– Prieš keletą metų jūs parašėte knygą „Apie pasaulio pabaigą”. Kas jus paskatino imtis šitos temos?
– Pasaulyje niekas atsitiktinai nevyksta. Nei mano noras temos buvo atsitiktinis, nei tai, kad ji kiek vėliau buvo paskelbta Pijaus X brolijos tinklalapyje. Negaliu pasakyti, kad domėtis tokiais dalykais pradėjau staiga. Viskas vyko po truputį. Anais laikais buvau gana pasaulietiškas žmogus, padaręs neblogą karjerą ir turėjęs perspektyvų kilti dar aukščiau. Tik į komunistų partiją nenorėjau stoti. Visada jaučiau poreikį priešintis melui, o, kaip yra sakęs Solženicynas, metafizinis komunizmo vardas yra melas.
Na, dar tuo metu buvau didelis melomanas ir per įstaigą, kurioje dirbau, sugebėjau gauti tuomet didelę retenybę, juostinį pusiau studijinį magnetofoną „Rostov“. Iškart du tokius aparatus. Vieną jų nurašiau ir jis atsidūrė mano namuose. Taigi, negaliu sakyti, kad mano karjerą žlugdė komunistai, aš prie to irgi prisidėjau. Bet jokių didelių skandalų nebuvo. O paskui viskas vyko lyg savaime. Kaip tam žmogui valtyje prie kranto: sėdi, sėdi, atsisuki, o krantas jau toli... Keitėsi laikai, atsirado rimtų knygų, daug skaičiau, daug ką įsidėmėjau...
– Jau mūsų laikais literatūros visomis temomis – vežimu vežk. Kaip jums pavyko atsirinkti, kas verta?
– Deja, šiandien rimtos literatūros pasirodo mažiau. Pavyzdžiui, patristikos – tiesioginių Kristaus mokinių raštų.
– Teiginiai apie pasaulio pabaigą žinomi iš dar ankstesnių laikų... Iš kur tas žmonijos poreikis galvoti apie neišvengiamą katastrofą?
– Pirmiausia žmonės nuo pat sutvėrimo mato, kaip galima staigiai žūti. Tai – kiekvienąkart pavieniai atvejai, bet nereikia didelės fantazijos, kad vietinę katastrofą įsivaizduotum virstant visuotine. Tuo labiau kad ne visada pirmi prapuola kalčiausi. Vadinasi, niekas nuo to neapsaugotas. O jei manysime, kad kiekvienam žmogui jo mirtis yra jo pasaulio pabaiga, tai fantazijomis čia nė nekvepia. Žmonijos pabaiga – visai kitas dalykas. O ją lydi visuomenės, gamtos ir Bažnyčios permainų ženklai.
– Ar bandymai pasaulio pabaigos galimybę neigti apskritai, bandymai likti jaunam iki žilo plauko ir taip ignoruoti neišvengiamą savo asmeninio pasaulio pabaigą nėra vienas iš tų ženklų?
– Jei žmonės taip kalba, tai dar nereiškia, kad jie intuityviai nejaučia tos neišvengiamybės. Kitas dalykas, jei tokios kalbos kyla iš principinio netikėjimo Dievu. Kas netiki Dievo, tas patiki bet kuo. Taip pat ir žmogaus ar žmonijos nemirtingumu Žemėje. Arba, pavyzdžiui, neatpažįstamais skraidančias objektais.
– Vadinasi, kalbant apie pasaulio pabaigą reikia klausti ne ar bus, o...
– Reikia klausti, kada bus ir kodėl. Po dvidešimties metų studijų į pirmą klausimą galiu atsakyti Kristaus žodžiais: „Aš gydau ligonius ir išvarinėju demonus šiandien ir rytoj, o trečią dieną būsiu viską atlikęs.“ Pagal šv. Petrą viena diena – tūkstantis metų. Yra ir daugiau nuorodų, leidžiančių manyti, kad trečiojo tūkstantmečio pradžioje, per pirmuosius tris jo šimtmečius, galima tikėtis atomazgos. Štai tas tūkstantmetis tik spėjo prasidėti, o jau mums parodyti pragaro vaizdai – Port o Prensas.
