Neatrodė, kad pakliūsiu į Afganistaną. Apie tai net jokių kalbų nebuvo. Į tarnybą armijoje buvau pakviestas 1980 metų lapkričio 4 dieną. Iš Vilniaus traukiniu naktį mus atvežė į Priekulės kaimą, kuriame išlipę pagalvojome, kad esame šalia Klaipėdos. Bet tai buvo Priekulė Latvijoje. Už 10 kilometrų nuo tos Priekulės, Paplakos vietovėje, lėktuvų MIG-23 aptarnavimo mokykloje, ir praleidau pirmąjį pusmetį bei įgijau lėktuvų mechaniko specialybę. Nuo tada nekenčiu atsuktuvų.
Kaip atsidūriau Afganistane, nesuprantu iki šiol. Nes nebuvau komsomolcas, buvau vedęs, į armiją išėjau turėdamas sūnų. Tačiau, reikia prisipažinti, buvau nepraustaburnis, strojuose (rikiuotėse) replikuodavau karininkams, o seržantui pažadėjau grįžęs namo būtinai nuvažiuoti į Mineralnyje Vody, jį ten susirasti ir atpyzdinti.
Taip atėjo pavasaris. Mane, vieną lietuvį, su keliais uzbekais, tadžiku ir turkmėnu įsodino į traukinį ir nuvežė į Gruzijos miestelį Mika-Chakaja, kur buvo įsikūręs Užkaukazės armijos štabas. Iš čia po paros traukiniu išgrūdo į Sital-Čai Azerbaidžane; ten buvo formuojama pirmoji eksperimentinių, karui Afganistane skirtų rusiškų šturmo lėktuvų SU-25 eskadrilė.
Mano dalinio pavadinimas buvo: „p/p 16411 OŠAE (otdel’naja šturmovaja avia eskadril)“. Šiuos lėktuvus pagamino Tbilisyje ir metė išbandyti į Afganistaną. Tad kartu su mumis dirbo ir vadinamieji išbaigėjai, dorabotčikai, kurie gamykloje visų varžtų nespėjo susukti. Tad juos iki galo priveržti tekdavo jau karo veiksmų zonoje.
Žolėmis apaugęs oro uostas buvo šalia jūros, greta stovėjo du penkiaaukščiai gyvenamieji namai karininkų šeimoms. Karininkų vaikai pagaliais daužydavo pusantro metro ilgio gyvates, o mus, jaunus karius, naktimis daužydavo diedai, visiškas sbrodas. Į tą eskadrilę visi Užkaukazės aviaciniai daliniai atsikratydami atsiuntė pačius blogiausius savo karius. Diedai Sital-Čajuje buvo kaip tikri diedai, iš visur surinkti tikri pašlemėkai, padugnės. Seržantas buvo lietuvis Gintaras Krapikas (neatsimenu iš kurio rajono), bet jis kartais užmerkdavo akis į tas patyčias. Matyt, galvojo, kad šią mokyklą visi turi išeiti. Iš dalies jis buvo teisus. Tačiau aš, jau pats būdamas „senis“, buvau mąstantis ir atlaidus kvailiukams. Kai atvežė jaunų kirgizų iš kalnų, buvo tiesiog įdomu su jais bendrauti jaučiant savo, „senio“, vertę. Bet per dujokaukes žmonių nemušdavau niekada.
Kalbas apie tai, kad suformavus dalinį vyksime į Afganistaną, manėme esant paskalomis. Nes kai aš čia atvykau, iki galo buvo parengti tik 4 lėktuvai. Tačiau per 48 paras kažkaip atvarė 8 likusius. O 12 lėktuvų, kaip sakoma, – tai jau bojevoj komplekt (karinis vienetas). Kompaktiški šturmo bombonešiai buvo parengti atlikti misiją.
1981 metų pavasarį prasidėjo didysis mūsų eskadriles kraustymasis į Afganistaną, kuris truko vos dvi dienas... SU-25 savo eiga nuskraidino į Šindando oro bazę, esančią lyg ir Faraho provincijoje, tarp Herato ir Kandaharo.
Tik išlipęs iš lėktuvo pamačiau pirmuosius lavonus. Tai buvo balta marška uždengtų rusų karininkų kūnai. Tądien dušmanai numušė rusų sraigtasparnį MI, pirmąjį per pusmetį, kai Šindande įsikūrė „vertuškių“ (sraigtasparnių) eskadrilė. Abu pilotai žuvo. Pamatęs tuos rusų karininkų lavonus, tam reginiui likau abejingas. Gal dėl to, kad jaunas buvau, o gal tiesiog iki šiol aš lavonams abejingas. Na, buvo žmogus, nebėra žmogaus, o ką aš galiu padaryti? Ogi nieko.
