Lietuvoje prisimenamas ir gerbiamas kunigas sakė visiems pasakojantis gražius dalykus ir nuotykius iš Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios, kurioje dirbdamas „ne tik su visais Dievą garbino, bendravo, bet ir draugavo“.

„Jūsų krikščioniškas pavyzdys ir dalijimasis savo gyvenimu nelieka tik mano širdyje – ir su kitais pasidalinu. Įsivaizduoju, kad pal. Jurgio Matulaičio misijoje žmonės sako: ir vėl Saulaitis apie Jonus pasakoja.. Arba apie Braziliją, arba apie Jonus“, - pokštavo kunigas.

Užuovėja išeiviams iš Lietuvos

Čikagoje, kur dirba, per pastaruosius metus apsigyveno daug lietuvių. „Norime kuo daugiau jų pritraukti į misiją, tačiau ne dėl mūsų pačių ar rinkliavų, o dėl jų – kad turėtų užuovėją“, – sakė A. Saulaitis. Kai atvyko į Lemontą, parapijoje lankėsi 420 šeimų, o dabar užsirašę 630.

Girdamas bendradarbes, A. Saulaitis pasakojo, kaip sumaniai jos buria bendruomenę: „Priešais Pasaulio lietuvių centrą, kuriame įsikūrusi palaimintojo J. Matulaičio misija, yra tiesi 127-oji gatvė, kurioje policija nuolat gaudo greitį viršijančius jaunuolius. Per daug paspaudę pedalą, gauna nuobaudą – 20 valandų visuomeninio darbo ir ateina į misiją jo ieškoti. Dažniausiai tas jaunimas nedalyvauja Bažnyčioje, tai darbuotoja sako, kad ateitų 9 valandą į Mišias, tai jau valanda užsiskaitys, o paskui duos darbo tvarkyti biblioteką ar dar ką nors ir tokiu būdu pritraukia. Taip vis atsiranda naujų žmonių“.

Pasaulio lietuvių centre šeštadieniais vyksta lituanistinė mokykla, kurią lanko per 500 vaikų nuo darželio iki 10 klasės. Šeštadieniais po pirmos vyksta skautų sueigos, pirmą mėnesio sekmadienį – ateitininkų Mišios, keliais balsais „be popierėlių“ gieda vaikų choras, o po jų visi vyksta į ateitininkų namus.

„Specialiai jaunimui užsiėmimų neturim. Vis sukam galvą, ką ir kaip daryti, tačiau didelė problema, kad paauglius turi kas nors atvežti, nes nevažiuoja autobusai, o pėsčiomis juk neateisi“, – sakė kunigas.

Šokoladą slepia po lova

Pasak A. Saulaičio, Mišioms vaikai patarnauja pamainomis. Kai kurie ir šiaip ateina. „Vienas iš patrauklių dalykų – kad ant staliuko misijos raštinėje yra toks indas su saldainiais, tai visi nuo nulio metų amžiaus žino, kad po Mišių reikia ten nueiti ir pasiimti vieną. Geri žmonės tą indą vis papildo: už durų randu maišiukų. Aš, žinoma, neimu, nes ten vaikams, be to imti tik vieną būtų tikra kankynė“, – juokavo tėvelis.

Viena parapijietė, kuri jo nuomone, ypač gerai išmano dvasinius reikalus, kiekvieną mėnesį padovanoja keleto kilogramų šokolado plytelę, kurią jis esą laiko paslėpęs po lova, kad niekas nesužinotų.

„Mūsų žmonės gyvena 80-yje miestelių. Tai labai didelis plotas, – pasakojo kunigas. – Sekmadienį iš viso susirenka 750 žmonių per trejas pamaldas. 9 val. Mišiose maždaug pusė – naujieji lietuviai. Kiti – į JAV emigravę per Pirmąjį pasaulinį karą. 11 val. Į bažnyčią renkasi žmonės, kurie, kaip aš, iš Lietuvos išvyko vaikystėje, per Antrąjį pasaulinį karą, o 18 val. – beveik vien tik nauji lietuviai“.

Ligonius lanko 34 pasauliečiai

Nuo pirmos tarnystės Čikagoje dienos A. Saulaičiui rūpėjo parapijos seneliai ir ligoniai. Kunigas džiaugėsi, kad šiuo metu yra jau 34 žmonės, kurie ligoniams neša komuniją ir pernai aplankė virš 1000 žmonių.

„Tai – didelis patarnavimas, didelė paguoda, nes kunigas negali tiek aplakstyti. Be to tie žmonės ne tik nuneša komuniją, bet ir pašnekina senukus, sergantys gali pasiguosti“, – sakė A. Saulaitis.

Paklaustas, kaip vertina, kad Amerikoje griaunamos bažnyčios, kunigas pripažino, kad jam dėl to labai skauda širdį.

Sprendimas griauti bažnyčias – skubotas

„Dėl kunigų trūkumo, dėl to, kad žmonės išsikrausto iš miestų uždaro ne tik lietuvių bažnyčias. Galvoja, kad reikia statyti kitur, o ištuštėjusias griauti. Dėl tos priežasties buvo atsisakyti ir seniausios Šv. Jurgio lietuvių bažnyčios Čikagoje. Metus buvo galima ją nupirkti, siūliau ten daryti lietuvių religinio meno muziejų, nes pastatą pardavinėjo už labai prieinamą kainą, bet nebuvo kam apsiimti, tai nugriovė, o parapiją sujungė su kita, nes apylinkėje buvo likę mažai katalikų“, – pasakojo A. Saulaitis.

