Vilniuje gegužės mėnesį vyks „Baltic Pride“ – renginys, skirtas atkreipti dėmesį į gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų teises ir skatinti toleranciją. Nors renginio programoje numatytas filmų festivalis, nuotraukų paroda, tarptautinė konferencija ir kiti renginiai, tačiau visuomenės dėmesį uzurpavo vadinamasis „gėjų paradas“. Nors Savivaldybė ir išdavė pažymėjimą seksualinių mažumų eitynėms, tačiau vis dar neapsisprendė, kur jos turėtų vykti.

Savivaldybė jaučiasi padėties šeimininkė

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius apskritai stebėjosi, kaip gali būti kalbama apie kažkokį pažymėjimo „davimą arba nedavimą“. „Vyrauja totalitarinis mąstymas – mes esame valdžia, mes duosime arba neduosime leidimą“, nors realiai Lietuvoje nereikia jokių ypatingų leidimų, kad piliečių grupė galėtų surengti susirinkimą. Tuo galime įsitikinti, perskaitę susirinkimų įstatymą, kuriame numatyta, kad „susirinkimams nereikia išankstinio valstybės ar savivaldybės leidimo“, reikia tik suderinti laiką ir vietą su savivaldybės atstovu.

Todėl, anot H. Mickevičiaus, savivaldybė turėtų nustoti jaustis „padėties šeimininkė“ ir tik tuo atveju, kai neįmanoma vykdyti susirinkimo tokiomis sąlygomis, kokiomis to prašoma, surengti derybas, „derinti ir ieškoti išeities“.

Išskirtiniai reikalavimai

Anot Vytauto Valentinavičiaus, vieno iš pagrindinių eisenos organizatorių, akivaizdu, kad savivaldybės požiūris yra labai atsainus.

„Norite leidimo – davėme leidimą“, o toliau esą tvarkykitės patys, tad neaišku nei į ką kreiptis, nei su kuo bendrauti. Pašnekovas sako, kad savivaldybė jiems liepė patiems pasirūpinti apsauga, suderinti tvorelių pastatymą su viešąja policija. Tai apskritai yra taikoma tik komerciniams renginiams, o ne piliečių susirinkimams. „Tai parodo, kad mums taikytini išskirtiniai reikalavimai.“

Anot V. Valentinavičiaus, biurokratai atmestinai bendrauja su eitynių organizatoriais, nesiūlo jokios pagalbos, kitaip, nei, tarkime, elgėsi Latvijos valdžia pernai Rygoje organizuojant analogišką renginį.

H. Mickevičius sutiko su tuo, kad išskirtinis valdžios požiūris šiuo atveju yra susijęs su tuo, kokia būtent žmonių grupė prašo leidimo: „Lietuvoje kitokios seksualinės orientacijos žmonių yra bijoma, žiūrima su įtarimu, matyt, tai kyla dėl nežinojimo.“

Žmogaus teisių ekspertas atkreipė dėmesį, kad politikai išnaudojo galimybę paskelbti „daug rėksmingų pareiškimų, kad esą šituo renginiu „paplaunamos“ mūsų vertybės ir tradicijos“, bet tai esanti visiška demagogija.

„Šie žmonės organizuoja eitynes iškėlę šūkį „už lygybę“, o visi mūsų įstatymai yra už lygybę. Jie nori būti lygūs ir išgirsti, su jokiomis tautinėmis vertybėmis tai neturi nieko bendra“, – sako pašnekovas.

Nuogybių nepamatysime

„Žmonės dažniausiai įsivaizduoja gėjų paradus kaip renginius, kuriuose rodomas išryškintas seksualumas, nuogybės ir panašiai. Tokie renginiai gal ir gali vykti šalyse, kur homoseksualūs žmonės pasiekia tam tikras socialines teises. Lietuvoje, kaip ir pernai Rygoje, bus tik eisena už lygybę, nes mums kol kas nėra kuo džiaugtis. Tai bus eisena, išsikovota per didelį vargą“, – tvirtina V. Valentinavičius.