Pažiūrėkime į visuomenės raidą: ką anksčiau nukariautojai darydavo nukariautoms tautoms, taip dabar valdžios elgiasi su saviškiais. Galvoje turiu Hitlerio planą „Ost“. Iš išlikusių šaltinių matyti, kad tame plane pavergtiesiems buvo numatyta leisti abortus, skatinti sektų kūrimąsi ir dar daug visokių panašių dalykų, kuriuos dabar vyriausybės toleruoja savo šalyse. Galima numanyti, kad Dievo planas – turėti tarp žmonių savo vaikų.
Jie nėra matomi, tačiau jų Dievo meilė ir artimo meilė yra tarp mūsų. Velnio planas – naikinti žmones, nes tarp tūkstančių nužudytų būtinai bus ir Dievo vaikų. Tarp jo pastangų dėka negimusių negims ir Dievo vaikų.
– Ką kalba šio didžiojo scenarijaus oponentai?
– Skeptikai visus šiuos teiginius atmeta kaip žmonių fantazijos vaisių. Pirmiausia jie atmeta Dievo ir velnio sąvokas. Ir čia susikalbėjimo negali būti. Arba arba. Istorija šitą atskirtį yra labai aiškiai parodžiusi. 1517 metais Liuteris pasakė Bažnyčiai – ne. Dievui – taip, Kristui – taip. 1717 masonai Londone pasakė: Dievui – taip, Kristui ir Bažnyčiai – ne. 1917 bolševikai pasakė „ne“ tris kartus. Kas bus pasakyta 2117 metais?
– Bet tie patys skeptikai anaiptol nevengia kalbėti apie galimą ekologinę katastrofą Žemėje. Tik jie paprastai linkę kalbėti apie technogenines tokios galimos atomazgos priežastis, nutylėdami gelmines žmonių paskatas elgtis pragaištingai.
– Esminė grėsmė gamtai randasi ne iš kaminų dūmų, o iš nenugalimo žmogaus gobšumo.
– Tačiau yra įsitikinimas, kad ekologinės katastrofos galima išvengti visiems sutarus dėl pačių griežčiausių taršos apribojimų.
– Žmogaus prigimties neįmanoma numalšinti įstatymais.
– Kiti sako – galima. Ir tvirtai tuo tiki.
– Tai kodėl kalėjimai vis dar pilni? Kodėl niekur nedingo žmogžudžiai? Kodėl pyragėliai su žmogiena dabar traktuojami kaip dingstis palinksminti publiką? Turiu galvoje „Svynį Todą“.
– Gal čia tik lengvabūdiški juokai?
– Kanibalas Vokietijoje prieš keletą metų nejuokavo.
– Jūs nieko nepasakėte apie pranašingus Bažnyčios ženklus.
– Bažnyčia silpsta. Ji griaunama ir iš išorės, ir iš vidaus. Pirmuoju atveju visuomenei stengiamasi parodyti visa, kas Bažnyčioje nutinka bloga. Geriausiu atveju jai bandomos primesti socialinės funkcijos.
– Siekiama, kad Bažnyčia taptų socialinės rūpybos ir psichologinių konsultacijų kontora?
– Taip. Mažiausiai iš jos pageidaujama tikėjimo tiesų aiškinimo.
– Kas vyksta Bažnyčios viduje?
– Popiežius bučiuoja Koraną! Popiežių sveikina minios laukuose, bet paskui reikia sunkvežimio iš tos vietos išvežti prezervatyvus.
– Tai negi žmoguje nėra tikėjimo gera valia?
– Mano supratimu, žmogaus valia yra bloga. Tik tikėjimas gali suminkštinti širdį. Bet žmonės to nenori girdėti. Ne auklėjimas kaltas dėl blogų poelgių, o prigimtis. Žmogus nori tik vieno – elgtis kaip tinkamas ir už nieką neatsakyti. Tai tarnystė velniui ir jis už tai dažną atlygina. Už ištikimybę. Duoda jiems valdžią. Dievo vaikai jam netarnauja ir valdžios nei siekia, nei ją gautų. Todėl Žemėje kenčia ne valdžios žmonės. Beje, jei reikia įrodyti savo ištikimybę velniui, tai geriausias būdas – pedofilija, nes žengus tą žingsnį atgal kelio jau nebėra.
– O ką pasakytumėte apie homofobijos smerkimą? Dabar girdime, kad būtent homofobija griauna pažangą.
