Porą mėnesių nepakilo iš lovos
Klibinkščiuojanti su ramentais, skausmo perkreiptu veidu, apibintuotas žaizdotas kojas basomis įsispyrusi į batelius – tokia Buzulika pasirodo ekrane įpusėjus Audriaus Lelkaičio filmui „Vilniaus getas“. Tuo metu mergina jau galėjo žengti žingsnį į priekį, tegul ir pasiremdama. Pernai gegužės viduryje Vilniaus priklausomybės ligų centro socialiniai darbuotojai ją pasiėmė iš vadinamojo Žemutinio taboro nevaikščiojančią. Apleista, murzina, žaizdota Buzulika gulėjo ant žemės po atviru dangumi. Romė pasakojo išgulėjusi lovoje du ar tris mėnesius. Pavalgyti atnešdavo draugai – „tokie pat narkomanai, kaip ir aš“. Ji tvirtino tiek laiko visai nevaikščiojusi, nes negalėdavo net atsistoti, jau nekalbant apie ėjimą.
„Kaip lavonas“, – lygino Buzulika ir neslėpė, kad vis tiek badėsi kojas, nors plyšdavo venos, apimdavo silpnumas, prarasdavo sąmonę. Gydytojai ligotos narkomanės – iš taboro, be dokumentų, dar ir ŽIV nešiotojos – nenorėjo priimti. „Kam aš reikalinga“, – dūsavo ji.
Dokumentiniame filme gydytojų klausinėjama, ar turi tėvus, brolių, seserų, pas kuriuos galėtų prisiglausti, mergina tik purtė galvą. Jos tėvas mirė, kai mergaitei buvo vos keleri metukai, mama – prieš keletą metų. Patėvis taip pat iškeliavęs Anapilin. Trejais metais vyresnis brolis mirė būdamas tokio amžiaus, kaip dabar Buzulika. Narkotikus beatodairiškai vartojusį vaikiną pakirto kraujo užkrėtimas.
Romė, pati turinti nemenką badymosi stažą, iki šiol baisisi pagalvojusi apie brolio potraukį: „Jis pradėjo dvejais-trejais metais anksčiau už mane ir vartojo nerealiais kiekiais. Taip išgyventi buvo neįmanoma.“
Jaunesnis brolis, kuriam dabar – 21-eri, gyvena Maskvoje, turi žmoną ir vaiką, dirba, nuolat skambina seseriai. „Pagalvojau, ką aš jam duosiu, be to, sergu. Jam buvo dešimt metų, reikėjo kažką daryti, mokytis. Mačiau, kad vis krentu, todėl pasikalbėjau su jo broliu, ten jau gyvenusiu, pardaviau savo auskarus ir nupirkau bilietą į Maskvą“, – pasakojo Buzulika.
Ji gimė tabore – mama net į ligoninę nevažiavo. Vilniečiai buvo ir jos tėvai, atvykėlė buvo tik senelė – iš Astrachanės kilusi čigonaitė atitekėjo į Lietuvą. Mergina spėjo, kad būtent seneliai sugalvojo ir jos vardą. Romė tikino nei žinanti, ką jis reiškia, nei pažįstanti bent vieną tautietę, kuri taip vadintųsi.
Pradėjo „žole“, baigė 3-4 dozėmis heroino per dieną
Paaugusi Buzulika pradėjo lankyti mokyklą – baigė pirmą klasę, antrą, iš trečios išmetė: „Chuliganavojau“, – juokėsi pašnekovė. – Ėmiau rūkyti. Daugiau mokyklos nebelankiau. Dabar čigonų vaikai eina į mokyklą, nori mokytis. Protingesni tapo. Anksčiau mokykla nieko nedomino, o dabar vaikai šiuolaikiniai. Ir rusai palankiau į juos žiūri, anksčiau nenorėdavo priimti čigoniukų. Nemažai čigonų mokosi, dirba, o anksčiau niekas nenorėdavo jų priimti.“
Mergina pripažino, kad romams darbą gauti nelengva, bet tikino, kad įmanoma. Jos įseserė, ištekėjusi už lietuvio chemiko ir šiuo metu esanti dekretinėse atostogose, prieš kurį laiką dirbo bare, parduotuvėje.