„Visuomenės informavimo priemonės gana kryptingai pateikia nuotraukas ar vaizdo medžiagą iš homoseksualų karnavalų svečiose šalyse, – antrina savo vardo nesutikęs skelbti homoseksualas. – Jų prilyginimas lietuviškosioms eitynėms būtų tiek pat teisingas, kiek velykinius Katalikų Bažnyčios renginius mūsų šalyje lyginti su besiplakančiais Filipinų katalikais.“

Pastarasis „Atgimimo“ pašnekovas, pirmosios Lietuvoje homoseksualų interneto svetainės gayline.lt įkūrėjas mano, kad tai pirmiausia yra pilietiškumo eitynės, o ne pramoginis renginys: „Pats faktas, kad homoseksualai surengia eitynes, parodytų, jog įstatymai galioja vienodai visiems.“

Jis pabrėžia ir tai, kad tokios eitynės turėtų padėti atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria lesbietės ir gėjai, ir kartu sklaidyti mitus apie „kažkokius iškrypusius homoseksualus“. Vyro nuomone, svarbus eitynių tikslas – parodyti, kad homoseksualai nėra „kažkas „supuvusiuose Vakaruose“, o Lietuvos piliečiai. Mes čia gimę, čia užaugę, čia dirbantys ir mokantys mokesčius. Bent kartą norime išdidžiai pasakyti – taip, aš esu, taip, aš homoseksualus, taip, aš žmogus, nesvarbu, kad esu nuolat ujamas ir žeminamas”.

Nenori būti laikomi ligoniais

„Manau, kad eitynių tikslas – siekti homoseksualaus elgesio pripažinimo Lietuvoje. Toks tikslas yra suprantamas, kiekvienas žmogus ar žmonių grupė nori būti gerbiama“, – teigia psichologas ir teologas Gintautas Vaitoška.

Kita vertus, jis nurodo, kad, jo supratimu, tai nėra pats geriausias būdas ieškoti pagarbos visuomenėje: „Homoseksualumas kaip reiškinys nėra suprantamas gana giliai. Nuodugnesnis supratimas kviestų ieškoti kitų savigarbos šaltinių.“

Taip pat pašnekovas mano, kad žmonės „intuityviai jaučia, jog homoseksualus elgesys prieštarauja žmogaus prigimčiai, kelia grėsmę sveikatai“.

Socialinių mokslų daktaras Arnas Zdanevičius, neseniai išmestas iš Vytauto Didžiojo universiteto, kaip manoma, būtent dėl to, kad neslepia savo homoseksualios orientacijos, piktinasi tokiais pareiškimais.

„Tai visiškos nesąmonės, – sako jis. – Jeigu mes dar vis diskutuosime, ar homoseksualumas perversija, ar ne, netoli nueisime.“

Anot sociologo ir visuomenės veikėjo, tam ir reikalingos šios eitynės, kad Lietuvos lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs asmenys galėtų visiems pasakyti: „Mes irgi žmonės ir norime tik vieno – kad mus laikytų žmonėmis, o ne ligoniais. Visi tie, kurie mus pažįsta artimiau, puikiai žino, kad mes labai mažai kuo skiriamės.“

Pasiteiravome Vilniaus miesto tarybos nario, psichiatro Raimundo Aleknos, kodėl iki šiol Lietuvoje tarsi priimtina homoseksualumą viešai vadinti psichikos sutrikimu. Dažnai netgi autoritetingi asmenys nesibodi viešai kalbėti apie homoseksualumo nenormalumą ir kenksmingumą sveikatai.

Anot politiko, „sovietinėse šalyse buvo populiaru laikyti tai psichine liga, bet dabartinis mokslas to nevertina kaip ligos, kurią reikėtų gydyti“. R.Aleknos manymu, „žmonės apskritai yra linkę kabinti etiketes, ypač iš psichinių ligų klasifikacijos, vadinti visaip savo kaimynus, klasės draugus. Čia vidinės kultūros klausimas“. Vis dėlto, jo manymu, eitynių rengėjai sąmoningai išpučia burbulą, siekdami pritraukti daugiau dėmesio, sukelti diskusijas.

