AT deputatai suspėjo išplėšti Lietuvą iš SSRS gniaužtų

Lygiai prieš 20 metų daugelis Lietuvos gyventojų ilgai vakarojo prie televizorių. 1990-ųjų kovo 11-ąją, 22.44 val., ką tik išrinktas Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmininkas Vytautas Landsbergis paskelbė vardinio balsavimo dėl Nepriklau­somybės atkūrimo akto rezultatus: „už“ balsavo 124 deputatai, prieš nebalsavo niekas, su­silaikė 6. „Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva. Ga­lėtume sušukti: Latvija bus laisva! Dabar Estija bus laisva, ir visos kitos, kurios dar nelaisvos“, – tuomet ištarė V. Landsbergis.

Nepriklausomybę skubėjo paskelbti iki kovo 12 d.

Kaip signataras Algirdas Patackas teigė dienraščiui „Vilniaus diena“, kovo 11-oji Nepriklausomybei paskelbti buvo pasirinkta neatsitiktinai. Nors SSRS konstitucijoje buvo numatyta formali galimybė išstoti, nebuvo apibrėžta, kaip tai padaryti. Kai 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į AT laimėjo Sąjūdis, buvo susigriebta, kad reikia numatyti išstojimo, tiksliau – sutrukdymo išstoti iš SSRS mechanizmą. Jį priimti buvo numatyta kovo 12 d. sąjunginės AT sesijoje.

Nors jau buvo parengti Nepriklausomybės atkūrimo principai, Akto projektas, iki paskutinės dienos virė ginčai ne tik dėl Nepriklausomybės skelbimo datos, bet ir dėl įvairių detalių. Pavyzdžiui, LTSR Komunistų partijos vadovas Algirdas Brazauskas, vėliau išrinktas pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentu, iš AT tribūnos siūlė lygia greta veikti politikos ir ekonomikos sferoje, nes esą vien politinio suvereniteto nepakanka, Nepriklausomybės link eiti žingsnis po žingsnio.

„Nors planavome Nepriklausomybę skelbti apie vidurdienį, Akto priėmimas vis strigo ir strigo“, – prisiminė A. Patackas. Sprendžiant iš posėdžio stenogramos, deputatai ginčijosi, ar iš karto balsuoti už nutarimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo, ar jį ir kitus teisės aktus redaguoti. Kai kurie iš jų siūlė pritarti siūlomiems projektams be didesnių diskusijų, o prireikus taisyti vėliau.

Kitas signataras Egidijus Bičkauskas, trečiadienį DELFI konferencijoje paklaustas, kodėl Sąjūdis Nepriklausomybei atkurti pasirinko okupacinės valdžios sukurtą instituciją – LTSR Aukščiausiąją Tarybą, o ne savo suvažiavimą, teigė: „Šiuo klausimu tuo laikotarpiu buvo didelės diskusijos. Ir galbūt ne dėl Sąjūdžio suvažiavimo, kurio teisės atstovauti visai Lietuvai būtų buvusios diskutuotinos, bet įvertinus visą situaciją. Tiesiog tuo metu kitų tautos atstovų, išrinktų tautos valia, nebuvo. Sukurti ir realizuoti kitą teisinį mechanizmą būtų prireikę labai labai daug laiko.“

A. Brazauskas atsisakė kandidatuoti į vicepirmininkus

Kovo 11-osios popietę prasidėjusiam vakariniam posėdžiui pirmininkavo šalies rinkimų komisijos vadovavimą, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Juozas Bulavas. Iš karto buvo paskelbta, kad AT, kurią sudarė 133 deputatai, vadovu išrinktas Vytautas Landsbergis. Slaptame balsavime už jį balsavo 91 deputatas, prieš – 42, už A. Brazauską – 38, prieš – 95. Pirmininkavimą iš karto perėmė V. Landsbergis.

