyje. Lemtingąją dieną politikas įvykius stebėjo per televiziją, o po dviejų savaičių buvo išrinktas į Vilkaviškio rajono Liaudies deputatų tarybą, kuri vėliau buvo pervadinta į Vilkaviškio rajono tarybą.
„Prieš dvidešimt metų aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje, kaip ir daugelis mano kolegų. Nors tuo metu dar negyvenau Vilniuje, tačiau, patikėkit, rajonuose gyvenome ta pačia laukimo nuotaika. Puikiai suvokėme, kokia svarbi taps Kovo 11-oji visai Lietuvai. Apsisprendimui kuo greičiau skelbti nepriklausomybę įtakos turėjo ir kovo 12-ąją turėjęs prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris ruošėsi svarstyti išstojimo iš TSRS įstatymą“, - DELFI sakė A. Butkevičius.
Per televiziją lemtingus įvykius stebėjo ir dabartinė finansų ministrė Ingrida Šimonytė, kuri tuo metu buvo penkiolikmetė mokinė. Ji sako, kad to meto įvykius nuodugniai aprašinėjo dienoraštyje. „Nepriklausomybės paskelbimo momentą ir su juo užplūdusias emocijas išsaugojau iki šios dienos“, – pasakojo I. Šimonytė.
Iš žydrojo ekrano naujienas gaudė ir susisiekimo ministras, Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis. Tuomet šiam politikui irgi buvo viso labo penkiolika metų, tad drauge su tėvais namuose Klaipėdoje jis stebėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžio transliaciją. Politikas sako, kad tikslų nepriklausomybės deklaracijos atkūrimo laiką užsirašė į savo nuotraukų albumą, o įvykius su tėvais ir kaimynais dar aptarinėjo pusę nakties, mat pati deklaracija buvo paskelbta vėlai vakare - 22.24 val.
V.Uspaskichas nepriklausomybės sulaukė tarp Kauno ir Prienų
Darbo partijos lyderis, europarlamentaras V. Uspaskichas prieš dvidešimt metų jau gyveno Lietuvoje, tačiau lietuviškai dar nekalbėjo. Tuomet politikas vadovavo Kauno dujotiekio statyboms iš Kauno į Prienus bei iš Prienų į Alytų.
„Man teko vadovauti šioms dujotiekio statybos atkarpoms ir tuo metu, kaip dabar atsimenu, aš važiavau iš Kauno į Prienus, dar paėmiau jaunus pakeleivius, kažkokius moksleivius, tada ir buvo paskelbta apie nepriklausomybę. Aš tada dar nekalbėjau lietuviškai, bet tas jaunimas, kuris sėdėjo mano mašinoje, labai apsidžiaugė“, - DELFI sakė iš Rusijos Archangelsko srities kilęs politikas.
V. Uspaskichas sako, kad jis pats taip pat pritarė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, nes norėjo, jog ir čia įsitvirtintų kapitalizmas, tvyrotų laisva rinka, būtų sudarytos sąlygos kurti privatų verslą, steigti akcines bendroves.
„Sąžiningai pasakius, aš irgi labai pritariau, nes tikėjausi, kad bus sudarytos geresnės sąlygos iniciatyviems žmonėms, nes aš sovietų laikais turbūt buvau vienintelis nekomunistas, kuriam pavyko nuvažiuoti į komandiruotę į Suomiją. Todėl aš mačiau, kaip atrodė kapitalizmas, laisva rinka, privatus verslas, tai man labai norėjosi, kad tas pats būtų ir pas mus“, - pasakojo politikas.
Pasak jo, nors tik atkūrus nepriklausomybę nuotaiką ypač gadino bloga kriminogeninė situacija, tačiau esą džiugesio teikė visuomenės nuotaikos, nes Rusijos blokada buvo atlaikyta ir tai suteikė vilčių, jog visa valstybė pasiryžusi eiti pirmyn.
A.Kubilius lupo žvaigždę ir buvo atsakingas už kūjo ir pjautuvo paslėpimą
Dabartinis premjeras ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis A. Kubilius pasakoja, kad jam 1990 m. kovo 11 d. buvo didelių rūpesčių diena, nes tuomet jis buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio atsakingasis sekretorius bei Algirdo Kaušpėdo pagalbininkas parlamento posėdžių salėje.