Tačiau, jo nuomone, sprendimas griauti Bažnyčią buvo skubotas ir nepasiteisino.

„Dabar žmonės, užuot kraustęsi į priemiesčius, kraustosi į miestą, nes brangu važinėti į darbą. Mieste labai padaugėjo gyventojų. Nuo bažnyčios nugriovimo praėjo gal tik penkeri metai, o jau, galima sakyti, tame pačiame sklype, vėl reikia statyti bažnyčią. Pagal mane, tai – tam tikras nesusipratimas“, – įsitikinęs kunigas.

Kraustosi kas 6 metus

Pasirodo, JAV gyvenantys žmonės dėl darbo, ekonominių, kitų priežasčių kraustosi vidutiniškai kas šešerius metus – daug dažniau, nei Lietuvoje.

Pasak A. Saulaičio, jeigu kokioje nors vietoje atsiranda daugiau vienos tautybės žmonių, parapijose įvedamos pamaldos jų kalba: filipiniečių, lenkų, vietnamiečių.

„Lietuviai nuo XIX a. pabaigos kažkodėl vis kraustosi į pietvakarius, o mūsų misija – paskutinė arkivyskupijoje prie pietvakarių ribos“, – sakė kunigas.

Blogų vaikų nėra

Kunigas A. Saulaitis gimė Lietuvoje, vaikystę ir jaunystę praleido Amerikoje, ilgus metus dirbo misijoje Brazilijoje. Atkūrus Nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą, o dabar vėl gyvena ir dirba JAV.

Prieš trejus metus išvykęs į Čikagą dvasininkas nesiliovė bendrauti su Lietuvos vaikais: žurnale „Bitutė“ jis kiekvieną mėnesį atsako į paprastus ir keisčiausius mažųjų klausimus, kurie sugulė į atskirą knygelę „Kaip atrodo dvasios?“

Kad ir kokie sunkūs ar nepatogūs klausimai kiltų vaikams, ne tik tėvynėje gerbiamas jėzuitų vienuolis atsako išmintingai ir linksmai.

Jis nuolat pokštauja ir stengiasi, kad skaityti nebūtų nuobodu. Be to – ir tai labai svarbu – jis niekada negąsdina, negrasina ir nebara, nes tiki, kad blogų vaikų nebūna, ir tik kartais pataria, kaip jiems tapti dar geresniems.

Kodėl Dievas sukūrė žiurkes?

Paklaustas, kodėl Dievas sukūrė žiurkes ir kitus gyvūnus, kurie nieko gera nedaro, A. Saulaitis įspėjo, kad žiurkės, pelės ir kiti gyvūnai labai užsigautų, jei jiems kas pasakytų, kad nieko gera nedaro: „Žiurkės valo gamtą, ėsdamos mažesnius gyvius palaiko gyvūnijos pusiausvyrą, o pačios tampa didesnių gyvūnų skanėstu. Žinoma, Nojus į savo laivą galėjo neimti uodų...”, – sekmadienį Vilniaus knygų mugėje pristatytoje knygelėje rašo dvasininkas.

Komunijoje, kurią dalija kunigas, pasak A. Saulaičio, tikrai yra daug vitaminų: „vitaminas A – atjauta, B – bičiulystė, D – džiaugsmas, G – gailestingumas, M – meilė, T – teisingumas, R – ramybė, V – vienybė”, – vardija dvasininkas.

Į klausimą, ar gerai eiti į bažnyčią todėl, kad močiutė už tai sumoka keturis litus?, jėzuitas irgi atsako teigiamai, nes „tada turi savų pinigų rinkliavai ar vargšams sušelpti. Tiesa, to klaususiai Laurai siūlo „pabandyti, kaip jaustumeisi už dyką nuėjusi”.

Paklaustas, ar Dievas pavargsta nuo mūsų prašymų, kunigas sako manantis, kad Dievui sunkiausia vakare, kai visi žmonės meldžiasi, nes tada Jam reikia išklausyti labai daug maldų.

„Nemanau, kad Dievas pavargsta, bet maldų linija dažnai būna užkimšta. Tai gal Jis būna užimtas? Ne, užimtas nebūna, tik kai kada ne iš karto atsako. Jis atsiliepia į mūsų maldą, kada nori, todėl kartais mums gali atrodyti, kad surinkome ne tą numerį. Bet reikia laukti, ir sulauksi Jo atsakymo”, – pataria vienuolis.

Prieš Velykas dažo... vištas

Kalbėdamas apie Angelą sargą, A. Saulaitis pripažįsta, kad yra neatsargių vaikų, kuriems gali prireikti dviejų Angelų Sargų, nes vienas pavargtų: „Dievas viską daro, kad mums padėtų ir mus globotų, Jam talkina angelai. Jie mato Dievo veidą ir mums padeda būti teisingiems ir maloniems, gražiai elgtis ir gerai mokytis”.

Domantui, kuriam rūpėjo sužinoti, ar kunigai irgi margina margučius, dvasininkas pasakojo, kad jis pats, kai neturi daug laiko, dvi savaites prieš Velykas nudažo vištas – raudonai ir mėlynai.

„Tada iki Velykų turiu kiekvienos spalvos keturiolika kiaušinių. Nors moku vašku marginti, man labiau patinka nudažytus išskutinėti peiliuku. Ir visus dovanoti, dažniausiai žmonėms, kurie vieniši ar nuliūdę. Pats labai daug margučių nevalgau, nes jie apskriti – nenoriu būti jau visai apskritas”, – juokauja A. Saulaitis.