Prezidentė kalba kaip karys ar kaip kolūkio pirmininkas?

„Čia manęs laukdami pareigūnai „drebina kinkas”. „Kai kurie (ministrai) gal ir ne tokie šaunūs, bet bent jau nevagia”. „Jei diplomatas nori politikuoti, tegul eina kitur”. Tai tik keletas frazių, kuriomis prezidentė Dalia Grybauskaitė „pagardino” savo kalbas. Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Politinės komunikacijos klubo surengtoje diskusijoje ekspertai dalinosi mintimis, kaip vertinti prezidentės retoriką – kaip karės, chuliganės ar „kolchozo“ pirmininkės.

Diskusijoje dalyvavo VU profesorė Regina Koženiauskienė, politologai Lauras Bielinis ir Vladas Laučius bei politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka.

R.Koženiauskienė: tai - kovingoji retorika

„Kovingoji“. Taip vienu žodžiu prezidentės retoriką apibūdina R. Koženiauskienė. „Kovingoji retorika – visiškas prezidentės charakterio atitikmuo, tai galima matyti, jausti iš leksikos, iš gramatinių formų, iš gana įsakmių pirmojo asmens ir kitokių formų, kurios rodo, kad kitaip tos retorikos negalima apibūdinti“, - aiškino R. Koženiauskienė.

Tačiau, pasak profesorės, ir savo pažaduose prezidentė žadėjo kovoti. „Viename interviu ji yra pasakiusi: „jaučiuosi priekinėse ugnies linijose“. Man tai yra kario, atsidūrusio priekinėse ugnies linijose, retorika“, - kalbėjo R. Koženiauskienė. Kovingoji retorika, jos teigimu, atsispindi ne tik prezidentės kalboje, bet ir žurnalistų, politologų, politikos apžvalgininkų atsiliepimuose apie prezidentės kalbėseną.

Profesorės nuomone, su kovingąja retorika gražiai siejasi D. Grybauskaitės kalbos lakoniškumas ir glaustumas. R. Koženiauskienė mano, kad kario retorika tinka visuomenei. „Man atrodo, kad kol stovi už prezidentės retorikos jos asmenybė ir mes tikėsime tos asmenybės stabilumu, tada tikėsime ir retorika, kurią girdime“, - sakė VU profesorė. „Kario retorika – viena priežasčių, dėl kurių D. Grybauskaitę rinko“, - įsitikinusi R. Koženiauskienė.

V.Laučius: prezidentė kalba, ko norėjo jos rinkėjai

„Prezidentės kalba – tai, ką nori išgirsti žmonės. (...) Ta auditorija politiką išrinko, jis jai įsipareigojo ir įsipareigojo ne tik savo politinėmis nuostatomis, programomis, bet ir tuo kalbėjimo būdu, tomis manieromis, kurių iš jo buvo tikimasi. Tad kai vertiname D. Grybauskaitės politinį kalbėjimą, siūlyčiau atkreipti dėmesį, kad ją išrinkę žmonės norėjo girdėti griežtus žodžius, griežtus teiginius, kartais pasakomus gana agresyviai“, - teigė V. Laučius.

Politologas sutiko, kad kartais šalies vadovės kalba gali priminti Rusijos vadovų retorikos stilių, tačiau tai, pasak jo, populistinis noras patikti auditorijai ir auditorijai tai patinka.

„Šiandien teigti, kad D. Grybauskaitės kalbėjimo maniera žmonėms nepriimtina, būtų beveik tolygu pasakymui, kad D. Grybauskaitė yra labai nepopuliari. Taigi vertinkime ir tai, ko nori mūsų rinkėjas – ką nori girdėti ir kokį politiką įsivaizduoja“, - patarė politologas.

R.Valatka įžvelgia „kolchozo“ pirmininko retoriką

Pasak R. Valatkos, kuo nelogiškesnis oratorius ir kuo daugiau visokių „blėnių“ jis prikalba, tuo labiau patinka dirgliai, piktai ir viskuo nusivylusiai publikai. R. Valatkos manymu, jei D. Grybauskaitė būtų prabilusi kaip Valdas Adamkus, išrinkusieji į prezidentus ją būtų iškart nurašę.

„Man prezidentės retorika šiek tiek primena „kolchozo“ pirmininko retoriką. Bet ne paties geriausio „kolchozo“ pirmininko ir ne viešą kalbėjimą – tai yra, „kolchozo“ pirmininkas šnekasi su amžinai prisidirbusiais „traktoristais“, kurie ar tai butelį „padarė“ darbe, ar pavogė kokį varžtą...“, - kalbėjo politikos apžvalgininkas.

Kaip to pavyzdį jis pasitelkė per televiziją rodomą socialinę reklamą. Joje vaikams prezidentė rodo vietą, kur atėjusieji susitikti su ja „drebina kinkas“. „Aš manau, 95 proc. tautos tai labai patiko, bet aš jūsų noriu paklausti – ar gali normalus laisvas žmogus norėti, kad kitas normalus laisvas žmogus prieš jį drebintų kinkas? (...) Negali laisvas žmogus norėti, kad jo bijotų – diktatorius, kompleksuotas žmogus – be abejo, taip“, - kalbėjo R. Valatka. Jei, pasak R. Valatkos, prezidentė visgi juokavo, tai kažin ar su vaikais taip juokauti reikėtų.

