„Visuomenėje gaji nuostata kunigą kviestis, kai žmogus jau iškeliauja amžinybėn, ir paskutines minutes pulsuoja jo žemiškoji gyvybė. Tačiau iš tiesų ligonių patepimą teikiantis kunigas – gyvenimo pranašas, o ne mirties skelbėjas. Ligonių patepimo sakramento apeigų maldose nerasite nė užuominos apie tai, jog, priėmus šį Sakramentą, reikia palikti pasaulį. Šis Sakramentas nėra vien atsidūrusiųjų ant mirties slenksčio sakramentas. Jei taip būtų, jį reikėtų vadinti mirštančiųjų sakramentu“, – atkreipė dėmesį dvasininkas, pabrėždamas, jog šis sakramentas gydo ne tik žmogaus dvasią, bet ir kūną.
„Neseniai viena moteris, kuri Onkologijos institute jau gydosi profilaktiškai, sakė, jog niekas nemanė, kad ji pasveiks, tačiau ji pati tuo įtikėjo ir nugalėjo ligą. Man atrodo, kad tas „įtikėjau“ ir yra didžiausias vaistas, kuris padėjo įveikti negalią“, – sakė S. Grigas.
Pasveikti padedanti tikėjimo galia, pasak kunigo, įrodyta ir moksliniais tyrimais. Ypač stiprus ir realus bendruomenės maldos veikimas. „Jei aplinka tikinti, šalia esantys žmonės turi asmeninį ryšį su Kristumi, iš tiesų vyksta stebuklai“, – įsitikinęs onkologinių ligonių nuodėmklausys.
Liga – dovana?
„Laikas, praleistas ligoninėje, o ypatingai onkologinėje, tampa savotiškomis rekolekcijomis, kai gali pamąstyti, pabūti vienas, atitrūkti nuo buities, susidėlioti prioritetus, pasvarstyti, kas tau iš tiesų svarbu. Tada pamatai, kokia yra gyvenimo prasmė, gali stabtelėti, atitolti nuo pasaulio šurmulio ir nuolatinio skubėjimo“.
Vis dėlto dvasininkas pripažįsta, jog žmogui, kuris iškeliauja, daug lengvesnė staigi mirtis.
„Mano senelė mirė miegodama. Kurį laiką jai spaudė širdį. Bet nekreipė į tai dėmesio. Vieną vasaros vakarą pabendravo su artimaisiais ir nuėjo miegoti. Bet... nebeatsibudo. Gydytojai tokią mirtį vadina karališka. Su pavydu žiūri, kaip gera užmigti ir neatsibusti: be kančios, skausmų iškeliauti į Tėvo namus“, – kalbėjo S. Grigas.
Tačiau tiesa ir tai, kad staigiai mirčiai žmogus gali būti nepasirengęs: nesusitaikęs su artimaisiais, Dievu ir savimi pačiu, tai yra gali anapusybėn iškeliauti slegiamas nuodėmių naštos. Kaip tik todėl tikintieji maldose prašo: „Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie“.
Aliejumi tepa kaktą ir rankas
Paklaustas, kaip ir kur konkrečiai teikiamas ligonių patepimas, S. Grigas pasakojo, kad ir be sakralios erdvės palatą ar kitą tinkamą vietą galima „paversti“ maža bažnyčia.
„Jei ligonis nori atlikti sakramentinę išpažintį, kalbu su juo privačiai. Po išpažinties pakviečiu visus bendrai maldai ir teikiu Ligonių patepimo sakramentą. Kiek sudėtingiau, jei palatoje yra nevaikštančių ligonių, kurių negalima išvežti. Viešos išpažinties būti negali, todėl turi tyliai kalbėti, kad kiti negirdėtų. Šalia atgailaujančio gulintys ligoniai užsidengia ausis, o jei nors kiek vaikšto, išeina iš palatos“, – darbo specifika dalijosi dvasininkas.
Palatoje meldžiantis už ligonį, prašoma stiprinti ir tuos, kurie jį lanko ar slaugo, bei gydytojus, kurie gydo. Maldos intencijos sutelkiamos ne į mirtį, o į gyvybę, rūpinimąsi sergančiuoju, kad jis sustiprėtų. Per sakramento šventimą kunigas deda ligoniui ant galvos rankas, melsdamasis tikėjimo malda. Paskui dėkojama Dievui už ligonių patepimo aliejų ir vyksta pati svarbiausia apeigų dalis – tepimas.
„Šių dienų liturgijoje aliejumi tepama kakta ir abiejų rankų delnai. Anksčiau dar buvo tepamos lūpos ir kojos. Tad senukai, senelės, atsimenantys patepimo apeigas iš vaikystės, skuba nusimauti kojines. Šiais regimais ženklais atskleidžiama ir suteikiama Sakramento malonė. Šventoji Dvasia padeda žmogui pasveikti, pasitikėti Dievu, įveikti piktojo pagundas bei mirties baimę. Taipogi jei yra įmanoma (ir dvasiniam išganymui reikalinga) atgauti sveikatą. Ligoniui atleidžiamos padarytos nuodėmes“, – pasakojo dvasininkas.
Po patepimo aliejumi seka „Tėve mūsų“ malda, Komunija ir palaiminimas. Ligoniui sustiprėjus, jis pakviečiamas padėkoti Dievui už gautąsias malones, dalyvaujant Šv. Mišiose ar kitu tinkamu būdu.
Sakramentą siūlo du kartus per metus
„Iš praktikos žinai, kiek to aliejaus reikia, kad užtektų metams. Prisipili buteliuką, o jei lieka – Didįjį šeštadienį supili į Velyknakčio laužą ir sukūreni“, – aiškino kunigas.
