Paklaustas, kas iš tiesų tokiu atveju svarbiausia, Gailestingumo Motinos koplyčios kapelionas pabrėžė, jog mirties akivaizdoje reikalingiausias buvimas šalia. Prie mirštančiojo prasminga užžiebti tą pačią žvakę, kuri buvo uždegta žmogaus krikšto dieną, skelbiant, kad Kristus yra tikroji žmogaus šviesa, gyvybės ir mirties šeimininkas.
Iš kur gauti grabnyčią?
„Praktiškai su tomis žvakėmis įvyksta visokių istorijų ir iki 80-mečio jos kažkur pradingsta, nusimeta, nors kai krikštija vaiką, kunigas paprastai primena, kad išsaugotų ją bent iki Pirmosios komunijos.
Žinoma, gerai būtų, kad krikšto žvakė keliautų su žmogumi iki jo mirties. Nereikia baimintis, kad ji sudegs. Žvakė gali tik apnykti, nes po krikšto reikalinga tik kartą per metus – Velyknaktį, per krikšto pažadų atnaujinimą“, – sakė kunigas.
Vis dėlto, jei žmogus neišsaugojęs krikšto žvakės, mirties valandą tiks bet kokia, geriausia vasario 2-ąją (Grabnyčių dieną), pašventinta žvakė.
„Dievas savo buhalterijoje tikrai nežiūrės, kokia žvakė buvo uždegta ir ar išvis uždegta. Be to, kai kuriose vietose, pavyzdžiui, reanimacijos skyriuje, krikštijant kūdikį, neleidžiama degti žvakės. Todėl tik simboliškai rankose ji palaikoma, primenant tikrąją mūsų gyvenimo šviesą – Jėzų Kristų“, – aiškino dvasininkas.
S. Grigo teigimu, tai nėra esminiai dalykai, ir Dievas tikrai nepasmerks už tai, kad žvakės nebuvo prie ligonio, kad nedegė mirštančiojo galvūgalyje ar kojūgalyje, bet teis pagal didįjį meilės įstatymą – pagal tai, kiek žmogus šiame gyvenime dovanojo save kitiems.
Norėjo būti paveldėtoja
Paklaustas, ar ligoninėje pasitaiko atvejų, kai artimieji prie mirštančiojo dalijasi turtą, kunigas sakė, kad būna.
„Ir prie manęs vieną ligonį žmona spaudė pasakyti, kad ji bus viso turto paveldėtoja, įspėdama: „kunigas bus liudininkas“. Nieko jai nesakiau, bet mane patį tai labai palietė, nes iš giliai praktikuojančio žmogaus to nesitikėjau“, – pripažino dvasininkas.
Kitas žmogus prieš mirtį nuodėmklausiui kalbėjo, kad labai gera paskutines dienas būti tarp mylinčių artimųjų. „Kai susikibę rankomis su ligoniu artimieji kalba „Tėve mūsų“ maldą, Dangus, rodos, veriasi žemėje. Tai liudija spindinčiose akyse sužibusios ašaros ir atvertos Dievui širdys. Čia ne pasaka, o realybė, kurią patyriau ne kartą“, – dalijosi patirtimi kunigas S. Grigas.
Prašo atnešti nuotrauką
Į Onkologijos instituto koplyčią renkasi migruojanti bendruomenė, vienijama sunkios, dažnai nepagydomos, ligos. Ateinantiems atsisveikinti, kitaip nei paprastose parapijose, S. Grigas linki niekada čia nebegrįžti.
„Kadangi bendruomeninės maldos aplinka kamerinė, tai greit įsimeni besigydančiųjų veidus. Todėl labai paliečia širdį, kai kas nors ateina užprašyti Šventųjų Mišių ir pasako, kad neteko mamos, tėvo, tetos ar dėdės, kurie lankėsi koplyčioje ir bendravo su manimi. Kartais prašau, kad atneštų ir parodytų mirusiojo nuotrauką, nes nebežinai, kuris buvo Jonas, Petras ar Janina. O meldžiantis norisi akyse matyti tą asmenį, kuris ne per seniausiai meldėsi tarpe gyvųjų koplyčios lankytojų, juolab jei su juo bendravai, drąsinai ar guodei“, – pasakojo dvasininkas.
Ypatingai kunigui skaudu matant mažus vaikučius ir žinant, kad jų mama ar tėvas jau iškeliauja. „Tada galvoji, kaip vaikai augs be mamos, nepatirdami jos meilės. Tokiomis akimirkomis labai suspaudžia širdį“, – kalbėjo koplyčios kapelionas.
Dėl to užsienyje dvasininkai neskiriami ilgai dirbti ligoninėse, nes kunigas negali nuolat matyti vien kančią, ašaras, mirtį.
„Kunigas turi regėti ir besidžiaugiančią Bažnyčią – krikštyti, tuokti. Vyskupai nori, kad kunigai keistų aplinką, kad nebūtų kunigiškoje tarnystėje vien tik skausmo“ – sakė kunigas Sigitas.
Ne kiekvienas kunigas galėtų būti šalia onkologinių ligonių. Tačiau aš pats tokios tarnystės norėjau, nes čia labai viskas nuoširdu ir tikra: mirties akivaizdoje žmonėms nebėra ko apsimetinėti. Be to, jaučiau, kad ligonių sielovadoje labai reikalingas kunigas“,– sakė Onkologijos instituto koplyčios kapelionas.
Kiekviena diena – aukso vertės
Pasak S. Grigo, šioje ligoninėje skleidžiasi toks tikėjimas, kokio gali pavydėti visų parapijų tikintieji.
„Onkologinių ligonių nuodėmklausio patirtis man yra tikras lobis. Stebiuosi, kiek šioje ligoninėje Dievo padovanojamų atsivertimų, kiek išpažįstama nuodėmių, kurių žmonės negalėjo visą gyvenimą išpažinti ir metų metus kaip akmenį giliai širdyje nešiojosi“, – pasakojo kunigas.
Tačiau už tai nuopelnų sau S. Grigas neprisiima: „Viską daro Šventoji Dvasia. Aš tik įrankis Dievo rankose, nukreipiantis kenčiančius išganymo link. Tiesiog stengiuosi su kiekvienu ligoniu dalytis širdies šiluma ir skleisti meilę. Juk kiekviena pragyventa diena vėžiu sergančiam žmogui tampa aukso vertės“.