„Tiesą sakant, nežinau kaip kreiptis į jus, ger­biamieji deputatai, kolegos, bendradarbiai. Ir to nepakanka. Man regis, yra atsiradę kažko daugiau. Esame savotiški bičiuliai, bend­ro likimo žmonės šitame viename laike, toje pačioje žemėje, ku­rios likimas mus sujungė. Vieną iš jūsų jūs iškėlėte į šį labiau matomą postą, į sunkesnes pareigas. Kas nors čia turėjo ateiti, kad galėtume dirbti kaip parlamentas, padaryti tai, kam esame išrinkti. Ačiū, kad pasitikėjote, manydami, kad galėsiu padėti bendram mūsų darbui. Neišrinkote manęs į garbės vietą – išrinkote į darbo vietą“, – kolegoms sakė V. Landsbergis. Jam iškart buvo padovanota juosta su užrašu „Telydi jus sėkmė ir sau­go Dievas“.

Pasak AT vadovo, „įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną“, lėmė ne tik iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo bei vilties gimęs Sąjūdis, bet ir pradėjusi persi­tvarkyti Lietuvos komunistų partija. Todėl į AT vicepirmininkus V. Landsbergis pasiūlė A. Brazausko kandidatūrą, siekdamas politinių jėgų konsolidavimosi, vertindamas jo kompetenciją ir patirtį. Šis, primindamas balsavimo dėl AT vadovo rezultatus, pareiškė, kad jam netiktų būti vadovybėje.

Vicepirmininkais išrinkus Bronislovą Kuzmicką, Kazimierą Motieką ir Česlovą Stankevičių, deputatai išklausė Lietuvos TSR Ministrų Ta­rybos, vadovaujamos Vytauto Sakalausko, pareiškimą dėl įgaliojimų grąžinimo. Justiniškėse išrinktas Gediminas Vagnorius pasiūlė pavesti laiki­nai premjero pareigas eiti ligtolinei Mi­nistrų Tarybos pirmininko pavaduotojai Kazimirai Prunskienei. Tam pritarta beveik vienbalsiai, tik trys deputatai susilaikė. K. Prunskienė iš karto nubrėžė artimiausios veiklos gaires: „Jau dabar rengiamas derybų su Maskva forsavimas, perimant Lietuvos ūkį, rei­kalingi tolesni labai aktyvūs ryšiai su kitomis valstybėmis ir, žinoma, radikali ekonominė reforma bei pašlijusios ekonominės būk­lės stabilizavimas.“

Netrukus, 126 deputatams balsavus „už“, 6 susilaikius ir vienam sugadinus biuletenį, buvo priimta deklaracija „Dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų“. Joje priminta, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo paskelbta 1918 m. vasario 16 d. ir tapo pasaulio tautų bendri­jos visateise nare. 1940 m. birželio 15 d. smurtu ir agresija Sovietų Są­junga suvaržė Lietuvos suvereninę galią ir neteisėtai inkorpora­vo ją į savo sudėtį. „Nors tauta nepertraukiamai priešinosi, svetima jėga ilgainiui sugriovė Lietuvos valstybės struktūras, pakeisdama jas iš šalies primestomis, – buvo rašoma deklaracijoje. – Nuo 1988 m., randantis naujoms galimybėms, tautos atgi­mimo ir nepriklausomybės sąjūdis pradėjo reikštis atvirai, apimdamas plačiausius visuomenės sluoksnius. Tautos valia, viešai prabilusi pilietinėse akcijose, virto jos suvereninės galios raiška per esamas institucijas.“

Kartu pažymėta, kad Lietuvos gyventojai rinkimuose suteikė deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atkurti Lietuvos valstybę. Nuo tos dienos 17.15 min. LTSR AT pervadinta į Lietuvos AT. Deputatai taip pat pakeitė oficialų šalies pavadinimą į Lietuvos Respubliką, valstybės herbą – į Vytį. Šie teisės aktai buvo priimami vienas po kito, nesiveliant į ilgesnes diskusijas.

Lenkai siūlė neskubėti

Tuomet pereita prie nutarimo „ Dėl Lietuvos valstybės atstatymo“ projekto. Jame įrašyta, jog AT, „reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos suvaržytas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas“. Kartu pažymėta, kad Vasario 16-osios Nepriklauso­mybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės nie­kada nebuvo panaikinti, taigi yra Lietuvos vals­tybės konstitucinis pamatas.

Pagal projektą, Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jo­kios kitos valstybės konstitucija, valstybė užtikrina žmogaus, piliečių ir tautinių bend­rijų teises, pripažįsta sienų neliečiamumo principą, su­formuluotą 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte.