„Buvau atsakingas už tai, kad ta marška ar užuolaida lemiamu momentu būtų tvarkingai pakelta ir uždengtų tą senąjį sovietinį herbą. Prieš tai dar buvau atsakingas už šriūbų nusukimą nuo to metalinio herbo prie durų, kad lemiamu momentu mes galėtumėm tvarkingai nukelti. Jis, tiesa, nebuvo labai tvarkingai nukeltas, nes buvo po to šiek tiek suspardytas, bet aš jau būdamas patyrusiu politiku sugebėjau nulupti centrinę žvaigždę“, - juokaudamas partijos tarybos posėdyje neseniai pasakojo politikas.
Tačiau žvaigždę A. Kubilius atidavė Sąjūdžio dailininkui Giedriui Reimeriui ir dabar ji guli pas jį vitrinoje. „Mano atsakomybė už tos marškos pakėlimą buvo pakankamai rezultatyvi, dokumentiniai reportažai iš to laiko rodo, kad marška kilo šiek tiek kreivai, bet pakilo laiku ir visiškai uždengė tą sovietmetį“, - sakė premjeras.
A.Valinskas koncertavo, R.Vilkaitis vaidino
Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas A. Valinskas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną prieš dvidešimt metų pasakoja praleidęs Alytaus sporto rūmuose, mat drauge su kolegomis iš tuometinės grupės „Dviratis“ koncertavo, o šalies ateitį lemsiančius procesus sako stebėjęs per mažą nespalvotą „Šilelį“
“Istorinę dieną prieš dvidešimt metų su kolegomis iš tuometinės šou grupės „Dviratis” koncertavome Alytaus sporto rūmuose. Lietuvos Aukščiausioje Taryboje vykusį procesą stebėjome per mažą nespalvotą „Šilelį”. O apie galutinį sprendimą – pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą – jau po koncerto išgirdome per radiją“, - DELFI sakė A. Valinskas.
Jo partijos kolega, kultūros ministras Remigijus Vilkaitis pagal profesiją yra aktorius, tad ir prieš du dešimtmečius, kaip dera aktoriui, lemtingąją dieną vaidino spektaklyje Jaunimo teatre. Tą dieną R. Vilkaitis pamena klausęs žinių per radiją. „Nors sprendimas niekur nebuvo skelbiamas, visi žinojo, koks jis bus, tad nuotaika buvo džiaugsminga ir pakili“, - sakė ministras.
G.Steponavičius stebėjo LTSR virsmą LR
Teisingumo ministras Remigijus Šimašius atkuriant nepriklausomą Lietuvą buvo vienuoliktokas bei dalyvavo renginiuose Tauragėje bei Vilniuje. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius už savo kolegą tuo metu buvo kiek vyresnis ir buvo įpusėjęs studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete.
G. Steponavičius pasakoja lemtingą dieną stebėjęs, kaip nuo LTSR herbo plėšiamos raidės TS. „Buvau liudininkas, kai nuo LTSR herbo buvo plėšiamos raidės T ir S“, - prisiminė ministras, kuris tuomet buvo ir VU Studentų sąjūdžio vadovas.
Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius prieš dvidešimt metų Kauno miesto savivaldybės Bendrojo skyriaus vedėju. Tomis dienomis politikas taip pat buvo Kaune, Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo atsakingas už logistiką. Tai reiškia, kad jo užduotis buvo užtikrinti susisiekimą, stebėtojų, agitatorių logistiką ne tik Kaune, bet ir visame Vilnijos krašte.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas pasakoja kaip relikviją iki šiol branginąs Sąjūdžio lektoriaus pažymėjimą. Tokių lektorių misija buvo važinėti po šalį, susitikti su žmonėmis ir kalbėti apie bręstančias permainas.
„Ministras prisimena, kad jo vyresnės kolegės Kauno „Bangos“ gamykloje jo klausdavo: „Vaikeli, ar tu nebijai?“ Visi žinojo, kuo tai gresia, bet D. Jankauskui tai buvo kitas santykis – jis jau buvo grįžęs iš tremties, jis iš tremtinių šeimos ir puikiai žinojo, ką reiški būti tenai“, - politiko patirtį atpasakojo jo atstovė spaudai Juventa Mudėnienė.