Pati Buzulika dirbti pradėjo paauglystėje – Gariūnuose prekiavo striukėmis, taip galėjo padėti mamai, sumokėti už būstą. Kartą draugė lietuvė pasiūlė „žolės“. Tuo metu jai nebuvo nė 15-os.
„Negerdavome, todėl pagalvojau, kad gal nieko tokio, jei užtrauksiu dūmelį. Vieną, kitą kartą parūkėme, o po metų priėjome prie heroino. Iš karto pradėjau leistis. Nepatiko, nors melavau, kad yra priešingai. Po pirmos heroino dozės vėl pasiūlė susileisti. Pamelavau, kad bloga, todėl nenoriu. Vis įtikinėjo, kad viskas bus gerai... Ilgainiui pradėjau vartoti kasdien. Priėjau iki to, kad tekdavo kentėti „lomkes“," - pasakojo ji.
Mergina suvokė tapusi priklausoma nuo kvaišalų, įsirašė į įskaitą, tikina mėginusi atsikratyti potraukio, bet taip ir nenustojo vartoti: „Iš pradžių jausdavau kaifą, paskui nebe, ėmiau galvoti, kaip pradėti gydytis. Tačiau ilgas badymosi stažas darė savo. Reikėdavo susileisti dozę bent kartą per dieną dozės reikėdavo, o dažnai – ir po 3-4 kartus."
Viliodavo pinigus iš mergaičių „burdama“
Narkotikus paauglės pirkdavo ne tabore, o iš rusų, lietuvių. Jų parūpindavo draugė – paskambindavo savo bičiuliams ir šie atveždavo mašina. Paklausta, iš kur gaudavo pinigų narkotikams (dozė kainuodavo po 20 Lt), romė neslėpė, kad vogdavo, viliodavo pinigus siūlydamasi paburti, ypač iš paauglių. Draugė vogdavo iš mašinų, išluptas magnetolas parduodavo – buvo apsukri ir tempdavosi paskui save Buzuliką. Ši neatsispyrė ir pasekė iš paskos.
„Prieš porą savaičių atsitiktinau sutikau tą draugę autobuse. Seniai nustojo „kaifuoti“, ištekėjo, susilaukė kūdikio ir normaliai gyvena“, – tikino pašnekovė. „Burdama“ romė pasakodavo bet ką, kad tik užkalbėtų dantį: „Jaunos mergaitės tuo tiki. Kai prieini, pasisiūlai paburti, sakai, kad draugas tave apgaudinėja, galima kalbėti kas ant seilės užeina. Net moterys tikėdavo.“
Po filmo, kai atsistojo ant kojų, Buzulika tvirtino taip nebedaranti: „Prie parduotuvės prieinu prie kokio pirkėjo, pasisiūlau paburti ir paprašau duoti centų, kiek negaila. Žmonės šiaip duoda, nereikia nė burti. Taip ir susirenku pragyvenimui. O jei labai šalta būna, niekur neinu.“
Anot Buzulikos, pas mus yra daug patiklių žmonių, priešingai nei, pavyzdžiui, Kaliningrade, – ten esą niekas niekuo netiki. Jos žodžiais, nereikia nė specialios įtaigos: „Visi sako, kad tai yra hipnozė – nieko panašaus, tiesiog užkalbi dantį. Ypač mergaitės taip galvoja. Atvažiuoja pas mane ir pasakoja, kad tada, kai pirmą kartą būriau, kažkas atsitiko, o dabar stebisi, jog galime kalbėti kaip draugės. Jos ateina pasikalbėti, atveža drabužių, pasėdi su manimi. Klausiu, kas joms tada buvo atsitikę. Sako, kad norėjo daryti viską, ko prašiau, net iš namų išnešti daiktus. Net netikėjau, kad taip gali būti vien nuo žodžių.“ Tačiau Buzulika užtikrino, kad tarp jos tautiečių esama moterų, kurios iš tiesų turi dovaną pranašauti ateitį.