– Nieko nuostabaus. Jeigu mes salą, kurioje nėra laisvės, vadiname Laisvės sala...
– Jeigu mūsų pokalbis dabar būtų transliuojamas per radiją, tai nesunkiai įsivaizduoju pasikartojant sardonišką kas antro klausytojo juoką.
– Jūs klystate – nesijuoktų tik vienas kitas. Kai atsigręžiau į tikėjimą, netekau didžiosios dalies savo draugų.
– Nepadėjo jiems nė jų intelektas? Ar mūsų suvokimo galia nėra didesnė dabar, nei buvo prieš du tūkstančius metų?
– Ne, žmogus nepasikeitė. Bent jau gera pusė – tikrai ne. Štai kompiuterių programuotojų įkurta „Rojaus vartų“ sekta. 1997 metais per tris dienas nusižudė 39 jos nariai, įtikėję, esą jie – ateiviai – taip persikels į amžino gyvenimo šalį dausose. Ką tuomet veikė jų intelektas? Vokietijoje nuteistas kanibalas taip pat buvo ne koks juodadarbis, o programuotojas. Protas yra, o suvokimo nėra.
– Tai išsigelbėjimo taip pat nėra?
– Yra... Tikėjimas!
– Neįsivaizduoju, kad mūsų laikais įmanomi tokie atsivertimai.
– Kad jie įmanomi, rodo ir mano pavyzdys. Galiu drąsiai pasakyti: girtuokliavau, paleistuvavau, vogiau, melavau ir sugebėjau atsiversti.
– Bet tai nereiškia, kad virtote asketu?
– Ne. O kad gyvenu atsiskyrėliškai, tai ne aš žmonių vengiu. Tačiau tai man reiškia, kad pasirinkau teisingą kelią. To negalėčiau tvirtinti, jei kas mane garbintų. Bet jei kas mano kitaip, kad visa tai tėra paistalai – aš gerbiu jų nuomonę. Jie turi teisę taip manyti.
– Sutinkate, kad nėra vienos tiesos?
– Yra viena tiesa, bet ne visi jos nori.
Kitame „Atgimimo“ numeryje taip pat skaitykite:
Teisėsaugininkai spardosi
Prokuratūros trintį su politikais ir protestuojančiais žmonėmis vainikavo prieš savaitę dėl „asmeninių priežasčių“ atsistatydinusio generalinio prokuroro Algimanto Valantino pavaduotojo Gintaro Jasaičio kaltinimai, kad prokuratūra patiria konservatorių spaudimą. Ar viską pasakė G.Jasaitis ir kodėl būtent dabar? Džina Donauskaitė
Ukraina pasirinko: bus prezidentas-ugniagesys
Buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža esminių pokyčių valdant išrinktam naujajam šalies prezidentui nesitiki. Stanislovo Kairio pokalbis.
Nei posto, nei įtakos, nei pinigų
Buvusiam VSD vadovui Mečiui Laurinkui, kuris buvo pradėjęs ambasadoriaus karjerą, koją pakišo noras suderinti politikos apžvalgininko ir diplomato pareigas. Bet nepavyko. M. Laurinkų kalbino Indrė Makaraitytė.
Bestabdant interneto traukinį
Bandymas teistis su „Microsoft Windows” besidalijančiais tautiečiais bei dalytis padedančia įmone galbūt atplėš vieną vagoną, bet interneto sąstato nesustabdys.
Iššūkis pasauliui: Kinija užaugo ir turi ambicijų
Sėkmingas laviravimas audringoje ekonomikos recesijos jūroje suteikė Kinijai iki šiol neregėto pasitikėjimo savo jėgomis. Kinijos įtaka pasauliui neabejojama, tačiau klausimas, kokia kryptimi juda ši šalis, išlieka neatsakytas. Vytautė Šmaižytė
Egzorcistas Seime, arba Racionalumo iliuzija
Daugelis šiuolaikinių žmonių linkę suvokti velnią kaip blogio simbolį, tačiau Katalikų Bažnyčios mokymas teigia, kad šėtonas yra realus demonas, galintis apsėsti žmogų. Tad ar ištikti dvasinės krizės eisime pas kunigą ar pas psichologą? Rasa Navickaitė