Kitu projektu pasiūlyta nutraukti 1978 m. LTSR konstitucijos ir 1977 m. SSRS konstitucijos taikymą šalyje. Kartu – atkurti dalies 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos galiojimą, kuris buvo neteisėtai sustabdytas, kai sovietai 1940 m. bir­želio 15 d. įvykdė agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavo. Taip pat pasiūlyta iš karto sustabdyti šios Konstitucijos galiojimą, patvirtinti Laikinąjį Pagrindinį įsta­tymą, parengtą Sąjūdžio deputatų klubo inicia­tyvinės grupės, ir pratęsti tarybinių teisės aktų, kurie jam neprieštarauja, galiojimą.

Diskusijoje dėl projektų kalbėjęs lenkų tautybės Česlovas Okinčicas kvietė pritarti: „Mes esame labai arti didelio šanso – turime galimybę atkurti nepri­klausomą Lietuvą, sugrąžinti gražiausias šios žemės tradicijas. Mes galime tęsti tas tradicijas, kurdami demokratinę valstybę, ginančią žmogaus teises, valstybę, įeinančią į europietišką vals­tybių šeimą.“

Šalčininkuose išrinktas Leonas Jan­kelevičius, kalbėdamas deputatų iš Vilniaus bei Švenčionių rajonų vardu, siūlė neskubėti: „Mes puikiai supranta­me, kad valstybės atstatymo klausimas yra labai svarbus lietuvių tautai. Tauta jį iškentėjo, išpuoselėjo. Nepriklausomybė – tai lietuvių tautos atgimimo siekis. Patikėkite, mes, Lietuvos lenkai, palaikome lietuvių tautos siekimą ieškoti geres­nio gyvenimo sukūrimo kelių. Bet, mūsų nuomone, tokio svarbaus klausimo sprendimas reikalauja, kad būtų tariamasi su visais Lie­tuvos gyventojais, tuo labiau, kad mūsų – deputatų, išrinktų Vil­nijos krašte, rinkiminėse platformose nebuvo keliamas klausimas dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo nedelsiant. Minėtų rajonų atstovai dėl nežinomų mums priežasčių nebuvo pakviesti daly­vauti komisijos Nepriklausomybei atkurti darbe. Mūsų rinkėjai susirūpinę, kad skubotas tokio svarbaus klausimo sprendimas gali ypač neigiamai atsiliepti jų ir taip žemam gyvenimo lygiui. Mes palaikome gerbiamojo A. Brazausko nuomonę, kad jeigu norime šį sieki įgyvendinti, tai turime daryti palaipsniui, nesku­bant ir gerai apgalvojus.“

L. Jankelevičius skundėsi, kad Laikinojo Pagrindinio įsta­tymo projektą gavo tik prasidėjus sesijai: „(...) norėčiau pasiūlyti paskelbti jį spaudoje, pasvarstyti su žmonėmis. Bet koks skubo­tumas priimant tokį solidų dokumentą, nors ir laikinas, tikrai neleistinas. Mes, Lietuvos lenkai, puikiai suprantame, kad turime geresnes sąlygas, negu lenkai, gyvenantys bet kurioje kitoje Sąjungos vietoje, antra vertus, mes tikimės, kad naujas, konstruktyvesnis ir demokratiškesnis dabartinio parlamento po­žiūris į mūsų problemas sustiprins Lietuvos lenkų ir kitų tauti­nių mažumų tikėjimą teisingu jų reikalų supratimu ir konkrečią paramą.“

Į tai replikuodamas V. Landsbergis pasveikino pasisakymus už atgimstančią Lietuvą, nors lenkų deputatai esą neturėjo įgaliojimų balsuoti „už“, ir vylėsi, kad „niekas blogai neinterpretuos jų korektiško susilaikymo“. Kartu pirmininkas paragino atsikratyti vieno „blogo įpročio“: sakyti „bet kur kitur Tarybų Sąjungoje“, o ne tiesiog „Tarybų Sąjungoje“.