Tada pirmą kartą pamačiau ir afganų moterį su čadra, einančią pakilimo-nusileidimo taku. Sykiu tai buvo ir paskutinė mano matyta vietinė moteris oro uoste, mat mūsų lėktuvai buvo nauji ir slapti. Buvo imtasi ypatingų atsargumo priemonių, oro uostas aptvertas, patys lėktuvai paslėpti dar anglų statytuose kapanyruose, priėjimai užminuoti... Prasidėjo kasdienybė.
Pilotai, daugiausia iš Lipecko aviatorių mokyklos, tais lėktuvais mokėsi skraidyti ir iškart pradėjo bombarduoti priešus. Todėl mums darbo buvo iki kaklo. Pasvajodavome, kad civiliniame gyvenime (graždankėje) būtume nepamainomi darbininkai, nes kabindami bombas, tvarkydami techniką šalia lėktuvų praleisdavome po 16 valandų per parą. Paskui lįsdavome į palapinę pamiegoti, ir vėl viskas iš naujo.
Ačiū Dievui, kad per karščius, nuo 12 iki 15 valandos, visi liaudavosi kariauti ir slėpdavosi nuo saulės pavėsiuose, palapinėse, karininkai – kareivinėse už 1,5 kilometro. Mes, likę prie lėktuvų, prisigalvodavome įvairiausių pramogų. Kariai iš pietinių SSRS respublikų rado bendrą kalbą su vietiniais ir prasidėjo prekyba, mes jiems – konservų ir žieminių kareiviškų kepurių, jie mums – „žolės“. Ilgainiui dalinyje rūkyti „žolę“ tapo norma. Ta „žolytė“ nėra tokia didelė blogybė kaip alkoholis, prie jos nepriprantama. Nebūdavo, ir nereikdavo.
O alkoholį patys darydavomės. Kartu tarnavo toks Stasiukas, į armiją paimtas jau 26 metų amžiaus, komunistų partijos narys. O pakliuvo todėl, kad Radviliškio rajonas dalį savo teritorijos, vieną kolūkį, atidavė Joniškio rajonui. Radviliškio kariniam komisariatui karių kvotą atiduoti rusams buvo vieni juokai, o Joniškio rajonui tos kvotos neužteko (o gal ir atvirkščiai buvo su tais rajonais). Tai ir „susėmė“ visus, tarnybai dar tinkamus, senus ir jaunus. Tas Stasiukas mokėjo gaminti naminę. Mes iš kasetinių bombų taros, tokių statinių, pasidarėme talpas. Gavome mielių. O cukrų imdavome iš virtuvės. Eskadrilės kariai (96 žmonės) jau žinojo, kad jeigu valgykloje budės lietuvis, tai cukraus nei ryte, nei vakare jie negaus. Iš mūsų šešių taip darydavo net keturi, viskas ėjo į tą „braškę“. 6 puodukai brogos, ir tu gatavas. Taip mes linksminomės.
Mūsų eskadrilėje Šindande už prasižengimus neveždavo į daboklę, nes ji buvo už 12 kilometrų, o tą kelio atkarpą smarkiai apšaudydavo. Todėl prasikaltusieji turėdavo pačioje eskadrilėje kasti apkasus ne tik kariams, bet ir tankams. Kastuvu prisimosavau iki valiai, galėčiau dirbti duobkasiu, tačiau nuo tada nekenčiu kastuvų. Per pusantrų metų apsikasėme savo buveinę taip, kad atrodė, jog esi archeologinių kasinėjimų zonoje, o ne oro uoste. O kasti tekdavo už „braškės“ gėrimą ir muštynes.
Lėktuvai iš užduočių grįždavo skylėti, dušmanų apšaudyti. Pilotai pasakodavo apie afganistaniečių narsą. SU-25 pikiruoja virš kalno viršūnės tratindamas iš savo greitašaudžio kulkosvaidžio ir pliekdamas reaktyviniais sviediniais, o to kalno viršūnėje įsitvirtinę keturi dušmanai be atvangos pliekia atgal iš kalašų arba amerikinių ginklų. Vieni kitų veidus mato ir šaudo, kaip filmuose rodo.
Taip vieną lėktuvą ir numušė. Politrukai aiškino, kad kulka pilotui pataikė tiesiai į galvą. Į numušimo vietą rinkti detalių skridome sraigtasparniais. Iš kapitono K. buvo likusi tik marškinių skiautė. Po daugelio metų, jau 2006-aisiais, internete radau, kad jis žuvo dėl savo klaidos ir technikos netobulumo: išmetęs bombas jis neišvedė lėktuvo iš tarpeklio ir pylė į kalno keterą.
