1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę SSRS vyriausybei tapo aišku, kad suduotas pirmas smūgis suskaldant Sovietų Sąjungą. Padėčiai ištirti į Vilnių atvyko SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo įsakymu siųstas pirmasis gynybos ministro pavaduotojas.
Pasitarime su Lietuvoje išsidėsčiusių divizijų vadais buvo prieita prie išvados, kad, kol nevėlu, reikia nedelsiant Lietuvos teritorijoje paskelbti nepaprastąją padėtį. Tačiau tą padaryti leidžiančio įstatymo ir konstitucinio mechanizmo nebuvo, todėl buvo parengtas slaptas žemėlapis ir išdėstytas sumanymas, kad tuo metu, kai tik pasirodys SSRS prezidento M.Gorbačiovo įsakymas, vos per keletą dienų užimti Lietuvą. Šis sumanymas buvo visiškai slaptas.
„Kai prieš kelerius metus pirmą kartą atvėriau rudą karišką lagaminėlį ir iš ten išėmiau sulankstytus, apdegusiais kraštais karinius žemėlapius, supratau, kad jame kažkada tilpo visų mūsų – trijų su puse milijono Lietuvos piliečių – likimas. Žemėlapiai dar tebekvepėjo dūmais. Jų kraštai liudijo, kad yra ištraukti iš laužo. Toks tikriausiai degė Šiauriniame kariniame miestelyje prieš SSRS kariuomenei traukiantis iš Lietuvos. Kažkas tikriausiai apdairiai padėjo juos į pačią deginamų dokumentų apačią. Kodėl? Kad paskui išimtų ir kam nors perduotų? Ar – kad parduotų? Juk išeinančiųjų laukė nelengvos dienos Rusijoje“, – svarstė V.Jasukaitytė.
Spaudė net Vakarai
Iššifruoti žemėlapiams signatarei prireikė pasinaudoti karinę topografiją gerai išmanančiųjų paslaugomis. Pasak V.Jasukaitytės, kiekvienam, kuris sugeba protauti, turėtų būti aišku, su kokia jėga prieš 20-metį susidūrė Lietuva ir kokių titaniškų pastangų reikėjo, kad neįvyktų tai, kas sumanyta.
„Be šitos Aukščiausiosios Tarybos, be šito jos pirmininko, be šitos pirmos Vyriausybės, jos ministrų... Viskas būtų buvę kitaip“, – pabrėžė signatarė.
Kuo galėjo baigtis Lietuvai Nepriklausomybės siekis, jei ne signatarų vykdyta tarptautinė diplomatija, nesunku suvokti prisiminus, kokie pilietiniai karai dėl išsilaisvinimo vyko Abhazijoje, Karabahe.
„Sovietai armiją iš Lietuvos išvedė netgi anksčiau nei iš Vokietijos, kur galiojo tarptautiniai susitarimai. Tai – didžiulio politinio diplomatinio darbo rezultatas, todėl girdint šnekas, kaip pamojavus Trispalve Lietuva atgavo nepriklausomybę, man darosi negera už tautą“, – teigė V.Jasukaitytė.
Pasak jos, Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą pasirašę signatarai dirbo tarptautiniu mastu, siekdami, kad SSRS vadovas M.Gorbačiovas patirtų spaudimą iš Vakarų nenaudoti jėgos prieš Lietuvą sprendžiant Nepriklausomybės klausimą.
Sovietų Sąjungos vadovą nenaudoti karinės jėgos spaudė JAV – Vakarams labai reikėjo, kad pasibaigtų beveik 50 metų užsitęsęs ir daug resursų reikalavęs šaltasis karas su Rusija.
„Kai Vakarai pamatė, kad M.Gorbačiovas atleidžia vadžias, per daug Lietuvos nespaudžia ir demonstruoja demokratiją, jie bijojo, kad karinės jėgos jo paties neuždusintų“, – pamena V.Jasukaitytė.
Patyrę Lietuvos politikai sugebėjo pasinaudoti situaciją liaupsindami pasauliui M.Gorbačiovo vykdomą „perestroikos“ politiką ir pabrėždami, kad Lietuvos išsivadavimas – tikras įrodymas, jog Sovietų Sąjungos vadovas kuria demokratiją. Kitaip tariant, jei Lietuva netaps laisva, pasauliui bus įrodyta, kad didžiosios šalies skelbiama demokratija tėra melas.
Psichologinis karas pralaimėtas
V.Jasukaitytė neatmeta ir Lietuvos žmonių susitelkimo bei pasiryžimo svarbos. Tačiau signatarė nuogąstauja, kad dabar istorija labai intensyviai perrašoma ir kyla grėsmė, kad tuo nepaprastu metu gimusiųjų vaikai tikės, kad laisvę ir išsivadavimą iš SSRS Lietuva ne pati išsikovojo per titaniškas pastangas, o tiesiog padovanojo TSKP CK.