Paklaustas, ar tik kartą galima prašyti ligonių patepimo, dvasininkas paneigia šį mitą. Patepimų skaičius nenurodomas. Sakramentą galima pakartoti, jei ligonis po Patepimo buvo pasveikęs ir vėl susirgo, arba, jei sergant ta pačia liga, jo sveikata žymiai pablogėjo. Paprastai šis sakramentas sergančiam asmeniui teikiamas porą kartų per metus.
Kartais nepaiso ligonio valios
Ne dažnai, tačiau kunigo praktikoje yra buvę, kad ne ligonis, o jo artimieji pageidavo ligonių sakramento.
„Man problemiškos situacijos, kai kunigas kviečiamas be sąmonės esančiam artimajam, kuris su Bažnyčia neturėjo nieko bendro, – pripažino S. Grigas. – Tokiais atvejais klausiu, ar jie žino paties ligonio širdies troškimą, gal tas veiksmas bus atliktas prieš jo valią. Sakramentas turėtų būti teikiamas praradusiems sąmonę ar proto aiškumą, jei įsitikinama, kad, kai buvo pajėgūs suvokti, norėjo gauti šventą Patepimą kaip tikintieji.“
Kunigas pastebi, jog tokiais atvejais žmonės stengiasi surasti argumentų, kurie būtų jų pusėje, sako, kad ligonis tikėjo, kartais nueidavo į bažnyčią.
„Tačiau jei su pačiu žmogumi nebeišeina susikalbėti, pavedu jį Dievo gailestingumui ir, tardamas išrišimo iš nuodėmių formulės žodžius, pridedu „jeigu“: jeigu mane girdi, jeigu gailiesi, jeigu esi vertas.
Kunigas pastebi, kad mirštančiųjų giminaičiams dažnai labai svarbu, kad „viskas būtų padaryta su bažnyčia“, nors galbūt tų žmonių, kurie atšalę nuo tikėjimo, atžvilgiu tai ne visada teisinga.
„Tada kyla klausimas, kam reikia to patepimo – ligoniui ar tiems žmonėms, kurie nuogąstauja, kaip čia atrodys prieš kitus, jei nekvies kunigo ar nelaidos su Bažnyčia? Juk daug svarbiau ligonio artimiesiems tikėti Dievo meile ir gailestingumu, tinkamai liudijant savo tikėjimą – ne aimanuoti ar kūkčioti šalia segančiojo. Juk šis Sakramentas – tai sergančiojo gilus ir svarbus susitikimas su Jėzumi. Tuo metu besimeldžiantys žmonės išreiškia Bažnyčios ir Kristaus buvimą tarp jų“, – svarstė dvasininkas.
Geriausia ir labiausiai rekomenduojama Sakramentą priimti, kol žmogus turi sąmonę ir suvokia šio Sakramento tikslą ir malones.
Nešiojasi portatyvinę dėžutę
Kunigas pabrėžė, jog ligonių patepimas teikiamas ne tik sergantiesiems, bet ir senyvo amžiaus žmonėms, jei jie itin nusilpsta, nors ir neserga rimta liga. „Patarnauju ir senelių namuose, tai ten stengiuosi porą kartų per metus Mišių metu aliejumi ir juos patepti, kad būtų ramūs, nes senam žmogui, net jei neserga, reikia pastiprinimo“, – sakė kunigas S. Grigas.
Ligonių sakramentą teikiantis kunigas stengiasi visuomet su savimi nešiotis portatyvinę dėžutę, kurioje yra švęsto vandens šlakstyklė, atskirame buteliuke – švęstas vanduo papildyti ištuštėjusią šlakstyklę.
„Lankant sergančiuosius būtinai reikalingas ligonių aliejus, vatos gabalėliai ir viatikinė, kur saugomas Kristaus kūnas – Švenčiausiasis Sakramentas, be to, praverčia Grabnyčių dieną pašventinta žvakė. Reikalingas ir Sakramento teikimo apeigynas“, – vardijo Onkologijos instituto koplyčios kapelionas.
Kunigo palydovas yra stula, kuri užsidedama, kai klausoma išpažinčių ir švenčiamas Sakramentas. Praverčia dėžutėje ir kryželis, nes ne visur, kur teikiamas Sakramentas, jis yra.
Suabejoja ir didžiausi ateistai
Paklaustas, ar jam pačiam svarbu, kad prieš mirtį kiekvienas žmogus priimtų ligonių patepimą, S. Grigas pabrėžė, kad jo tikslas – ne atversti į tikėjimą, o būti šalia, padėti atrasti Dievą, jei ligoniui to reikia, ir melsti pagyjimo malonės ar palaimingos mirties.
Ar save ateistais vadinę ligoniai mirties akivaizdoje taip pat nori su juo susitikti? Anot S. Grigo, kiekvienam žmogui, kad ir kas jis būtų, giliai širdyje įrašytas Dievo paieškos troškimas.
„Su metais įvyksta visokių dalykų. Aš esu už, kad žmogus ieško, ne aklai įtiki, o per ieškojimus atranda gyvenimo prasmę, – kalbėjo Onkologijos instituto koplyčios kapelionas. – Kiekvienas žmogus, net komunistas, turi sąžinę, vidinį balsą, kurį krikščionys vadina Dievo balsu. Kai atsiduria tarp gyvenimo ir mirties, net didžiausi bedieviai suabejoja: gal vis dėlto Dievas yra?“