O ta technika iš tiesų buvo šūdina, lėktuvai nei iš šio, nei iš to patys imdavo šaudyti, stovėdami ant žemės, nors aplink nė vieno žmogaus nebūdavo. Kalbėdavo, kad kažkur motore įvykdavo trumpas sujungimas. Ir taip kas savaitę, vis kokie nors gedimai.
1981 metų žiemą vienas paskutinių susirgau gelta, Šia liga nesirgo tik trys iš 96 kareivių. Mane išvežė į Sąjunga, į Krasnovodską. Čia, Turkmėnistane, prie Kaspijos jūros, mėnesį pagydė kepenis ir atgal.
1982 metų pavasarį 6 mūsų lėktuvus pasiuntė į Bagramo oro bazę, šalia Pandžšero tarpeklio, kur vyko tikras karas. Atvažiavau tikėdamasis kaip nors prastumti paskutinį tarnybos pusmetį, o patekau į tikrą karą. Negana to, kad lėktuvai pradėdavo bombarduoti vos pakilę, tai naktį iš kišlakų, kuriuose dieną kabodavo raudona vėliava, pyškindavo į mus iš automatų, net parūkyti „žolės“ negalėdavome ramiai išeiti.
Ir vis dėlto niekada nesigailėjau, kad likimas mane nutrėmė į tą šalį. Pats nuvažiuoti į šią Azijos dalį tikrai nebūčiau sugalvojęs. Tad ir nebūčiau pamatęs, kaip ten gyvena žmonės. O gyveno jie beveik kaip viduramžiais, molinėse trobelėse, be jokių patogumų, vandenį semdavo iš upelių, į kuriuos pildavo ir visas nuotekas. Juk kur kitur būčiau galėjęs pamatyti, jaučiais lauką ariantį vyrą, o to lauko gale, padėtas ant kilimo didžiulis dviejų kasečių ir dviejų kolonėlių magnetofonas groja jų nacionalines melodijas? Tokių aparatų Lietuvoje dar nebuvo, o jei ir buvo, juos turėjo patys didžiausi spekuliantai.
Gaila tik kepenų, vis dėlto gelta primena apie save visą likusį gyvenimą.
Aš, aišku, galėčiau ir patylėti, juk po kalnus man laipioti neteko. Mus vadino pusiau karine, poluvojennaja, organizacija. Vilkėjome smėlio spalvos kombinezonus, ant galvų nešiojome beretes, virve pririštas prie apykaklės. Vienintelis karinis mūsų aprangos elementas buvo AK automatas, kurį nešiodavome bet kaip.
Tačiau ir mūsų tykodavo pavojai. Tai einant per pakilimo taką į dukaną (parduotuvėlę) savas sargybinis į tave šauna. Tai žingsniuodamas į vynuogynus skanių uogyčių pasiskinti patenki į apšaudymą, vos spėji kudašių išnešti. Absurdiška mirtis galėjo ištikti bet kada.
Taip ir nutiko mano technikui leitenantui Okulovui. Grandyje yra pilotas-karininkas, technikas-karininkas ir mechanikas – eilinis Vaičekauskas, tai yra aš. Okulovą įtraukė orasiurbė, vozduchozabornik, lėktuvo konstrukcijos elementas, kuris siurbia orą, kad lėktuvas galėtų pakilti. Per sekundę įsiurbia 9 tonas oro, bent jau taip tada sakė. Tad 1960 metais gimęs leitenantas buvo visiškai sutraiškytas, žmogaus dalių nebeliko, tik mėsgaliai ir kraujas. O stovėjo jis poste, kur prieš pakildami lėktuvai, pakišus po ratais kaladėles, didina greitį, gazuoja. Tame poste mes būdavome dviese, tačiau tą rytą leitenantas man liepė eiti pamiegoti, žadėjo poste vienas susitvarkyti. Kai pabudau (miegojau tądien į užduotį neturėjusio skristi lėktuvo kabinoje), iš sargybos sužinojau, kad zasosalo tvojego letiochu (įsiurbė tavo leitenantą).
1982 metų lapkričio pradžioje mane demobilizavo, bet kaip tik tada mirė Brežnevas, buvo uždarytos sienos su Sąjunga. Tad sėdėjau ant lagaminų ir laukiau, kol atskris koks lėktuvas iš ten. Jis ir atskrido, sako, iškraukite arbūzus, tada gal paimsime namo. Mes tuos arbūzus iškrovėme, tad pamėtėjo iki Kabulo. O čia dar keturias paras laukiau šaltyje ir purve, kol kitas lėktuvas paėmė iki Dželalabado, kur į lėktuvus pliekė jiems pakilus vos 25 metrus nuo žemės. Už tai, kad aš dabar čia sėdžiu, reikia dėkoti Alachui, nes tuo metu, kai kilo mūsų lėktuvas mudžahedai anam meldėsi...