Ligoninėse buvo nepageidaujama pacientė
ŽIV mergina užsikrėtė prieš dešimtmetį. Sako sužinojusi tą pačią dieną. Buvo atsidūrusi policijoje, bet pareigūnai paleido. Buvo vėlus žiemos vakaras, šalta ir bloga, norėjosi dozės, tačiau pinigų įsigyti heroino neturėjo. Parėjusi namo rado su broliu sėdintį nepažįstamą vaikiną. Šis pasiūlė savo švirkštą, nors ant adatos buvo likę kraujo, tikindamas, kad niekuo neserga. Noras „pakaifuoti“ buvo stipresnis už atsargumą. Netrukus nepažįstamasis dingo, o grįžęs įbrolis įspėjo saugotis, mat jis serga AIDS. Tas vaikinas mirė po poros metų. Praėjus trims dienoms Buzulika nuėjo pasitikrinti, bet medikai iš karto kraujo neėmė (neseniai ji buvo pasitikrinusi), todėl teko grįžti po trijų mėnesių.
„Buvo ilga eilė, stovėjau paskutinė. Seselė pakvietė užeiti be eilės. Iš karto viską supratau. Gydytojas pradėjo klausinėti: kaip jautiesi ir pan. Sakau: nereikia slėpti, sakykite iš karto. Į viską reaguoju normaliai. Galėčiau daryti tragediją, bet juk nieko nepadarysi. Susigyvenau. Kas iš to, kad „ardysiesi“. Blogiau nepasidarė. Manęs vis klausia, ką tu jaučiu viduje. Ogi nieko. Neseniai tikrinausi, sakė, kad mano organizmas – kaip sveiko žmogaus, tik ta infekcija yra. Tiesa, temperatūra nuolat pakyla, bet tai dėl kojų, dažnai guliu ligoninėje.“
Bėdos dėl sveikatos Buzuliką užklupo seniai. „2006 m. buvo problemų su kojomis, gavau pirmą invalidumo grupę. Pasakė, kad jau nebevaikščiosiu, nusiuntė į pensioną. Bet atsistojau ir pasukau tuo pačiu keliu. Badžiausi, leisdavausi viską, kas pakliūdavo po ranka: dimedrolį, vaistus. Ant kojų pradėjo vertis žaizdos, trūkinėti venos. Leisdavausi visur – į rankas, kojas, už ausų, po akimis, į kaklą, – pasakojo romė, atsmaukdama rankoves, apykaklę ir rodydama randus. – Pasiimdavau švirkštą, atsisėsdavau ir valandą, pusantros kankindavausi ieškodama vietos, kur galėčiau susileisti. Pasistatydavau veidrodį, kad geriau matyčiau. Vienu metu nebegalėjau atsistoti ant kojų, paralyžiavo ranką.“
Anot pašnekovės, ją pamatę ir sveikatos istoriją sužinoję gydytojai iš karto išsigąsdavo, nenorėdavo priimti. Kai kur pagalbos esą sulaukdavo tik pasirodžius dokumentinį filmą tuo metu sukusiam A. Lelkaičiui. Kai keletą mėnesių nebepaėjo, Buzulika gavo ramentus ir ėmė po truputį klibinkščiuoti. A. Lelkaitis filme ironizavo, kad gal tai buvo strateginė klaida, nes ką tik iš mirties patalo pakelta mergina medikams pasirodė sveika. Greitosios pagalbos medikai nusprendė, kad jai skubios pagalbos nereikia ir nusiuntė į Žvėryno į infekcinę ligoninę, ši – į Visorius, o iš ten – į slaugos ligoninę. Galiausiai Buzulika gavo vietą nakvynės namuose.
Anot filmo autoriaus, gydymo įstaigos stumdė merginą viena kitai, nenorėdamos priimti ŽIV infekuotų narkomanų, maža to, romų. Po savaitės socialiniai darbuotojai vėl užsimojo paguldyti merginą į Žvėryno infekcinę ligoninę. Medikai pasisiūlė sutvarstyti kojas, ant kurių buvo atsivėrusios didžiulės žaizdos, – tai esą padės palaukti keletą dienų, kol apžiūrės atsakinga gydytoja.
