Įgėlė Seimo narei dėl pomėgio kapstytis praeityje

„Mes esame tautinininkai, nors dabar dėl kai kurių istorinių faktų ir priešiškos propagandos nacionalizmas dažnai lyginamas su nacizmu. Pagrindinis skirtumas – nacionalistas yra už savo tautą, o nacistas – prieš kitas“, – reportažą pradeda Lietuvių tautinio centro vadovo Mariaus Kundroto žodžiai.

Anot žurnalistės Julijos Grabovskajos, nacionalistų šūkis „Už dorą, už tautą“ vėjo greičiu skrieja per Lietuvą. „Šie ponai“ stoja prieš Rusiją ir esą turi nemažai įtakos Lietuvos politikai, pavyzdžiui, planuoja eitynes Kovo 11-ąją.

„Dabar sostinės Gedimino prospekte vietos gyventojai sutinka NATO karius, o spauda su pasigėrėjimu rašo apie tai. Su pasigėrėjimu, nes būtent NATO turi ginti Lietuvą nuo Rusijos“, – skambant šiems žodžiams ekrane rodomi archyviniai vaizdai iš karinio parado, surengto 2004 m. įstojimo į Aljansą proga.

Žurnalistės kalbinta Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė priminė, kad 1938 m. buvome didžiuliai draugai su Sovietų Sąjunga. o paskui jie „atėjo pas mus su kruvinomis pasekmėmis“. Šiandien situacija esanti kitokia, nes Lietuva priklauso Europos Sąjungai (ES) ir NATO, kuriami mūsų gynybos planai.

„Pomėgio kapstytis praeityje V.Aleknaitė-Abramikienė savyje niekaip negali įveikti. Prieš pusmetį ji pasiūlė sodinti į kalėjimą už sovietų agresijos neigimą. Ji buvo skandalingos Vilniaus deklaracijos, kurią pernai priėmė EBSO, inciatorė. Deklaracija prilygino SSRS nacių Vokietijai“, – stebėdamasi dėl „neįveikiamo pomėgio gąsdinti lietuvius didžiule ir klastinga Rusija“ pasakoja žurnalistė. Ekrane – fiurerio Adolfo Hitlerio nuotrauka.

Pirmoji Lietuvos premjerė Kazimira Prunskienė taip pat gūžčioja pečiais: esą kai kurie politikai nepastebėjo, kad ES derasi su Rusija dėl strateginės partnerystės.

„Panašu, kad didžioji dalis Lietuvos politinio elito iš tiesų įstrigo praeityje. Naujoji prezidentė Dalia Grybauskaitė kvėpuoja šviežiu europietišku oru – ji nesibaimina glėbesčiuotis su Kremliumi, pakvietė prezidentą Dmitrijų Medvedevą į Nepriklausomybės jubiliejų, telefonu įtikinėjo draugyste. Bet Lietuvos rusofobai pratrūko pasipiktinimu: Seimas tuoj paruošė savo deguto šaukštą – pretenzijas Rusijai dėl tankų įvedimo į vilnių 1991 m. sausio 11-13 d.“, – pasakoja žurnalistė, ekrane tankams rausiant žolę prie Spaudos rūmų.

„Pamiršo, kad SSRS nemokamai gavo išsilavinimą“

Viešnios kalbintas „Lietuvos ryto“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka aiškina, kad trukdo dviejų šalių draugystei, pavyzdžiui, tragiški sausio įvykiai. Anot jo, negalime tiesiog nulenkti galvą ir pasakyti, kad viską pamiršome. Anot žurnalistės, vienas iš įtakingo dienraščio vadovų mieliau prisimena ne „kažkada nemokamai Sovietų Sąjungoje gautą išsilavinimą“, o ką kita. Tai esąs bendras politinio elito požiūris: Vakarai – gerai, o Rusija – blogai.

Kaip teigiama reportaže, pastaruoju metu gyventojai ėmė galvoti kitaip: sovietmečiu į rusus buvo žiūrima santūriai, o dabar – atvirkščiai, jais džiaugiamasi. Žurnalistė užsuko į nedidelę krautuvę senamiestyje. Ji duris atvėrė prieš tris mėnesius – šeimininkė Rita neišsigando nei krizės, nei išaugusių elektros kainų, mat buvo likusi be darbo.