„Vienas iš didžiausių Lietuvos pralaimėjimų – nuo pirmų Nepriklausomybės dienų prasidėjęs susikiršinimas, išaugęs iki masių sąmonės valdymo. Lietuva pasiskirstė: tu – brazauskininkas, tu – landsbergininkas. Psichologinį karą mes tikrai pralaimėjom dėl aktyviai politikuojančiųjų, kurie nieko nesupranta, bet su visu entuziazmu puola vieną mušti, kitą – kelti. Santaikos nėra iki šiol: ateina viena partija, pasistato savo ministrus, ateina kita – vėl nauji ministrai, o darbas vykti negali“, – pabrėžė V.Jasukaitytė.
Valstybės nereikia laidoti
Signaras Egidijus Jarašiūnas, panevėžiečių išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą, prisiminė, kad iki Nepriklausomybės Akto atvedė karštos tautos išrinktųjų diskusijos.
1990 m. vasario 24-osios rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėjęs Sąjūdis turėjo tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Dar prieš renkantis tarybai, Sąjūdžio deputatai tarėsi, kaip įvykdyti istorinį faktą – ar iš karto vos susirinkus Aukščiausiajai Tarybai, ar praėjus kuriam laikui. Diskusijos vyko iki pat kovo 11-osios. Balsavimo dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo rezultatai paskelbti kovo 11-ąją 22.44 val. Nuo tos minutės Lietuva vėl tapo nepriklausoma, kokia buvo iki 1940 m. Už šį sprendimą korteles pakėlė 124 deputatai, susilaikė šeši, atstovavę Lenkų sąjungai. Balsavusiųjų prieš nebuvo.
„Nepriklausomybė turėjo būti atkurta nedelsiant, kad neliktų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiuose kokių dviprasmybių“, – teigė E.Jarašiūnas.
Pasak signataro, natūralu, kad dabartinė valstybė – ne tokia, kokios tikėtasi prieš dvidešimtmetį.
„Tikroji visada kitokia nei vizija, siekinys. Tam tikrų iliuzijų neliko, kai kurios viltys neįgyvendintos. Bet turime suvokti, kad tautos gyvenime 20 metų – labai trumpas laiko tarpas. Kad matytųsi valstybėje pokyčiai, reikalingas kelių kartų pasikeitimas. Juk aišku: kad kokius laikus valstybė gyventų, visada bus problemų. Tik pasakoje gali būti auksiniai laikai, o gyvenimas, vienas problemas išsprendus, pagimdo kitas. Tik nereikia Lietuvos valstybės laidoti. Ji turi didelių potencijų“, – pabrėžė Nepriklausomybės Akto signataras.
Į Savivaldybę ėjo lempučių
Po Lietuvai lemtingos kovo 11-osios praėjus kelioms savaitėms Panevėžio mere išrinkta Gema Lukoševičiūtė-Umbrasienė pamena ne tik euforiją dėl atgautos laisvės.
Paskelbus atkurtą Nepriklausomybę visuotinį dvasinį pakylėjimą netrukus pakeitė žemiški rūpesčiai – prasidėjo ekonominė blokada. Pradėjo strigti dujas ir mazutą naudojančių gamyklų darbas, trūkstant benzino degalinėse nusidriekė kilometrinės eilės automobilių, o parduotuvių lentynose trūko būtiniausių prekių – maisto, elektros lempučių, skalbimo miltelių, net muilo.
„Būdavo, kad miesto merei skambina gyventoja paklausti, kodėl parduotuvėje nėra sūrio. O tuometis vicemeras Egidijus Žukauskas netgi lipo ant stalo, išsuko savo kabinete lemputę ir atidavė pas jį į priėmimą atėjusiai moteriai. Lietuva į nepriklausomybę atėjo visiškai tuščiom parduotuvėm“, – pasakojo G.Umbrasienė.
Blokados metais Panevėžio ekonomikai kirto nelaimė stiklo fabrike, kai dėl dujų nutekėjimo sprogo vienas iš cechų. Jei ne griūvant cechui darbuotojas nebūtų spėjęs užsukti dujų čiaupo, į orą galėjo išlėkti visas fabrikas.
G.Umbrasienės nuomone, blokados tikslas buvo parodyti lietuviams, ką jiems davė nepriklausomybė, ir sukelti visuomenėje nepasitenkinimą laisvę atnešusiu politiniu lūžiu.
Tuomečiai politikai netgi pajuokaudavo, kad kažin, kaip su savo laisve, šitaip susiklosčius aplinkybėms, pasielgtų patogiai gyventi įpratusios valstybės.
„Buvo minčių, kad jau kitą dieną bus geriau, bet darėsi dar blogiau. Apie jokį patogų gyvenimą nebuvo galima kalbėti, kai net pačių elementariausių dalykų buvo galima nusipirkti tik laiku atėjus į parduotuvę ir atstovėjus eilę. Net nebeliko jokių garantijų dėl energetinių išteklių“, – pasakojo G.Umbrasienė.