Eduardas Vilkas siūlė deklaraciją dėl nepriklausomybės priimti jau tą dieną, o su nauja Konstitucija neskubėti. Jam pritarė Ryšardas Maceikianecas: priešingu atveju esą kiltų netvarka teisėtvarkos organuose ir nukentėtų rinkėjai, nes kiekvienas vadovas galėtų taikyti ir kitokį įstatymą. Salėje užvirė diskusija dėl Laikinojo Pagrindinio įstatymo nuostatų, susijusių su tautinėmis mažumomis, savivalda, „tarybinių įstatymų“ galiojimu, kolūkiečių darbo laiko ir poilsio trukme, taip pat dėl jo taisymo ir galiojimo laiko. Galiausiai nuspręsta projektą taisyti iškart, specialiai komisijai duodant laiko iki 21 val.

Įspėjo nesitikėti Rusijos pritarimo

Aprimus diskusijoms V. Landsbergis pasveikino Sąjūdžio veikloje dalyvavusį poetą Justiną Marcinkevičių, kuris išvakarėse minėjo 60-mečio jubiliejų, vėliau perskaitė buvusio nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio sveikinimą. Iš tribūnos kreipėsi Lenkijos Seimo narys Zbignevas Vujecas, Čekoslovakijos piliečių forumo narys Jaroslavas Handelas, Estijos liaudies fronto atstovas Reinas Veidemanas.

Rusijos liaudies deputatas Ser­gejus Kovaliovas, kuris 1975 m. Vilniuje buvo areštuotas, nuteistas 7 metams kalėjimo ir išvežtas be batų raištelių bei šaliko, prisipažino besigėdijantis, kad negali kreiptis lietuviškai. „Stebuklas vyksta. (...) Tačiau nebūkime dideli optimistai. Šį ste­buklą daugelis sutiks skirtingai. Mano tėvynėje Rusijoje daugelis priims jį priešiškai, – įspėjo jis. – Daugelis kalbės labai skirtingai, bet pagrindinis motyvas bus toks: mes juos išlaisvinome nuo fa­šistų, mes atstatėme jų ūkį po karo, bet niekas iš jų nepasakys, kad trečdalį piliečių ištrėmė į Sibirą. Manau, kad taip kalba ir galvoja žmonės, kurie neturi teisės vadinti savęs tikraisiais pat­riotais.“

Kan­didatas į Rusijos liaudies deputatus Levas Šemajevas, sveikindamas kelių deputatų ir dviejų rinkėjų susivienijimų vardu, teigė: „Taip, tai mes, rusai, jūsų artimiausi kaimynai, atnešė­me prieš kelis dešimtmečius jums ne laisvę, o daug skausmo, ašarų ir aukų. Mes nešame dalį jų kaltės, bet mes – tie rusai, kurie sąmoningai stojo į politinės kovos kelią, tie rusai, kurie šiandien kartu su jumis nuoširdžiai džiaugiamės įvykiu, ku­rio liudininkais turime laimės būti. Šiandien įvyko tikrai istorinis įvykis – išsipildė daugelio tautų svajonė ir prasidėjo negrįžta­mas taip vadinamos neišardomos nelaisvų respublikų sąjungos žlugimo periodas. (...) Težydi ir klesti daugelį metų nauja nepriklausoma Lietuvos Respublika!“

Kaliningrado srities Solidarumo organizacijos atstovė Jelena Kolcova, pasidžiaugusi, kad kaimynai „nebijojo pakelti galvą ir tapti laisvi“, prisipažino, kad „jaučiamės ir lyg kažką praradę, kad nuo šiol laisvai be vizų nebegalėsime nuvažiuoti į Mosėdį, Ablingą, Nidą“.

Deputatai Medardas Čobotas ir Vladiminas Jarmolenka buvo „įdarbinti“ svečių vertėjais, o Nijolė Oželytė buvo paprašyta perskaityti keletą sveikinimo telegramų, atskriejusių nuo nepriklausomos Lietuvos karių iš Kelmės, tikinčiųjų iš Vilkaviškio, Lietuvos Komunistų partijos miesto konferencijos, Kanados lie­tuvių bendruomenės, Europos Parlamento Baltų grupės.

Siūlė dirbti greičiau

Susirinkę po dar vienos pertraukos deputatai ėmėsi nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo ir kitų projektų. Č. Stankevičius pristatė suredaguotą projektą dėl Laikinojo Pagrindinio įstatymo, kuriuo išsyk sustabdomas 1938 m. gegužės 12 d. Konsti­tucijos galiojimas, tačiau paliekami galioja sovietiniai teisės aktai, ne­prieštaraujantys Laikinajam Pagrindiniam įsta­tymui.