Į klausimą, ar bijo Rusijos, verslininkė atsako: „Ne, nebijau.“
Esą keičiasi ir požiūris į ES, mat narystė, priešingai nei žadėta, netapo panacėja nuo visų Lietuvos bėdų, o ir per krizę ypatingai nepadėjo. Šiuos žodžius palydi pernykščių riaušių prie Seimo rūmų vaizdai.

„Lietuva ypač didžiuojasi, kad prieš 20 metų tapo nepriklausoma. Buvusiuose gestapo ir KGB rūmuose įsikūrė teismai, o iš miesto aikštės išvežė Lenino paminklą, – perėjusi sostinės Gedimino prospektą Lukiškių aikštės link mosteli J. Grabovskaja. – Bet dabar laisvame Vilniuje vis dažniau skamba pažįstamas žodis „okupacija“, tik jis dažniau taikomas ES.“

Žurnalistė tvirtina, kad dar neseniai kalbos apie išėjimą iš ES būtų prilygintos neįsivaizduojamam absurdui, o šiandien apie tai atvirai žmonės, kažkada stovėję prie naujos Lietuvos ištakų. Šiems žmonėms atstovauja signataras Romualdas Ozolas: „Aš kūriau valstybę, kuri vadinasi Lietuvos Respublika, o ne tą, kuri dabar vadinasi ES Lietuvos Respublika. Visas procesas ES paremtas tuo, kad iš pradžių sunaikina valstybių ekonominę infrastruktūrą, o paskui traukia savęs link visą tautą.“

Gėjų paradas – vietoj pergalės kare minėjimo?

Tokios idėjos populiarios ir tarp vietos nacionalistų: Lietuva – tautinė valstybė. „Tiesa, toks nacionalinis nusiteikimas sukuria šalyje keistą atmosferą, kurioje balta galima pavadintu juodu, kur fašistai gali būti herojais, kur išsitrina gėrio ir blogio kriterijai, o istorija perrašoma pagal politinį poreikį“, – aiškina žurnalistė, ekrane keičiantis nacių ir nušautų žmonių nuotraukoms.

M. Kundrotas primena, jog tai, kas daugeliui rusų buvo pergalės diena, lietuviams, latviams ir estams reiškė tokią pačią okupaciją, tik nacius pakeitė sovietai. Žurnalistė užsimena, kad jis nepanoro kalbėti apie 16 hitlerininkų getų, 3 konclagerius, 49 prievartinių darbų stovyklas ir specialius kalėjimus lietuviams. „Lietuva pateisina savo fašistus esesininkus ir gegužės 9-osios, pergalės prieš fašizmą dienos, nešvenčia, nors, žinia, gegužės 8-9 d. ji minima Anglijoje, Prancūzijoje ir net Vokietijoje, tačiau ne Lietuvoje“, – stebisi J. Grabovskaja.

Šiemet gegužės 8-ąją „suplanuota kitokia šventė – pirmasis Lietuvos istorijoje gėjų paradas. Viešnios kalbintas Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimiras Simonko primena, kad naciai konclageriuose nužudė daugybę žmonių, tarp kurių buvo homoseksualų. Geresnės datos jiems prisiminti esą nerasi.

Žurnalistės žodžiais, šalis Nepriklausomybės jubiliejų pasitinka marga kaip kaleidoskopas ir prieštaringa kaip 20-metė mergina. Bet pačių lietuvių, kovojusių už Nepriklausomybę, lūkesčiai esą taip ir nepasiteisino: ekonomika nepasiekė net sovietinio lygio, buvo uždaryta vienintelė Baltijos šalyse branduolinė jėgainė, o penktadalis žmonių skursta.

„Jiems Kovo 11-oji yra didelė šventė. Tačiau mus pribloškė žodžiai, kuriuos Gedimino prospekte pasakė viena moteris: buvome ten, prie Televizijos bokšto, su mažais vaikais, kovojome už Nepriklausomybę, laikėmės už rankų, verkėme, norėjome būti laisvi, o dabar neturime ko valgyti.“