Pasak jos, Kovo 11-ąją D. Jankauskas su kolegomis gamykloje lakstė nuo vieno televizoriaus prie kito ir stebėjo įvykius, vykstančius sostinėje.
V.Adamkus pirmasis pranešė džiugią žinią Čikagos lietuviams
1990 m. Valdas Adamkus, tuomet dar tik būsimasis Lietuvos prezidentas, gyveno ir dirbo JAV – Vidurio Vakarų regiono Aplinkos apsaugos agentūros administratoriumi. Jis nuolat bendravo su aukštais JAV valdžios pareigūnais, stengdavosi juos informuoti, kas vyksta Lietuvoje, – ne tik apie Nepriklausomybės atkūrimą, bet ir apie tragiškus įvykius prie televizijos bokšto bei Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Čikagos, kur gyveno Adamkai, lietuvių bendruomenė nuolat surengdavo neplanuotus susirinkimus. Taip jau sutapo, kad susirinkimas vyko ir lemtingą Kovo 11-ąją. Jame kartu su maždaug 800 tautiečių dalyvavo ir V. Adamkus.
„Nuolat palaikiau kontaktą su Stasiu Lozoraičiu (dirbusiu Lietuvos atstovybėje Vašingtone, būsimuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV – DELFI), sekiau įvykius kas valandą, kaip jis bendravo su Vilniumi, su Vytautu Landsbergiu, kas būdavo pasakyta telefonu. Žinojau, kad sprendimas turi būti priimtas nedelsiant, jei norime išlikti ar pasiskelbti nepriklausomi, kad jis turi būti padarytas tuoj, tą vakarą“, – DELFI pasakojo prezidentas.
„Gavau iš S. Lozoraičio telefoninį pranešimą: „Skelbia“. Tuo metu kaip tik buvau ant scenos. Dar ir šiandien jaudinuosi prisimindamas, kaip turėjau tai paskelbti. Salė tiesiog sprogo ovacijomis ir ėmė skambėti Lietuvos himnas“, – prisiminė V. Adamkus.
I.Degutienė dirbo, o D.Grybauskaitė Nepriklausomybės laukė prie TV
Medikės išsilavinimą turinti Seimo vadovė Irena Degutienė 1976-1994 m. ėjo įvairias pareigas Vilniaus universitetinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. 1990-ųjų kovo 11 d. jai nebuvo išskirtinė – pasak parlamento pirmininkės atstovo spaudai Juozo Ruzgio, būsimoji politikė tą sekmadienį dirbo.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, 1985-1990 m. dirbusi Vilniaus aukštosios partinės mokyklos Politinės ekonomijos katedros dėstytoja ir skaičiusi politinės ekonomijos bei pasaulio pinigų istorijos kursą, tądien buvo Vilniuje. Jos atstovo spaudai Lino Balsio teigimu, būsimoji valstybės vadovė, kaip absoliuti dauguma žmonių, iki vėlumos žiūrėjo Aukščiausiosios Tarybos posėdžio transliaciją per Lietuvos televiziją“.
Buvęs Vilniaus meras, Seimo narys ir liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas 1990 m. buvo žurnalistikos antro kurso studentas. Savo biografijoje jis prisimena, kad su bendražygiais įsteigė Humanistinio jaunimo sąjungą, leido mėnraštį „Homo Sovieticus“, dalyvaudavo Sąjūdžio mitinguose, stabdė sovietų armijos paradą, buvo Lietuvos laisvės lygos šalininkas. Tik įstojęs, bet dar nepradėjęs studijuoti, A. Zuokas įtikino „Sąjūdžio žinių“ leidėjus siųsti jį į Abchaziją, kur tuo metu prasidėjo nesutarimai su Gruzija. Būsimojo politiko straipsnius skelbė ne ir „Komjaunimo tiesa“.
Ką veikė aną kovo 11-ąją, politikas prisiminė ne iš karto. Kiek pagalvojęs jis papasakojo, kad buvo Vilniuje, kur studijavo, o lemtingo sprendimo laukė kartu su draugais, bet tą vakarą taip ir nesulaukė.