Pinigai nebus svarbiausias įstatymo akcentas
„Pirmiausiai įstatymo projekto koncepcija bus patvirtinta sudarytoje darbo grupėje, į kurią įeina įvairių ministerijų atstovai, tuomet ji bus pateikta Vyriausybei, prieš tai ją suderinus su ministerijomis. Jeigu Vyriausybė siūlomą koncepciją patvirtins, bus rengiamas ir pats įstatymas“, - apie pirmuosius darbo grupės žingsnelius pasakojo socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja Jolanta Ramonienė.
Pašnekovė pabrėžė, kad minėta koncepcija nėra tiesioginė ankstesnio Paramos šeimai pagrindų įstatymo projekto, kuriame buvo akcentuojama finansinė parama šeimai, tąsa ir negali būti su juo tapatinama. Renkamasis kitas modelis, tačiau koks – tiksliau paaiškės po platesnių diskusijų darbo grupėje.
„Tai sudėtingas procesas, nes turime atsižvelgti ir į Konstitucinio teismo išaiškinimus, ir į nediskriminavimo principus. Norime, kad šitas įstatymas vienytų. Jau buvo pakankamai daug kiršinančių dalykų, todėl neturėtume vėl išleisti įstatymo, kuris dar labiau supriešintų visuomenę.
Ministerijoje ne kartą buvo susitikimai šeimos klausimais su įvairius interesus atstovaujančiomis organizacijomis, išklausėme jų poreikius, lūkesčius. Išgirdome tokius šeimų prašymus: „Sudarykite sąlygas mums pačioms gyvuoti – nenuspręskite už mus“. Šeimos nenori, kad kažkas būtų daroma už jas. Jos nenori, kad valstybė sugalvotų, sudėliotų, kaip joms gyventi, įstatytų šeimą į rėmus“, - teigė J. Ramonienė.
Anot jos, svarbu, kad šeima suvoktų ir savo pareigas. „Nors Civiliniame kodekse jos įvardintos, ar jų laikomasi? Ir tie patys tėvai pabėga nuo pareigų. Todėl reikia rasti mechanizmus, kaip padėti šeimai pačiai veikti. Ir kai ji jau negali to daryti pati, tik tada įsikišti, suteikiant pagalbą, sustiprinant, kad šeima pati toliau galėtų gyvuoti. Valstybė neturėtų apsiimti visko padaryti už šeimą – vaikus ir išauginti, ir aprengti, ir išugdyti“, - svarstė specialistė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) ne kartą pabrėžė, kad šeimos statuso stiprinimas yra viena iš jos prioritetinių veiklų. 2008 m. vasarą Seime patvirtinta Šeimos politikos koncepcija, iki šiol įvairių specialistų kritikuojama dėl siauro ir nuo dabartinių gyvenimo realijų nutolusio šeimos apibrėžimo. Šeima čia apibrėžiama kaip oficialia santuoka grįsta vyro ir moters sąjunga.
Gan ilgai SADM gynė būtent tokį požiūrį į šeimą, dėl kurio, anot kai kurių specialistų, vaikai, auginami nesusituokusių arba išsiskyrusių tėvų, atsidūrė tarsi socialiniame užribyje. Vėliau buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys padarė išlygą pareikšdamas, kad į paramą šeimoms turi teisę ir vaikus auginančios išsiskyrusios moterys. Niekada netekėjusioms mamoms šios privilegijos ministras nesuteikė.
Anot dabartinio ministro patarėjos, šeimos politikos koncepcija buvo tik programinis dokumentas. Jis nesukūrė nei teisių, nei pareigų. „Pasvarstėme, pasiginčijome, ir tiek. Didysis ginčas yra tame – jei kažkam kažką duos, vadinasi, iš kažko atims. O kodėl apskritai kažkam duodama? Naujo įstatymo projekto akcentas nėra duoti. Akcentas – šeima. Mes norime sukurti tikrai veikiantį įstatymą, o ne įstatymą dėl įstatymo.
Darbo grupė siūlo, kad jis vadintųsi Šeimos politikos pagrindų įstatymu, tačiau dar negaliu patvirtinti, kad jis toks ir atsiras. Paskutinį žodį tars Vyriausybė. Ji norėjo Šeimos gerovės įstatymo, tačiau gerovė vėlgi siejasi su ekonominiais aspektais, o mes nenorime, kad kiltų asociacija, jog gerovės norime tik šeimoms. Iš tiesų norime, kad visi Lietuvos gyventojai jaustųsi oriai Lietuvoje.“, - tikino J. Ramonienė.
Ankstesniame projekte – vaikus diskriminuojančios nuostatos
DELFI primena, kad ankstesniame Paramos šeimai pagrindų įstatymo projekte buvo teigiama, kad valstybė pripažįsta šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą bei moralinę instituciją ir garantuoja šeimos sandaros ir autoriteto apsaugą, kaip pagrindą tokiai visuomenės socialinei tvarkai, kuri yra būtina tautos ir valstybės gerovei.
Valstybė išskirtinai pripažįsta, kad moteris, gimdydama vaikus ir rūpindamasi šeimos namais, suteikia valstybei tokią paramą, be kurios bendroji gerovė negalėtų būti pasiekta. Todėl valstybė privalo stengtis, kad moteris, auginanti mažametį vaiką, dėl ekonominių nepriteklių nebūtų verčiama dirbti ir tuo pačiu apleisti savo atsakomybę už rūpinimąsi šeimos namais.
Bene daugiausiai teisininkų, įvairių specialistų bei nevyriausybinių organizacijų kritikos sulaukė teiginiai, kad įvairios mokestinės ir socialinės lengvatos siūlomos tik santuoką įregistravusioms šeimoms arba asmenims, kurie gyvena pirmoje santuokoje. Todėl šis projektas įvertintas kaip galimai prieštaraujantis Konstitucijai, nes diskriminuoja nesusituokusių tėvų vaikus.
Pavyzdžiui, buvo siūloma asmenims, santuokoje auginantiems du ir daugiau vaikų, nustatyti didesnį neapmokestinamąjį pajamų dydį, kuris, kai vaikui sukaks 18 metų, turėtų būti prilyginamas tėvo ir motinos vidutinėms mėnesio pajamoms.
Papildomos mokestinės lengvatos buvo siūlomos ir būstą įsigyti norinčiai šeimai, auginančiai ne mažiau kaip du vaikus.
Moterims, auginančioms ne mažiau kaip du vaikus toje pačioje šeimoje iki 18 metų ir per šį laikotarpį neturinčioms su darbo santykiais susijusių pajamų, buvo siūloma suteikti socialinį draudimą. Taip pat ne mažiau kaip du vaikus santuokoje auginanti motina gautų papildomas atostogų dienas, turėtų pirmenybę būti priimtai į valstybės tarnybą bei jai užtektų minimalaus 10 metų darbo stažo valstybės pensijai gauti.