„Čia tikrai nieko baisaus“, – tvirtino medikai. Tuo metu Buzulika esą kentėjo nuo lėtinio sepsio. Medikai patarė važiuoti tiesiai į Dermatovenerologijos centrą Santariškėse, tačiau užrašyti ligonės į pirminę apžiūrą nepavyksta, paguldyti – taip pat. Rūpintis Buzulika ėmėsi Priklausomybės ligų centras. Čia besigydę narkomanai esą nusprendė su ja iš vieno katilo nevalgyti ir pabūgo, kad romė nužiūrės pikta akimi. Apgydyta antibiotikais mergina pakliuvo pas dermatovenerologus. Be to, asmens dokumentų neturėjusi Buzulika gavo asmens tapatybės kortelę.
„Aš – žmogus, nebe „bomžė“, – tuomet šypsojosi ji. Bet atsidūrusi gyventojų registre sulaukė pareigūnų skambučio į nakvynės namus, mat prieš keletą metų buvo sulaikyta su doze narkotikų.
Teko pagyventi Lukiškėse
Išėjusi iš ligoninės Buzulika apstojo leistis heroiną ir ėmė vartoti metadoną. Tačiau pakliuvusi į Visorius sutiko pažįstamą narkomaną, kuris pasiūlė dozę. „Pirmą dieną atsisakiau, antrą atsisakiau, bet trečią pagalvojau: ai, tiek to... Kai socialinis darbuotojas atvažiavo pasiimti manęs ir nuvežė atlikti kraujo testą, pasakiau: nereikia jokių testų, nes susileidau narkotikų. Bet nuo tada pasižadėjau, kad viskas, dabar bus tik metadonas. Kas savaitę man daro testus ir nieko neranda. Jei ir randa, tik man skirtų tablečių pėdsakus. Gyventi pasidarė šimtą kartų geriau. Atsibundi ir galvoji, kaip toliau gyventi, ką pasigaminti valgyti. O anksčiau būdavo: ką pavogti, kaip „susiveikti“ pinigų, iš kur gauti dozę“, – pasakojo romė, iki šiol negalėjusi atsisakyti tik cigarečių.
Važiuojant pro Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą Buzulika šypteli: „O, pažįstamos vietos...“ Jai ne kartą teko turėti reikalų su policija, du kartus buvo teisiama: dėl to, kad turėjo narkotikų, ir dėl spirito – jos mama prekiavo alkoholiu, o dukrą figūravo byloje, nes buvo kartu. Į Lukiškes ji buvo uždaryta porai mėnesių prieš teismą, bet po sprendimo buvo paleista.
„Vasarą du mėnesiai už grotų praėjo kaip viena diena. Sutikau daug draugių, čigonių, nebuvo problemos“, – sakė Buzulika. Jos pajamos nedidelės – invalidumo pensija ir pinigai, kuriuos paaukoja žmonės. Mergina miega nakvynės namuose Naujojoje Vilnioje – pirmą mėnesį nemokamai, vėliau teks mokėti po 70 Lt. „Vaikštau, buriu ir viskas. Žmonės man geri. Jei ne socialiniai darbuotojai, manęs tikriausiai nebebūtų šiame pasaulyje. Jie iki šiol man padeda. Kartais negaliu atvažiuoti išgerti metadono, tai jie atveža. Norėčiau dirbti. Viena pažįstama žadėjo padėti susirasti sėdimą darbą, nors dabar visiems sunku, krizė, net vaistams pinigų nėra.“
Savo gyvenimo istoriją mergina išdėstė rusiškai. Paklausta, ar moka lietuvių kalbą, ji iškart lietuviškai atšauna: „Suprantu. Kalbėti sunku, bet suprantu daugmaž viską. Turiu draugą lietuvį, stengiuosi su juo kalbėtis čigoniškai, o jis – lietuviškai. Taip mokomės vienas kito kalbų.“
Buzulikos tabore niekas nelaukia, o ir pati nė už ką nenori ten grįžti. Net filmuodamasi baidėsi šios minties: „Žmonės priimtų, bet tik dieną iškentėčiau, gal dvi, daugiausiai – mėnesį. Iš pradžių pakentėčiau, o paskui vėl imčiau „kaifuoti“. Reikėtų žiūrėti į narkomanus – ten jų labai labai daug.