Vienam iš deputatų priminus, kad „dabar dirbame be milicijos, be Aukščiausiojo Teis­mo, be prokuratūros“, nes buvo atidėtas įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybės valdymo organų statuso pakeitimo" svarstymas, grįžta prie jo. Pagal įstatymą, įstaigos taptų pavaldžios tik Lietuvai. Projekte buvo padaryta išlyga žinyboms, kurios gali būti priskiriamos ginkluotųjų pajėgų, magistralinio naftotiekio ir dujotiekio objektams, – jų nuosavybės ir pavaldu­mo klausimus siūlyta spręsti derybose su SSRS.

Deputatai ėmė aiškintis, kas laukia įmonių, kurios dirba nuostolingai ir gauna do­tacijas arba valiutos atsarginėms da­lims bei žaliavoms kompensuoti, ar ministrai nepradės treniruoti įmonių vadovų ir jų kolektyvų ir ar Lietuva nebus apkaltinta buvusių sąjunginių įmonių aneksija. Salėje nuskambėjo plojimais sutiktas pasiūlymas: „Man atrodo, jeigu mes taip dirbsime toliau, tokiais tempais ir taip skubėda­mi, tai nežinia, kur nueisime. Pabaikime bent su penkiais svar­biais dokumentais. Dabar svarstymas neturi prasmės, pažiūrėkite į žmonių akis – jos pavargusios. Rytoj ateisime ir nieko nepri­siminsime, ką šiandien vakare svarstėme. Juk taip svarstant ga­lima sekančia akcija įstoti ir į Tarybų Sąjungą.“

Taip ir neapsisprendus, ką daryti su valdžios įstaigomis, įmonėmis ir žinybomis, V. Landsbergis pasiūlė susitarti, kada pradėti darbą kitą dieną: 10 val. ar 11 val. Dauguma pritarė antram variantui.

„Pseudovalstybė tapo tikra teisiška valstybe“

AT aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo buvo priimtas jau vėlyvą vakarą – vardinio balsavimo rezultatai buvo paskelbti 22.44 val.

Nepriklausomybės atkūrimui pritarė 124 deputatai: Aleksandras Abišala, Povilas Aksomaitis, Nijolė Amb­razaitytė, Aleksandras Ambrazevičius, Laima Andrikienė, Vytenis Andriukai­tis, Irena Andriukaitienė, Kazimieras Antanavičius, Leonas Apšega, Mykolas Arlauskas, Rimantas Astrauskas, Zbignevas Balcevičius, Vilius Baldišis, Julius Beinortas, Vladimiras Beriozovas, Egidijus Bičkauskas, A. Brazaus­kas, Audrius Butkevičius, Virgilijus Čepaitis, Medardas Čobotas, Arūnas Degu­tis, Juozas Dringelis, Algirdas Endriukaitis, Balys Gajauskas, Eugenijus Gent­vilas, Bronislavas Genzelis, Miglutė Gerdaitytė, Petras Giniotas, Kęstutis Gla­veckas, Eimantas Grakauskas, Kęstutis Grinius, Vincas Ramutis Gudaitis, Romualda Ho­fertienė, Gintautas Iešmantas, Gediminas Ilgūnas, Albinas Januška, Egidijus Jarašiūnas, Vladimiras Jarmolenka, Vidmantė Jasu­kaitytė, Zenonas Juknevičius, Jurgis Jurgelis, Česlovas Juršėnas, Virgilijus Ka­činskas, Antanas Karoblis, Juozas Karvelis, Valdemaras Katkus, Egidijus Klumbys, Vytautas Kolesnikovas, Česlovas Kudaba, Algirdas Kumža, Bronislavas Kuzmickas, V. Landsbergis, Kęstutis Lapins­kas, Mečislovas Laurinkus, Arvydas Kostas Leščinskas, Jonas Liaučius, Bronislovas Lu­bys, Jonas Mačys, Stasys Malkevičius, Leonas Milčius, Jokūbas Minkevičius, Albertas Miškinis, Donatas Morkūnas, Kazimieras Motieka, Birutė Nedzinskienė, Algimantas Norvilas, Česlavas Okinčicas, Romualdas Ozolas, Nijolė Oželytė, Justas Vincas Palec­kis, Vytautas Paliūnas, Jonas Pangonis, A. Patackas, Rolandas Paulaus­kas, Saulius Pečeliūnas, Eugenijus Petrovas, Virginijus Pik­turna, Vytautas Plečkaitis, Petras Poškus, Vidmantas Povilionis, Jonas Pra­piestis, Kazimira Prunskienė, Vytautas Adolfas Puplauskas, Antanas Račas, Gintaras Ra­monas, Liudvikas Rasimavičius, Rasa Rastauskienė, Liudvikas Saulius Razma, Algirdas Ražauskas, Kęstutis Rimkus, Audrius Rudys, Romualdas Rudzys, Benas Rupeika, Liudvikas Sabutis, Kazys Saja, Aloyzas Sakalas, Algirdas Saudargas, Algimantas Sėjūnas, Liudvikas Simutis, Rimvydas Survila, Česlovas Stankevičius, Valerijonas Šadreika, Saulius Šal­tenis, Lionginas Šepetys, Gediminas Šerkšnys, Albertas Šimėnas, Jonas Šimėnas, Jonas Tamulis, Aurimas Taurantas, Vladas Terleckas, Pranciškus Tupikas, Algimantas Vincas Ulba, Kazimieras Uoka, Gediminas Vagnorius, Zigmas Vaišvila, Petras Vaitiekūnas, Rimvydas Valatka, Birutė Valionytė, Povilas Varanauskas, Eduardas Vilkas, Emanuelis Zingeris, Alfonsas Žalys, Vidmantas Žiemelis ir Stasys Kropas.