Protestais kraunasi politinį kapitalą

„Niekas jų teisių nepažeidžia, nėra jokios diskriminacijos. Nesu girdėjęs, kad Vilnius būtų netolerantiškas kitaip mąstantiems“, – teigia konservatorius R. Alekna.

Kitas tarybos narys, liberalas Algirdas Gricius irgi sako esantis prieš šios problemos sureikšminimą. Tačiau paklaustas, ar tai reiškia, jog iš tiesų homoseksualūs žmonės yra nediskriminuojami, o jų problemos išlaužtos iš piršto, giliai atsiduso ir paprašė užduoti kokį nors lengvesnį klausimą.

A. Griciaus nuomone, žiūrint per politinę prizmę, daugiau rinkėjų simpatijų ir politinio kapitalo susikrauna tie, kurie protestuoja prieš eitynes. Savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas mano, kad „po trisdešimties metų mes tikrai nebeturėsime tokios diskusijos, kokią turime dabar“, bet viskas negali pasikeisti „vienu ypu“.

Toleruojami, kol viešai nesirodo

Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kaip padėtis gali keistis, jeigu problemos ignoruojamos ir apie jas bijoma kalbėti. A. Zdanevičius sako labai dažnai girdintis pasakymą, „kam jums tas viešumas, būkite kuo norite, bet gyvenkite savo gyvenimus ir nelįskite į viešumą“. Anot jo, tik tie, kurie pažįsta homoseksualus asmeniškai, „puikiai žino, kad mes mažai kuo skiriamės“, tačiau labai daug žmonių bijo atsiverti net savo artimiausiems.

Tai patvirtina ir „Eurobarometro“ 2007–aisiais atlikta pirmoji Lietuvoje lesbiečių, gėjų ir biseksualų apklausa, pasak kurios, „viešajame gyvenime ir darbo vietoje atitinkamai net 89 ir 88 proc. respondentų slepia savo seksualinę orientaciją“. Net 67 proc. dalyvavusiųjų apklausoje teigė apie savo seksualinę orientaciją neprisipažįstantys net tėvams.

"Atgimime" taip pat skaitykite

Teisėsaugininkai spardosi
Prokuratūros trintį su politikais ir protestuojančiais žmonėmis vainikavo prieš savaitę dėl “asmeninių priežasčių” atsistatydinusio generalinio prokuroro Algimanto Valantino pavaduotojo Gintaro Jasaičio kaltinimai, kad prokuratūra patiria konservatorių spaudimą. Ar viską pasakė G.Jasaitis ir kodėl būtent dabar? Džina Donauskaitė

Ukraina pasirinko: bus prezidentas-ugniagesys
Buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža esminių pokyčių valdant išrinktam naujajam šalies prezidentui nesitiki. Stanislovo Kairio pokalbis.

Nei posto, nei įtakos, nei pinigų
Buvusiam VSD vadovui Mečiui Laurinkui, kuris buvo pradėjęs ambasadoriaus karjerą, koją pakišo noras suderinti politikos apžvalgininko ir diplomato pareigas. Bet nepavyko. M.Laurinkų kalbino Indrė Makaraitytė.

Bestabdant interneto traukinį
Bandymas teistis su „Microsoft Windows” besidalijančiais tautiečiais bei dalytis padedančia įmone galbūt atplėš vieną vagoną, bet interneto sąstato nesustabdys.

Iššūkis pasauliui: Kinija užaugo ir turi ambicijų
Sėkmingas laviravimas audringoje ekonomikos recesijos jūroje suteikė Kinijai iki šiol neregėto pasitikėjimo savo jėgomis. Kinijos įtaka pasauliui neabejojama, tačiau klausimas, kokia kryptimi juda ši šalis, išlieka neatsakytas. Vytautė Šmaižytė

Egzorcistas Seime, arba Racionalumo iliuzija
Daugelis šiuolaikinių žmonių linkę suvokti velnią kaip blogio simbolį, tačiau Katalikų Bažnyčios mokymas teigia, kad šėtonas yra realus demonas, galintis apsėsti žmogų. Tad ar ištikti dvasinės krizės eisime pas kunigą ar pas psichologą? Rasa Navickaitė