R.Valatkai taip pat užkliuvo per televiziją matytas atvejis, kai dvylikametis D. Grybauskaitės paklausė, ar ši, pasikartojus 1940 m. įvykiams, nepabėgtų kaip pabėgo tuometis prezidentas Antanas Smetona. Apžvalgininko manymu, 26 kitų Europos Sąjungos valstybių prezidentai atsakytų, kad niekur nebėgtų ir liktų su tauta.

„Kito atsakymo prezidentas negali turėti. O ką pasakė prezidentė? Pirma pradėjo apie tai, kad fizinės baimės nejaučia. Po to pradėjo aiškinti, kad čia iš Briuselio atvažiavo vargti „ant mažesnės algos“. Galiausiai mentoriškai pranešė, kad nėra čia ko svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Kitaip sakant, iš paprastos problemos ji prisidarė sau problemų tiek, kad istorikas disertaciją galės rašyti apie tai, kodėl žmogus nepasakė taip arba ne – bėgsiu ar nebėgsiu“, - sako R. Valatka.

R.Valatka priminė, kad politikas nėra žmonių viršininkas ir atkreipė dėmesį į D. Grybauskaitės naudojamą nuolatinį „aš“ imperatyvą. „Tačiau prezidentės pateisinimui reikia pasakyti – jeigu pas mus yra politikų, pareigūnų, kurie atėję į Prezidentūrą kažko bijo, tai gal prezidentė ir nekalta dėl to. Jeigu nebūtų bijančių, nebūtų ir gąsdinančių“, - sakė jis.

Įžvelgė chuligano kalbėjimą

L. Bielinis atkreipė dėmesį, kad prezidentinis kalbėjimas turi savo specifiką – tai tam tikros galios kalba. Prezidentas kalbėjimu visada reprezentuoja valstybę, tam tikrą politinę galią, interesus. Pasak L. Bielinio, prezidento kalbėsenoje svarbu ir kontekstas – vienoks kalbėjimas bus inauguracinėje kalboje, kitoks – sprendimų priėmimo metu.

Politologas sako, kad demokratinėje visuomenėje tam tikrose situacijose ir kontekstuose kario kalbėjimas neišvengiamas – valstybės vadovas kaip karys turi kalbėti ir elgtis pavojaus valstybei atveju. „Bet kada girdime prezidentės retoriką, jos kalbėsenoje matau mušeikos retoriką, kurioje akcentas – ne siekiamam tikslui, o grasinimui, pavojaus sukėlimui, įtampos formavimui ten, kur jos nereikia“, - kalbėjo L. Bielinis.

Pasak L. Bielinio, kario kalbėjimas – proaktyvus kalbėjimas - karys perspėja apie konfliktą, jį slopina. „Chuligano kalbėjimas – keliantis įtampą konflikto metu arba po konflikto, dažniausiai konfliktą dar labiau išpučiantis“, - sakė politologas.

Karingas tonas – ne su visais

Diskusijoje svarstyta, ar D. Grybauskaitės retorika tinkama demokratijai. Pasak R. Koženiauskienės, prezidentė, kaip ir žadėjo, stengiasi kovoti su blogybėmis. „Jos retorika kitokia, kai kalba ne apie vidaus bėdas, korupcijas ir melagystes, o, pavyzdžiui, su Aleksandru Lukašenka, Vladimiru Putinu. Ji įsiklauso, jai pakanka diplomatijos ir nėra karingo tono. Gal ne taip ir blogai, kad prezidentė netempia gumos, netuščiažodžiauja. Manau, kuo didesni atotrūkis tarp pažadų ir negalėjimo juos įvykdyti, tuo retorika būna gražesnė“, - sakė R. Koženiauskienė.

Tokia retorika sunkmečiu, jos nuomone, ir turėtų būti.

V.Laučiaus manymu, žmonės nori, kad prezidento bijotų tie, kurie, jų akimis, valstybę veda ne tuo keliu. Į šiuos lūkesčius, jo nuomone, ir reaguoja D. Grybauskaitė.

Pasak V. Laučiaus, konfliktiškumo paryškinimas, priešų įvardijimas - normalios politikos dalis. Politologas pastebi, kad D. Grybauskaitei trūksta įvardijamų politinių pažiūrų - jų nebuvo ne tik rinkimų kampanijos metu, bet stinga ir laimėjus rinkimus. „Kitas klausimas – ar visuomenei reikia politinių pažiūrų? Ar galėjo mūsų rinkėjas į prezidentus išrinkti politiką, kuris pirmiausia būtų akcentavęs savo politines nuostatas, politinę pasaulėžiūrą, kuria orientuojasi“, - klausė V. Laučius.