Nė vienas deputatas nebalsavo „prieš“, susilaikė 6: Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, R. Maceikianecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč ir Edvardas Tomaševičius. Trys deputatai – Stasys Kašauskas, Nikolajus Medvedevas ir Mindaugas Stakvilevičius – balsavime nedalyvavo, mat kovo 11-14 d. buvo išsiųsti į Maskvą.

V. Landsbergiui lakoniškai pasveikinus: „Aktas priimtas. Sveikinu AT, svei­kinu Lietuvą“ buvo sugiedotas himnas ir salėje nugriaudėjo audringi plojimai. „Gerbia­mieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva. Ga­lėtume sušukti: Latvija bus laisva! – AT vadovas nebevaldė emocijų, o deputatai ėmė skanduoti jo tariamus žodžius. – Dabar Estija bus laisva, ir visos kitos, kurios dar nelaisvos. Tęsiame darbą.“

Pasak V. Čepaičio, ši diena XX a. Lietuvos istorijoje tapo tokia pat svarbi, kaip 1918 m. vasario 16-oji, todėl jis pasiūlė aktą pasirašyti ne tik AT pirmininkui ir sekretoriui L. Sabučiui, bet ir kitiems deputatams, dalyvavusiems balsavime. Kadangi V. Landsbergis turėjo priešpaskutinį teksto variantą, teko palaukti, kol jis bus pataisytas.

Tuo metu deputatai, 128 balsavus „už“, nutraukė sovietinių konstitucijų ir formaliai atkūrė dalies 1938 m. Konstitucijos galiojimą. Tokiu būdu buvo pratęstas valstybės tęstinumas. Vienbalsiai buvo priimtas ir Laikinasis Pagrindinis įstatymas. „Pseudovalstybė tapo tikra teisiška valstybe“, – reziumavo V. Landsbergis.

Galiausiai deputatams buvo pasiūlyta balsuoti dėl AT kreipimosi į pasaulio tautas, kuriuo išreikšta viltis sulaukti broliško solidarumo ir paramos: „Mūsų sprendimas nėra nukreiptas nė prieš vieną valstybę, nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautybę. Tai – kelias, kuris lei­džia užtikrinti Lietuvoje žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises, atsiverti laisvam bendravimui, įnešti mūsų atsakomybės ir darbo indėlį į kuriamą teisingumo ir santarvės pasaulį. Tepadeda mums Dievas ir visi geros valios žmonės.“ Nors kai kurie deputatai pasigedo dalykiškumo ir siūlė kreiptis į vyriausybes ar parlamentus, tekstas nebekeistas.